TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nevaikiški istoriko žaidimai senais žaislais

2014 03 08 6:00
Akmens amžiui skirtoje žaislų muziejaus salėje galima pamatyti, kokio ilgio buvo mamuto plaukai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Archeologas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorijos dėstytojas Povilas Blaževičius savo istorinių tyrinėjimų sritimi pasirinko žaislus. Mokslų daktaras, trijų vaikų tėtis daugiau nei prieš metus Vilniuje įkūrė pirmąjį Lietuvoje žaislų muziejų.

"Žaislų muziejų sumaniau norėdamas šviesti visuomenę, perteikti mūsų šalies istoriją per šią, regis, nerimtą sritį - žaislus, - pasakojo P.Blaževičius. - Apgynęs disertaciją archeologinių žaislų tema susimąsčiau: o kur dabar yra mano paties žaislai? Nuvykęs į tėvų namus jų neberadau. Žinau, kad pasaulyje žaislų muziejų yra nemažai, o mūsų krašte nieko panašaus iki šiol nebuvo. Norėdamas įprasminti savo darbą ėmiau kurti lietuvišką žaislų muziejų, ieškoti eksponatų. Iš pradžių kai kuriuos žaislus pirkome, kai ką gavome iš pažįstamų, o dabar ir lankytojai jau atneša išsaugotų vaikystės relikvijų, sulaukiame informacijos, kad kur nors sename fabrike, gamykloje ar poilsio bazėje yra koks nors agregatas, tinkamas į mūsų kolekciją."

Pirmieji žaidimų automatai

Muziejuje gausu ne tik lėlių, automobiliukų, pliušinių meškiukų ar kareivėlių, kuriais visais laikais žaisdavo vaikai. Čia galima pamatyti jau primirštų Lietuvoje anksčiau gamintų žaidimų automatų - futbolo ir krepšinio agregatus, kuriais seniau iki užsimiršimo pliekdavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. "Keletą tokių įrenginių padovanojo Elektrėnų sporto ir poilsio centras, kiti atkeliavo iš buvusios "Sigmos" gamyklos poilsiavietės", - aiškino jaunas mokslininkas, tyrinėjantis žaislų istoriją.

Anot jo, tikrų archeologinių žaislų, randamų istorinių kasinėjimų vietose, muziejuje nėra - jie pernelyg vertingi ir trapūs, kad būtų galima juos leisti čiupinėti lankytojams. Šie eksponatai saugomi istorijos muziejuose po stiklu. Tačiau pagal šiuos radinius pagaminamos tikslios jų kopijos, kurias vaikai ir jų tėvai čia gali liesti, nagrinėti, tyrinėti. "Mane ypač žavi XX amžiaus pradžios, tarpukario Lietuvos žaislai, kurių čia taip pat turime. Štai dvi lėlės, pagamintos apie 1932 metus ir nupirktos Kaune, išsaugotos, nukeliavusios net į Latviją, grįžusios atgal, turinčios savo istoriją. Nuostabiausia, kad žmonės išsaugo tuos žaislus, jų neišmeta ir pagaliau atiduoda mums", - džiaugėsi istorikas.

Pasak P.Blaževičiaus, apmaudu, jog dažniausiai seni žaislai pirmiausia išmetami, kai šeimos kraustosi į kitus namus, keičia gyvenamąją vietą. Į konteinerius keliauja vertinga istorinė medžiaga, ji yra unikali, atskleidžianti įvairius visuomenės raidos tarpsnius. Mokslininko tikslas - išsaugoti ir parodyti mūsų istoriją per šiuos eksponatus, suaugusiuosius sugrąžinti į vaikystę, o vaikams parodyti, kuo žaisdavo jų tėvai ir seneliai. "Mūsų muziejus - ne vaikų žaidimų kambarys, nors žaisti čia taip pat galima. Muziejuje labai daug istorinės informacijos, ji svarbi, nors ir pateikiama per žaislus. Iš esmės čia savotiški du lygmenys - vaikams tiesiog įdomu apžiūrėti įdomybes, o suaugusieji patiria nostalgiją, vėl randa pamirštas emocijas ir prisiminimus", - aiškino pašnekovas.

Kokio ilgio mamuto plaukas

Baigiama įrengti viena žaislų muziejaus salių, kur ir mažiems, ir dideliems pristatomas akmens amžiaus laikotarpis. Žaisdami jie turės progą pažinti, kokie tada gyveno žvėrys, paukščiai, kokius garsus jie skleidė. Šalia mamuto silueto ant sienos, istorijos entuziastai pritvirtino ilgiausio žinomo šio išnykusio giganto plauko matuoklį - ištraukęs iš sienos virvelę, kiekvienas gali įsitikinti, kad mamuto plaukai buvo bene metro ilgio.

Rekonstruotas tikras medinis įrenginys, kuriuo senovės žmonės gręždavo skyles akmenyse, kauluose. Visa tai galima išbandyti patiems. Taip pat norintieji galės pamėginti trindami pagaliukus išgauti ugnį, kaip darydavo mūsų protėviai. Iš kasinėjimų senovės pilių teritorijose žaislų muziejuje rodomi rekonstruoti mediniai arbaletai, strėlės, kurias mūsų protėviai naudodavo medžiodami ir kariaudami. "Modeliai yra autentiški ir veikiantys, bet strėles patikimai pritvirtinome prie sienos, kad mažiesiems lankytojams nekiltų pagunda pašaudyti ar surengti šiuolaikinę Jono Biliūno "Kliudžiau" interpretaciją", - šyptelėjo P.Blaževičius. Jis įsitikinęs, kad jo įkurtas žaislų muziejus yra savotiškas tramplinas, pratinantis vaikus - ir ne tik juos - prie vadinamųjų rimtų muziejų, parodantis, jog istorija gali būti labai įdomi, žadinanti savo praeities paieškas ir suvokimą, iš kur esame kilę, kuo galime didžiuotis.

Visa šeima - muziejuje

Nors žaislų muziejus yra P.Blaževičiaus įgyvendintas sumanymas, šiuo metu jis čia labiau svečias ir kuratorius negu nuolatinis darbuotojas. Dėstytojo darbas LEU yra pagrindinė jo veikla, o muziejuje dirba jo žmona Indrė, dvi doktorantės istorikės, archeologijos doktorantė ir istoriją studijuojanti magistrė. Nors muziejus gyvuoja dar tik antrus metus, P.Blaževičius džiaugėsi, kad per pirmuosius jo veiklos metus čia apsilankė apie 18 tūkst. žmonių. Nedideliam muziejui - tai geras įvertinimas. "Akivaizdu, kad mums reikia ir tokios istorijos. Šeimos čia lankydamosi ne tik "žaidžia", bet ir mokosi. Stengiamės į programą įpinti ir įvairių edukacinių užsiėmimų. Neseniai apžvelgėme Užgavėnių kaukes, mokėmės jas gaminti. Ypač stengėsi mamos, nes žino, kad darželiuose ir mokyklose bus įvairių renginių, kai atžaloms prireiks jų", - šypsodamasis sakė P.Blaževičius.

Vaikai žaidžia gyvenimą

Archeologo teigimu, istoriškai sąvokos "žaislas" apibrėžimas yra labai nekonkretus. Vaikai mielai žaidžia daiktais, kurių pirminė paskirtis nėra žaidimas - įvairiais įrankiais, puodais, lazdomis ar kukurūzų burbuolėmis, kurias - neprinokusias - mergaitės dėl gražių garbanotų "plaukų" mielai verčia lėlėmis. Jis prisiminė istoriją, kurią pypkes kolekcionuojantis vyras jam pasakojo apie savo dukrą. Mergaitei tėčio pypkės buvo pačios geriausios lėlės, jas guldydavo miegoti į lovas - pypkių dėklus, vesdavo vieną pas kitą į svečius, rengdavo šių "lėlių" vaidinimus.

"Mano paties trys vaikai - penkiametis Vykintas, trejų metų Ginta ir dar metų nesulaukęs Linas žaidžia namų apyvokos rakandais, mediniais žaislais, kompiuteriniais žaidimais - viskuo, ką tik jų fantazija pritaiko žaidimo procesui. Tačiau mėgstamiausi vaikų žaislai yra ne tie įmantrūs įrenginiai, kuriais galima pasigirti prieš draugus, o tie, su kuriais žaidžiant prireikia fantazijos - jie kuria žaidimo scenarijus, improvizuoja. Gudrūs žaislai labai greitai keliauja į žaislų krepšį ir beveik neištraukiami, o žaidžiama tais, su kuriais galima sukurti žaidimą. Apibendrinsiu taip: svarbiausia yra ne žaislas, o pats žaidimas", - įsitikinęs žaislų istorijos tyrinėjimui atsidavęs P.Blaževičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"