TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neturinti veiksmingų metodų prieš melą

2008 03 21 0:00
Niekam nežinoma Pasvalio vaikų gydytoja Rasa Juknevičienė ilgainiui tapo viena ìinomiausių nacionalinio saugumo ir gynybos eksperčių Seime. Tačiau ji prisipažįsta, kad politikos cinizmas nepaliauja stebinęs.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Niekam nežinoma Pasvalio vaikų gydytoja Rasa Juknevičienė ilgainiui tapo viena žinomiausių nacionalinio saugumo ir gynybos eksperčių Seime, tačiau prisipažįsta, kad politikos cinizmas nepaliauja stebinęs.

Su R.Juknevičiene kalbėjomės netylant telefono skambučiams - kai kuriose žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbta, kad ji gali būti įtariamųjų skandalo Kauno savivaldybėje sąraše. Vakar R.Juknevičienė Generalinei prokuratūrai įteikė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto sunkaus nusikaltimo padarymu, kuris buvo paskleistas žiniasklaidoje.

Neįvykdyta misija

- "Iki pat 1992-ųjų negalvojau apie politikės kelią. Savo misiją supratau labai paprastai - nugalėti komunistus rinkimuose, balsuoti už Nepriklausomybę ir, kai baigsis laikas, vėl grįžti gydyti vaikų. Beje, 1992-ųjų pabaigoje, po Sąjūdžio pralaimėtų rinkimų, jau buvau susitarusi dėl darbo poliklinikoje, bet Vytautas Landsbergis pasiūlė padirbėti kartu su tuometine opozicija. Tada prasidėjo tikrasis kelias į politiką", - rašėte savo prisiminimuose. Regis, tos misijos iki galo nepavyko įvykdyti?

- Tada kalbėjau tik apie rinkimus Pasvalyje, kai kandidatavau nuo Sąjūdžio. Su ta galinga banga, kuri mane ir atnešė į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, buvo daug paprasčiau. Tada mano pačios nuopelnų buvo mažiausiai - nuopelnai buvo Sąjūdžio. Ir žodžio "politika" tada nebuvo, nelabai net žinojome, kas tai yra. Mums svarbi sąvoka buvo "laisvė". Tikroji politika iš esmės prasidėjo 1992 metais. Esate teisus - mūsų pradėtas darbas nėra baigtas iki galo. Jeigu tada kas nors būtų paklausęs, kaip mes gyvensime po 18-os metų, tai į veidą būčiau nusijuokusi tam, kas būtų pasakęs, kad ir dabar mus valdys kokie nors buvę komunistų partijos centro komiteto sekretoriai ir net instruktoriai. Tenka apgailestauti, bet taip atsitiko. Mažai guodžia tai, kad taip nutiko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinėse valstybėse. Tik Lietuvoje šis procesas ypač ryškus. Manau, signataras Narcizas Rasimavičius teisus, teigdamas, kad tai yra viena svarbiausių mūsų atsilikimo priežasčių.

Komunistų funkcionieriai ar jų palikuonys labai greitai nomenklatūrinį sovietinį gyvenimą pakeitė dabartiniu, su Europos Sąjunga, su NATO susietu gyvenimu. Jie labai greitai išmoko veikti bei kalbėtis ir tuose koridoriuose. Jie labai gerai moka pataikauti ir taip įtinka net ir kai kuriems ES klerkams, nes tiesiog su jais nesiginčija. Mūsiškiai yra patenkinti, kad jiems leidžia Lietuvoje tvarkytis, kaip jie nori. To ir pakanka. Sovietinį, rusišką laikrodį pakeitė "Rolex'as". Tiek tų ir pasikeitimų.

Dabar madinga kalbėti apie neva ne tokią Lietuvą, kokios tikėjomės tada, 90-aisiais. Aš taip nemanau. Viskas yra dėsninga, gyvenimiška - ir sėkmės, ir klaidos. Jeigu Lietuva būtų kokia nors išimtis visoje Vidurio ir Rytų Europoje, sakyčiau, kad nuėjome ne tuo keliu. Tačiau akivaizdu, kad einame panašiai, gyvename tuo pačiu ritmu kaip latviai, estai, čekai ar lenkai. Šiandien esame gerokai kitame krante negu Rusija, Baltarusija ar Ukraina. Tik pesimistų turime daugiau negu kitur. Iš čia ir manantieji, kad einame ne taip.

- Jau dešimtis kartų klausta to paties paprasto, tačiau esminio klausimo: "Kaip šią padėtį keisti?" Jūs vis aiškinate, kad viskas rinkėjų rankose, tačiau juos reikia kažkaip įtikinti savo reikalo teisumu? Kolūkius "sugriauti" buvo paprasta, tačiau, matyt, reikėjo griauti kažkuriuos ne mažiau esmingus sovietizmo bastionus?

- Tie kolūkiai patys sugriuvo, be didesnių pastangų. Dažnai minimas Estijos pavyzdys, bet estai irgi susiduria su panašiais sunkumais. Didelis skirtumas yra tas, kad Estijoje neliko komunistų partijos, nes estų joje beveik ir nebuvo. O mūsų komunistų partija buvo labai stipri, nes turėjome gana mažai kolonistų. Tie lietuviški komunistai labai mikliai persidažė, prisiderino prie mūsų naujos kvazipolitinės sistemos ir joje labai sėkmingai suvešėjo.

Šalia to, kai nuo 2000-ųjų šalį apėmė nusivylimo banga, žmonės pradėjo balsuoti už populistus, tokius kaip Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas, daug kam atrodė, taip pat ir mums, kad tie buvę komunistai, tapę socialdemokratais, yra mažesnė blogybė už minėtus populistus.

Dabar aš taip nebemanau. Man jie visi yra vienodi. Todėl esu įsitikinusi, kad mūsų atsakomybė labai didelė ir žmonėms apie valdančiųjų negalias reikia kalbėti aiškiau ir tvirčiau.

Mums patiems, konservatoriams, reikia ryžtingai suvokti, kad kokio nors Kirkilo rankomis jokių esminių permainų tikrai nepadarysime. Esame šiuo žmogumi labai nusivylę. Turiu prisipažinti, kad dar prieš porą metų buvau viena iš tų, kurie tikėjo, kad Gediminas Kirkilas yra geriau už Algirdą Brazauską, kad Kirkilas yra tas žmogus (o atrodo, gerai pažinojau jį asmeniškai), kuris mūsų socialdemokratus padarys vakarietiškus. O Lietuvos politinei sistemai ir normalios kairės, ir dešinės labai reikia.

Tačiau taip neatsitiko. Kirkilas tokio žingsnio nėra pajėgus žengti, nes yra pakliuvęs į tokių žmonių rankas, kuriems intrigos, dirigavimas nuo užpakalinės sėdynės yra virtęs gyvenimo esme, o valdyti iš užkulisių yra didžiausia aistra. Premjero G.Kirkilo veikimo laikotarpiu valstybė ypač ciniškai buvo užvaldyta.

Neišsipildžiusios prognozės

- Minėjote G.Kirkilą, tačiau prieš porą metų vardijote ir kitus "laimėjimus": "Laimėjimai yra ir tai, kad, praėjus pusantrų metų po valdančiosios koalicijos sukūrimo, iš ūkio ministro posto yra kritęs Viktoras Uspaskichas. Smarkiai pasikeitusi socialdemokratų lyderio ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko situacija. Jis dabar jau įstatytas į savo vietą ir nebėra toks didelis ir gražus "paveikslas", kokį nepelnytai bandė vaizduoti save iki šiol. Artūras Paulauskas, pradėjęs populizmo epochą Lietuvoje, šiandien irgi pastatytas į atitinkamą vietą. Ir Darbo partija jau yra nebe toks galingas monstras, koks buvo prieš pusantrų metų. Tai ir opozicijos nuopelnas. Ir pirmiausia Tėvynės sąjungos nuopelnas." Tos Jūsų analitinės įžvalgos visiškai nepasitvirtino - ir V.Uspaskichas jaučiasi puikiai, ir A.Paulauskas "pastatytas į tinkamą vietą"! Kažkaip vis šaunate pro šalį?

- Deja, prieš dvejus metus situacijos apibūdinimas rėmėsi ne kažkokiais mūsų voliuntaristiniais vertinimais, o sociologinėmis apklausomis. Prisiminkime kad ir stojimo į NATO, ES aplinkybes - net komunistai važiavo Sąjūdžio nutiestais bėgiais. Ilgą laiką. Ir gerai, kad važiavo. Tačiau jie važiavo ne vien todėl, kad norėjo pasiekti šiuos mūsų strateginius tikslus, bet ir dėl to, kad norėjo tapti svarbūs Lietuvoje. Svarbiausia buvo jiems patiems įsitvirtinti. Jie net laikinai pabandė užimti dešiniąją nišą ir neatmetu galimybės, kad toks scenarijus jiems buvo pametėtas iš šalies.

Juk ne kartą girdėjome Raimundo Lopatos samprotavimus apie tai, kad reikia valdyti procesus Lietuvoje. Žinome kalbas apie Tėvynės sąjungą, kuriai "leista" turėti kelių procentėlių nišą, tačiau valstybei tikrai valdyti suformuota "rimtų" žmonių grupė. A.Paulauskas, matyt, ir buvo numatytas tam tikslui. Juk buvo keista, kai jis 2000-aisiais su plytomis rankose kvietė neskirti dviejų procentų krašto apsaugai. Tai buvo kaukė, kuri keitėsi keičiantis politinei padėčiai. Nemanau, kad nepamatysime dar daugiau kaukių, jei nepalankiai Lietuvai pasikeistų geopolitinė situacija.

Priminsiu, kad A.Paulauskas, dar būdamas generalinio prokuroro pavaduotojas, tuoj po Juro Abromavičiaus žūties 1997-ųjų pradžioje pradėjo politizuoti tyrimą ir skleisti KGB-istinę dezinformaciją prieš tuometinį Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Klausite kodėl? Ogi todėl, kad tų pačių 1997 metų pabaigoje turėjo vykti ir įvyko prezidento rinkimai, ir todėl, kad jau buvo aišku, jog juose dalyvaus V.Landsbergis. Ir dar todėl, kad A.Paulauskui ir jį remiančioms struktūroms iš vienos Žvėryno gatvės taip pat buvo aišku, kad prokuroro pavaduotojas irgi prezidento rinkimuose dalyvaus. Šita sąmoningai skleista dezinformacija buvo A.Paulausko rinkimų kampanijos dalis. Gana sėkminga.

Po to viskas buvo palikta išorinei ramybei. Prabėgo treji metai iki kitų Seimo rinkimų, šešerius metus A.Paulauskas vadovavo parlamentui, jo dešinioji ranka specialiosioms tarnyboms Alvydas Sadeckas - Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), tačiau nerodė jokio viešo ženklo, kad jiems "rūpi tiesa". Matyt, dar nebuvo atėjęs laikas. Taupyta, lyg paskutinė granata.

Šiandien bent kiek politika ir su VSD susijusiais įvykiais besidomintys žmonės neabejoja, kad laikinojo prezidento A.Paulausko siūlymas paskirti Arvydą Pocių VSD generaliniu direktoriumi nebuvo atsitiktinis. Šie du vyrai kartu su Turniškių žmogumi Dainiumi Dabašinsku, kaip parodė NSGK tyrimas, įėjo į "Lietuvos direktorių", pasak Virgio Valentinavičiaus, branduolį. "Direktoriai" turėjo valdyti kraštą amžiams, nepaisant rinkimų rezultatų, skirtingų partijų pavadinimų, gražaus Lietuvos demokratijos fasado. Pažiūros? O kokių Tamstoms reikia?

Štai 1997-ieji, A.Paulauskas, "Kauno diena": "Tai, kad Lietuvai reikia įstoti į NATO, yra tik dešimties politikų elito nuomonė." Mažai? Tie patys 1997-ieji, "Lietuvos aidas": "Mes neskubinsim ėjimo į NATO ir Europos Sąjungą."

Sakysit, užduotis - laimėti visų kairiųjų balsus, todėl ir pažiūros tokios. O gal užduotis - vėliau tapti valstybininku, kad griautum iš vidaus, kad valdytum informaciją, kad kurtum dezinformacijos lauką ir kad visada valdžioje būtų "Gazprom", nesvarbu - su Uspaskichu ar su Stoniu.

Esu atvirai kalbėjusi su keliais buvusiaisiais, taip pat žmonėmis iš vidaus reikalų, klausiau, kaip jie taip staiga tapo tokie palankūs Lietuvos euroatlantinei integracijai. Jų atsakymas buvo stulbinamai paprastas: "Nebuvo kitos išeities! Niekur mes nesiintegravome. Tiesiog atėjo toks laikas, kai šitie šiandien yra stipresni!" O jei Rusija pasidarys gerokai stipresnė, tai ir kaukės bus iš karto keičiamos.

- O ji tokia ir tampa, energijos ištekliams brangstant. Jūs dažnai kaltinami rusofobinėmis nuotaikomis. Ar matote rimtą pagrindą, kad energetinė priklausomybė gali lemti ir politinį polinkį į Rytus, net nepaisant to, kad esame integruoti į euroatlantinę bendriją?

- Tai jau matoma ir dabar. Jūs į dabartinio Seimo sudėtį pažiūrėkite: vieni atėję per Jurijų Borisovą, GRU ar Rusijos karinį-pramoninį kompleksą, kiti - per "Dujotekaną" ir "Gazpromą", treti - per "Lukoilą" ir paleičikus. Tai jau yra.

Taip gražiai ir gyvenam, valdomi "Gazpromo" draugų. Nesvarbu, kad jie kartais tarpusavy susipeša, nepasidalydami "otkatų" (juk ir Kremliaus klanai nuolat tarpusavy grumiasi). Kai reikia mušti Landsbergį, susivienija. O juk tai iš esmės nieko nauja... Tik reikia pakrapštyti pastarųjų keliolikos metų atmintį.

- Nors dalis parlamentarų daug kalbėjo apie liudijusių pareigūnų apsaugą, parlamentinis VSD tyrimas baigėsi tuo, jog buvęs Lietuvos kontržvalgybos vadovas vairuoja taksi automobilį. Kaip nusirista iki tokio žemo lygio? O gal priešingai - galime turistiniuose lankstinukuose girtis saugiausiais pasaulyje taksi?

- Ką čia gali bepridurti - tai didžiausia mūsų gėda. Galiu tik dar vieną kartą atsiprašyti tų pareigūnų bei išreikšti viltį, kad tai netruks amžinai. Jeigu mes, lietuviai, taip gyventi nenorėsime, tai ir negyvensime. Bet reikia nenorėti taip gyventi. Jeigu būtų toks kriterijus, renkantis valdančiuosius, tai būtų gerai, bet bijau, kad daugeliui žmonių nelabai rūpi, ką šiandien veikia Lietuvos kontržvalgybos pareigūnai. O tiems, kam rūpi, rankos yra surištos. Jau sakėme, kad kviesime šiuos žmones, jeigu jie, žinoma, sutiks, į savo rinkimų sąrašą. Jei ne, tai tapus konservatoriams valdančiąja partija tokios netvarkos tikrai neliks.

- "Vargu ar mes besulauksim kokio nors naujo Mitrochino, pabėgusio su dabartinės Rusijos, sakykim, SVR (Užsienio žvalgybos tarnybos) archyvais į Londoną. Nenustebčiau, jei ten rastume ką nors įdomaus apie šiuos ir kitus mūsų laikų herojus, apie tuos tragiškus praeities įvykius ir apie komisiją, padariusią tai, ko Rusija nesugebėjo padaryti dar iki Lietuvai įstojant į NATO ir ES", - neseniai apgailestavote. Iš lietuviškųjų mitrochinų, kuriuos spėta pakrikštyti "kurmiais", tesužinojote apie Seimo pirmininko Viktoro Muntiano tėvo praeitį?

- Tai ir rodo, kokia yra didelė melo galia. Mes tų žmonių, kurie buvo pakrikštyti "kurmiais", net nepažinojome. Vytautą Damulį esu mačiusi tik Seimo komiteto posėdžiuose, kai jis dar buvo Liustracijos komisijos pirmininkas. Kitus apskritai pamatėme tik VSD tyrimo metu. Tačiau melas, kad jie nuolatos mums teikė kažin kokią informaciją, buvo paskleistas. Ir aš nežinau, kaip kovoti su tokiu melu ir absurdu. Prisipažinsiu, kad veiksmingų metodų prieš melą neturiu. Telieka principingai laikytis savo ir skleisti tą tiesą - nors absoliučios tiesos nebūna - kurią žinai.

Baisu, kad šie žmonės neteko darbo, tyčiotasi iš jų ir net iš jų vaikų. Man tai primena pokarį, kai partizanai buvo vadinami banditais, nes vienas pagrindinių NKVD metodų buvo paniekinti, pažeminti laisvės kovotojus. Šis metodas taikomas ir dabar. O tie, kurie pataikaudami VSD vadovams liudijo netiesą, dabar yra perkelti į aukštesnes pareigas. Tai yra didžiausia tragedija.

- Ar Aloyzas Sakalas, jūsų manymu, yra objektyvus politikas?

- Nemanau, kad ir aš esu objektyvi, nes kiekvienas turime savo matymą. Tai vienas iš socialdemokratų, kuris bando ieškoti tiesos, bet VSD tyrimo metu tokio jo noro nepajutau.

- Klausiame todėl, kad jis šiomis dienomis pareiškė, jog visas VSD tyrimas - tik noras pašalinti A.Pocių?

- Netiesa. Beje, nebalsavau ir už Povilą Malakauską, norėdama pabrėžti, kad esmė - ne vadovo problema, o visos institucijos didelė krizė. Neramu dėl to, kad A.Pocių pakeitė kitas vadovas, kuris taip pat neatskleidžia tiesos, neduoda Seimui pažymų, tęsia tą pačią liniją prieš nušalintus pareigūnus, kad iš VSD toliau išeina tie žmonės, kurie nenori tarnauti susiformavusiai grupuotei. Padėtis išliko "ikipocinė".

- Kalbamės, kai ką tik buvote susieta su Kauno korupcijos tyrimu. Jūs tai vadinate žiniasklaidos kerštu, nes norėjote išsiaiškinti kai kurios žiniasklaidos korupcinius ryšius? Kas toje VSD pažymoje apie žiniasklaidą, jūsų manymu, gali būti tokio, ko ir šiaip nežinome ar bent nenujaučiame?

- Daug medžiagos yra paskelbta, apie tai pasakojo vėliau nušalinti pareigūnai. Paviešintas "Dujotekanos" vadovo tarimasis su dienraščio vadovu, kaip "išjungti" Seimo komiteto narius, taip pat ir mane. Ar ne skandalas, kai "Gazpromo" atstovas tariasi su žiniasklaidos savininku, kaip paveikti nepriklausomos valstybės Seimą! O nebuvo jokios nei Seimo, nei prezidento reakcijos. Todėl tapau ir dar ilgai būsiu taikiniu. Bet mane tokie dalykai tik įkvepia.

- Partijos nariams buvote išplatinusi laišką, kuriame aptariamos tam tikros problemos, susijusios su dabartiniu jūsų partijos vadovu. Ar galima laukti svarbių pokyčių partijos vadovybėje?

- Tokių nuotaikų partijoje nejaučiu. Tačiau norėčiau, kad šiuo klausimu vyktų rimtos diskusijos. Manau, jog dauguma mūsų narių norėtų, kad Andrius Kubilius juos vestų į ateinančius rinkimus. Ir labai stengsimės būti pajėgūs imti valdžią, nes tam jau atėjo laikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"