TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nevaldomas, arba septyni klausimai Č.Stoniui

2008 08 11 0:00
Geram bičiuliui katinui Feliksui nebuvo lemta gyventi kartu. Aktorius jį turėjo padovanoti dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau lanko pas šeimininkus Šalčininkuose.
Asmeninio albumo nuotrauka

Iš Kirdeikių į Vilnių gyventi sugrįžo aktorius Česlovas Stonys. Įspūdingas nenuorama, guvaus proto ir gražaus balso Nebylys iš B. Kutavičiaus operos "Lokys"... Tam tikra prasme jis nebyliu laikytas daugiau nei tris dešimtmečius. Joks laikraštis, jokia televizija ar radijas šitam visuomenės švietėjui nėra paskyrę nė vieno straipsnio, nė vienos laidos.

1982 metais Kultūros ministerija (?) iš teatrų repertuaro išbraukė net tris mano pjeses: "Ubagų salą", "Surūdijusį vandenį" ir "Sielų mainus". Esą, "patologiško žmogaus patologiška kūryba". Iki to laiko mudu su Č.Stoniu buvom surengę ne vieną dešimtį literatūros vakarų, kuriuose buvo kalbama ne tik apie literatūrą. Dabar kilo mintis tiems vakarams sukurti specialius dialogus. Tada prasidėjo mano "aukso amžius". Niekada - nei prieš, nei po to - aš nesijaučiau toks žmonėms reikalingas. Mudu su Česlovu patys sau cenzoriai, patys režisieriai ir atlikėjai.

Č.Stonys savo ruožtu dar lipdė savo kompozicijas. Kai kurios tebegyvuoja iki šiol. Tai buvo savotiškas Stonio teatras, važinėjantis kas kur pakviečia. Žiniasklaida tylėjo, o salėse ilgai netildavo žiūrovų plojimai. Č.Stonys nesėdėjo be darbo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tad pakalbinkim tą žmogų nors dabar.

- Šiemet Lietuva mini Sąjūdžio dvidešimtmetį. Tavo sidabrinę barzdą, Česlovai, Lietuva jau pažįsta nuo 1972 metų. Kada prasidėjo tavo "sąjūdis"? Pasiprašęs į Jono Jurašo teatrą niekieno neklausiamas prisipažinai, kad buvai įstojęs į Minsko saugumo mokyklą. Išstoti iš jos turbūt buvo nelengva...

- Gal nuskambės kiek šventvagiškai, bet mano sąjūdis prasidėjo besimokant... Minsko saugumo mokykloje. Įkritus į gilią duobę, net ir dieną pamatai žvaigždes. Tuo laiku aš tikrai buvau gilioj duobėj. O baisiausia, kad niekas manęs ten nestūmė. Pats ten įlipau. Pusmetį pasimokęs praktiką atlikau Baltarusijos saugume. Praregėjau. Šefas nusivedė mane į konspiracinį butą susitiki su agentu. Graudesnio ir šlykštesnio vaizdo nebuvau matęs. Virpančiom rankom ir drebančiu palūpiu, vos ne pilnom kelnėm agentas, Minsko konservatorijos studentas smuikininkas, raportavo apie savo bendramokslių pasakotus anekdotus. Informavo, koks profesorius su kieno žmona miega ir t. t.

Akimirksniu iš mano galvos išgaravo visos legendos apie zorges, štirlicus ir kitus "nematomo fronto" herojus. Supratau, kad ir man Lietuvoje reikės knaisiotis po nešvarius kažkieno apatinius, rinkti "kompromatą", verbuoti tokius pat pasigailėjimo vertus agentus. Tikriausiai tą dieną aš ir apsisprendžiau kapstytis iš to mėšlo. Pasitraukti tikrai buvo nelengva. Grasino tarnyba armijoje, iš kurios grįšiu cinko karste, priminė autoavarijas... Aš tai žinojau, to mokiausi ir vis dėlto išėjau. Šiurpias pasakas apie tai, kad kartą į banditų būrį pakliuvęs, iš jo nebeištrūksi, pasakoja... patys banditai. Jiems naudinga, kai žmonės bijo ir nepasitiki vieni kitais. Tokiais būdais jie keršija tam, kuris nutraukia su jais ryšius. Tą patį daro ir Rusijos saugumietis Nr.1 Vladimiras Putinas, kai pareiškia pasauliui, kad buvusių čekistų nebūna.

- Ką tu veikei po to, kai Jonas Jurašas buvo išvarytas iš Kauno teatro? Kaip tau kilo sumanymas lipdyti savo kompozicijas?

- Tą pačią dieną iš teatro išėjau ir aš. Paskutinį kartą scenoje vaidinau Juokdarį J.Jurašo režisuotoje J.Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė". Nusiėmiau Juokdario kepurę ir pasakęs "nebūkit, broliai, juokdariai, kada pasauly blogis viešpatauja" išėjau iš teatro. Kitą dieną iš komunistų partijos CK telefonu buvo duotas nurodymas manęs nepriimti į jokį teatrą. (Banditai pėdsakų popieriuje nepalieka. Šito Minske mus taip pat mokė.)

Kad nepatupdytų už grotų kaip veltėdį (o tokių grasinimų buvo), teko persikvalifikuoti. Iš pradžių dirbau Skęstančiųjų gelbėjimo draugijoje, nors ir nemokėjau plaukti. Tokių karjeros aukštumų, matyt, daugiau nebepasieksiu: turėjau net dvylika pavaldinių - po vieną kiekvienam rajone. Vėliau - iš vandens į ugnį. Dirbau kūriku. Dar vėliau - žurnalistu, bibliografu, moksliniu bendradarbiu ir t. t.

Jaučiau, kad negaliu gyventi be savo profesijos, be publikos. Tada ir atsirado mano publicistiniai skaitymai. Patys pavadinimai sako, apie ką jie: "Mylėk mane", "Aš visus mylėsiu", "Mylėk save", "Kaip gerai, kad mums gerai", "Atgal į šviesią praeitį".

- Dar iki Sąjūdžio susikūrimo mudu gal dešimtmetį važinėjom į literatūros vakarus, kurie pamažu virto savotišku "tekstapilio" teatru. Kaip tu manai, kodėl jie mudviejų "nesupakavo"?

- Oi, kaip norėjo "supakuoti", bet.. ir skandalų jie labai bijojo. Už kiekvieną politinę bylą mūsų vadukams tekdavo prakaituoti Maskvoje. Kai kuriem iš jų net iki šiol prakaitas varva nuo nosies. Norėdami nutildyti neįtinkančiuosius, ieškojo kitokių būdų. Iš teatrų repertuarų išimdavo lankomas ir žiūrovų mėgstamas tavo pjeses, visiems spaudos organams buvo nurodyta neminėti mano pavardės. Prisimenu, Gargžduose surengtą Knygos šventę. Suvažiavo daug svečių iš Vilniaus - rašytojų, aktorių, muzikantų. Tarp jų - ir aš su Beta Lukošiūte. Prie rajono ribos svečius pasitiko vietos valdžia su alumi ir kapela. Visi draugiškai nusifotografavo. O paskui kažkokiame žurnale pasirodė nuotrauka - visų išvardyti vardai ir pavardės, o ties manimi parašyta - "ir kiti".

Matydami, kad mūsų nesugebės kitaip užčiaupti, nutarė paveikti publiką. Prisimenu tokią sceną - pribėga prie manęs tokia miela moteris ir atsiprašinėdama sako: "Česlovai, tu nesupyk, bet aš negaliu to nepasakyti. Atvažiavo iš Panevėžio mano draugė, labai dora moteris, aš tikrai ja tikiu, o ji ir sako: "Tu žinai, pas mus Panevėžy buvo Saja ir Stonys. Jie taip atvirai, taip drąsiai kalbėjo, ir jų nepasodino. Žinok - jie tikrai saugumiečiai."

Aš suprantu tą dorą moteriškę. Viena - tuos gandus skleidė patys saugumiečiai, antra - tokia jau "doro" žmogaus logika. Sėdi salėj, klausosi mūsų kalbų ir galvoja: "Po perkūnais! Taigi ir aš tą patį manau. Bet aš nekalbu. Aš tyliu, o jie kalba. Ir dar taip garsiai. Tai ką - jie drąsūs, o aš - bailys?!" O žmogui taip sunku prisipažinti, kad jis bailys. Jį gelbsti išganinga mintis: "Ne, aš ne bailys. Aš doras žmogus. Aš ne saugumietis, todėl ir tyliu. O taip, kaip jie, kalbėti gali tik saugumiečiai. Jie mus provokuoja!" Atgavom nepriklausomybę, ir tie "dorieji" išlindo ir sulindo... Į Seimą, į Vyriausybę ir visur, kur tik įmanoma sulįsti.

- Mudu savo vakarus baigėm Sąjūdžio metais skaitydami dialogą - ruso ir lietuvio disputą "Ąsotis arba Katroj ausy cypia", tačiau tavo kompozicijų vakarai tebesitęsia iki šiol. Papasakok apie juos.

- Dar vienas mūsų gyvenimo paradoksas. Anais laikais draudė, o žmonės veržėsi į sales. Šiandien - gali daryti ką nori, bet labai maža žmonių, kuriems esame reikalingi. Prisimenu, Kazy, tavo pasakojimą apie Antaną Būdvytį. Tu jam pasakei, kad aš esu parengęs naują programą ir pasiūlei, kad jis greičiau mane pasikviestų į Dotnuvą, kol dar neuždraudė. Ko gero, buvo kalbėta apie naują mano kompoziciją "Stebuklų stebuklas" (apie knygą, knygnešius ir lietuvių tautos rusinimą). A.Būdvytis pasipiktino: "Kas man gali uždrausti pasikviesti Stonį?"

Buvo žmonių, kurie sugebėjo būti laisvi ir soclageryje. Bet būdavo ir taip, kad paskelbus apie mano skaitymus, salėj būdavo daromas "skubus remontas" (kaip Aktorių namuose arba Menininkų namuose Vilniuje). Šiandien "kultūros reguliatoriai" tarytum susibūrę į savotišką sektą - dzinbudistai, jiems viskas "dzin"... Mano kompozicijos "Tebūnie Dievo valia" apie arkivyskupą, Teofilių Matulionį, tremtinį, kankinį, Dievo žmogų, net ir Bažnyčiai nereikia. Tik Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis rūpinosi šio skaitymo sklaida. Prisimenu pokalbį su vienu klebonu. Kai pasakiau, kad turiu tokią programą, jis labai nuoširdžiai atsakė: "Bet kad jis - ne mūsų vyskupijos". Nepaisant visko, tebegyvuoja ir ši kompozicija, ir kita - apie Paulių Širvį. Labai norėčiau sukurti dar vieną. Pavadinimą jau turiu: "Lietuvą mylėti apsimoka."

- Ko tu tik nesi daręs! Avantiūristas pačia geriausia prasme. Be viso kito, puikiai atlikai Nebylio partiją operoje "Lokys". Ar kas dar prisimena tavo organizuotą blaivybės mitingą Kalnų parke, kur buvo išpilta šimtai litrų įvairiausių svaigalų?

- Ir dar kaip! Praėjo vos ne dvidešimt metų nuo tos garsiosios akcijos, o aš vis dar tai vienur, tai kitur Lietuvoj sutinku vyrų, kurie kimba man į atlapus ir nuoširdžiai piktinasi, kad aš - kvailys, pats tokį gerą produktą į srutovežį pyliau ir dar kitus raginau tą patį daryti.

Akcija tada tikrai pavyko. Vidurdienį į Kalnų parką susirinko tūkstančiai žmonių, kaip per Dainų šventę. Ten kalbėjo Vytautas Landsbergis ir kiti garbūs, žinomi žmonės. Mintis buvo aiškiai suformuluota: "Jeigu Kremliui taip reikia mūsų kruvinai uždirbtų pinigų, nusipirkim po butelį to svaigalo, bet negerkim, išpilkim. Parodykim okupantui, kad lietuvių tautos jis nenugirdys. Nepavers begalviais, bedvasiais vergais!"

Taip kalbėjom tada. O kaip šaukti šiandien, kai saviškiai savus girdo aršiau negu atėjūnai.

- Kurį savo darbą, sumanymą, žygį laikai reikšmingiausiu? Papasakok apie savo "projektą", kaip dabar sakoma - AUKA. Kaip čia sekasi tau?

- Tai, ką dariau, darau arba darysiu, nėra labai reikšminga. Suvokiu savo galimybių ribas. Buvo keli labiau pavykę vaidmenys Jaunimo ir Kauno dramos teatruose, buvo nelabai vykęs debiutas kine, buvo širdžiai mielas sugrįžimas po 28 metų pertraukos į profesionalią sceną operoje "Lokys". Džiaugiuosi, kad su savo programomis apie gamtą aš "pažaliavau" kur kas anksčiau už visus žaliuosius ir jų žalias partijas. Gal dėl to mes vieni kitiems taip ir netapom reikalingi. Aš, kaip ir tu, mūsų literatūrinių vakarų dešimtmetį laikau savo kūrybos aukso periodu. Argi ne smagu - pilnos žiūrovų salės, ir nė vieno straipsnio! Tarsi mūsų nė būti nebuvo. Ir dar - išmaišėm visą Lietuvą skersai išilgai, agituodami už Stasį Lozoraitį.

Reikšmingiausiais laikau ne tuos darbus, kuriuos padariau, o tuos, kurių NEDARIAU. Esu nemažai nusipelnęs lietuvių literatūrai, nes neparašiau nė vienos knygos. Jeigu manimi pasektų bent pusė tų, kurie šiandien rašo knygas ir laiko save rašytojais, jie taip pat padarytų daug gera lietuvių literatūrai ir kultūrai. Reikšmingu laikau ir savo pasitraukimą iš teatro. Artisto ir su geru pagaliu neišvarysi iš teatro. Nebuvo lengva ir man. Bet išėjau. Trumpai kalbant, džiaugiuos tomis savo gyvenimo akimirkomis, kai sugebėdavau pasakyti trumpiausią ir sunkiausiai ištariamą žodelį NE! Melui, išdavystei, godumui, savanaudiškumui, veidmainystei, bailumui.

AUKA - tai Apleistųjų, Užmirštųjų, Kenčiančiųjų Apsauga. Jau dvylika metų stengiuos padėti kalinių vaikams. Esu nuvežęs kokius penkis šimtus vaikų pasimatyti su kalinčiomis motinomis. Mano veikla būtų neįmanoma be gerų žmonių paramos. Laimė, tokių dar atsiranda. Ir ne tik Lietuvoj. Esu dėkingas Albinui Markevičiui iš JAV, mielai S.Gudavičienės šeimynai iš Londono. Gerų žmonių yra visur. Gaila, kad mes dažnai nesurandame vieni kitų.

- Pastaroji tavo švietėjiška kompozicija vadinasi "Ką jūs manote apie gyvenimą?" Ką tu pats apie tą sudėtingą "objektą" manai?

- Manau, kad reikia ne manyti, o gyventi. Mylėti ir kentėti, rasti ir prarasti, klupti ir vėl keltis. Manęs niekada nežavėjo "auksinio vidurio" pozicija. Kai nei karšta, nei šalta - tai drungna. Kai nei juoda, nei balta - tai pilka. Kai nei geras, nei blogas - tai nei šis, nei tas. Kai nei kairys, nei dešinys, tai - centristas. Arba, kaip sakydavo mano velionis tėvas, - "nei smird, nei kvep - kaip zuikio šūds". Tokie glotnūs. Nedrasko tos vietos, į kurią lenda. Bet ten jie visada maloniai laukiami.

Gražiausio komplimento esu sulaukęs anais laikais iš vieno aukšto kompartijos veikėjo. Kai kažkas iš man draugingų žmonių prasitarė, kad reikėtų Č.Stoniui leisti sugrįžti į teatrą, jis griežtai atkirto: "Ne!" Tuomet jo paklausė: "Kodėl?" "Todėl, kad jis nevaldomas." Ačiū Dievui, regis, toks ir likau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"