TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neurologas „gydo“ ir fototechniką

2015 04 18 6:00
Internetu neurologas Vidmantas Mickevičius įsigijo vaikystėje jį pakerėjusio fotoaparato analogą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Abromiškių reabilitacijos ligoninės (Elektrėnų sav.) gydytojas neurologas Vidmantas Mickevičius savo pacientams įstaigos koridoriuose eksponuoja senų fotoaparatų ir paties darytų nuotraukų kolekciją. Medikas turi aistrą gydyti ne tik žmones, bet ir techniką.

Po įvairių operacijų ir sveikatos sutrikimų sveikstantiems Abromiškių reabilitacijos ligoninės pacientams tapo įprasta, kad gydytojas V. Mickevičius šios įstaigos koridoriais kartais vaikštinėja pasikabinęs ant kaklo fotoaparatą. To rezultatas - koridorius puošiančios mediko nuotraukos. Jose - Abromiškų apylinkių gamta ir neurologo pacientų kasdienybė: pirmi savarankiški žingsniai sveikstant po užklupusių sunkių ligų, kineziterapijos užsiėmimai. Šios serijos kadrai - lyg išplaukę, sujudėję, veidų juose neatpažinsi, pagauta tik nepakartojama sveikimo nuotaika ir akimirka. "Pacientus fotografuoju "nuo pilvo", nereguliuoju ryškumo, netrikdau jų ramybės. Man svarbu fiksuoti nuotaiką, žmogaus pastangas pakilus iš lovos žengti pirmuosius žingsnius. Specialiai atrenku kadrus, kuriuose veidų nematyti. Jie tarsi išplaukę, tačiau vaizdas geriausiai perteikia sunkų ir atkaklų sveikimo procesą", - pasakojo nuo vaikystės fotografuojantis medikas. Neurologo darbų parodą ligoninėje paskatino surengti kolegos ir pacientai. Jie pirmi ir įvertino V. Mickevičiaus gebėjimą gydyti bei fotografuoti.

Abromiškių reabilitacijos ligoninės koridoriuose eksponuojamos čia pat darytos gydytojo Vidmanto Mickevičiaus nuotraukos.

Neurologijos link

Be fotografavimo, medikas turi dar keletą laisvalaikio pomėgių. Jis konstruoja trumpabangius radijo aparatus ir kolekcionuoja senovinę fototechniką. Ši kolekcija, tiksliau - vos pusė jos, taip pat puikuojasi Abromiškių reabilitacijos ligoninės koridoriuje. V. Mickevičius prisipažino, kad konstravimas, kruopštus darbas su smulkiomis detalėmis jam labai prie širdies.

"Žvelgdamas atgal mediko profesijos šiandien gal nesirinkčiau, - nusijuokė ilgus metus medicinai atidavęs neurologas. - O konstravimas, visokių keistų aparatų taisymas, matyt, taip ir liktų vienu mieliausių laisvalaikio užsiėmimų. Kita vertus, dabar šis pomėgis yra labai geras poilsis nuo po gana įtempto darbo ligoninėje."

V. Mickevičius neslėpė, kad į mediciną pasuko gana atsitiktinai. Svarstė, jog tai galbūt paskatino daugybė vaikystėje ir jaunystėje skaitytų knygų, kuriose gydytojo darbas buvo aprašytas labai romantiškai. Kai iš Vilkaviškio rajono kilęs vaikinas tėvams pranešė, kad ketina studijuoti mediciną, jie labai išgyveno, nes manė, jog sūnus renkasi jam visai netinkamą profesiją: kai kaime būdavo skerdžiama kiaulė, jaunasis Vidmantas lėkdavo slėptis pas kaimynus. "Mirtis, žudymas keldavo klaikų siaubą. Tėvams atrodė, kad iš tokio vaiko mediko tikrai nebus", - teigė neurologas.

Baigęs bendrosios medicinos studijas V. Mickevičius kurį laiką dirbo dėstytoju vienoje medicinos mokyklų. Į neurologiją, jo žodžiais tariant, pasuko todėl, kad pats yra labai nervingas ir jautrus. Ši specialybė pasirodė patraukli, nes reikalauja daug išmanymo, nuolatinio tobulėjimo, gilaus pacientų problemų supratimo, tam tikrų specifinių bendravimo įgūdžių. "Gal ir blogai, kad ėjau į mediciną, bet gerai, jog pasirinkau nervų ligas", - šmaikštavo keturiasdešimt trejus metus dirbantis neurologas.

Abromiškių reabilitacijos ligoninėje V. Mickevičius nuo 1978 metų. Kurį laiką dirbo neurologijos skyriaus vedėju, yra didelis šios gydymo įstaigos patriotas, skyręs jai savo pomėgį fotografuoti, sukūręs nuotraukų filmą "Abromiškių aura", išleidęs nedidelę fotografijų ir tekstų knygelę apie ligoninę bei jos apylinkes. "Kaskart vis pabėgdavau iš Abromiškių į kokią "normalią" ligoninę, kur reikia "arti", kur privalomi naktiniai budėjimai, užklumpa ekstremalios situacijos. Tačiau visada grįždavau. Matyt, esu nepataisomai susisaistęs su ligonine ir pačiomis Abromiškėmis", - prisipažino gydytojas.

Pacientus medikas fiksuoja savitai - kadrai lyg sujudėję, išplaukę.

Užbūrė fotoaparato kvapas

V. Mickevičius svarstė, kad potraukis kolekcionuoti seną fototechniką, ko gero, kilo tada, kai būdamas vos septynerių pirmą kartą į rankas paėmė kaimyno senovinį fotoaparatą. Odinių dumplių kvapas, suvokimas, jog daiktas sudėtingas ir gražus, vaiką tiesiog pakerėjo. "Prisimenu, mama nusiuntė pas kaimynus nunešti jiems raugintų agurkų. Atsidėkodamas kaimynas atidavė man senovinį aparatą. Aišku, padovanojo manydamas, kad sudraskysiu, bet apžiūrėjęs tą stebuklingą daiktą supratau - jis veikia: užraktas spragsi, dumplės susiglaudžia ir išsiskleidžia, viduje sukasi visokie smagračiukai, o pažvelgus pro jį matyti apverstas vaizdas. Iš laimės buvau devintame danguje. Padariau keletą nuotraukų, išėjo neblogai", - prisiminė pradžią įspūdingą kolekciją surinkęs medikas.

Kiek vėliau tėvai nupirko šiuolaikiškesnį fotoaparatą, ir ši aistra V. Mickevičiaus jau nebepaleido. Neurologas juokavo, esą netapo fotografu galbūt dėl to, kad viską mėgsta daryti priešingai, ne pagal taisykles: fotografuoja prieš šviesą, nors fotografijos vadovėliuose taip daryti nepatariama.

Dešimties metų triūsas

Nuosekliai kolekcionuoti senus fotoaparatus V. Mickevičius pradėjo tik 2005 metais. Dabar apgailestauja, kad taip vėlai to ėmėsi, mat kai kurių egzempliorių jau neįmanoma aptikti. "Turėjau kelis fotoaparatus pats, o kai pradėjau juos rinkti, tekdavo ir nuo šeimos biudžeto "nugnybti" šiek tiek pinigų, kad įsigyčiau retesnę senieną. Bet sužinoję apie kolekcionavimą savo senus aparatus man ėmė nešti pažįstami žmonės. Nepasididžiuodavau ir prie šiukšlių dėžės pasilenkti, jei pamatydavau kokį išmestą. Kadangi mėgstu krapštytis prie technikos, kai kuriuos net pavykdavo pataisyti. Kitą sykį ir koks pacientas, sužinojęs apie šį mano hobį ir užuot išmetęs seną, nereikalingą, namie besivoliojantį fotoaparatą, atveždavo jį man - juk smagu pamatyti savo daiktą, eksponuojamą ligoninės antro aukšto vestibiulyje", - dėstė pašnekovas.

Gydytojas ypač didžiuojasi tuo, kad jam pavyko gauti lygiai tokį patį fotoaparato modelį, kokį vaikystėje dovanojo kaimynas. Aną jau seniai sudorojo jo jaunesnis brolis. Medikas iki šiol su nostalgija prisimena, kaip ilgėdavosi to žaislo: su mama nuėjęs į bažnyčią nekantraudavo, kad pamaldos kuo greičiau baigtųsi ir jis, grįžęs namo, galėtų vėl čiupinėti, grožėtis šiuo fotografinės technikos stebuklu.

V. Mickevičiaus kolekcijoje yra ir Pirmojo pasaulinio karo laikų vadinamasis apkasų fotoaparatas, pagamintas 1914 metais. Jį, savo pirmojo aparato analogą, ir dar keletą retesnių egzempliorių medikas sakė pirkęs eBay internetinės prekybos svetainėje.

Neurologas patikino, kad Abromiškių reabilitacijos ligoninėje eksponuojama vos pusė jo surinktos senovinių fotoaparatų kolekcijos, o kiek jų turi sukaupęs iš viso, V. Mickevičius jau ir pats pametė skaičių. Gydytojas viliasi, jog šeimos nariai išsaugos šią kolekciją, nes jos vertė bėgant laikui tik didėja. "Pavieniai aparatai vertingi jau dabar, tačiau man kolekcijos vertė matuojama ne pinigais, o jos visuma", - pabrėžė žinovas. V. Mickevičiui svarbu tai, kad jo surinktos senienos atskleidžia tam tikrą istoriją - dalį didžiulės ir turtingos pasaulinės fotografijos istorijos.

Senovinės fotografijos technikos ekspozicija domina ir ligoninės pacientus, ir jų lankytojus.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"