TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Neverki manęs, Venesuela

2011 11 22 6:00

Taip galėtų pasakyti lietuvė baleto pedagogė Rūta Railaitė, Pietų Amerikoje su šeima praleidusi aštuoniolika metų, dabar grįžusi ir namo, ir į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT).

Namo į Lietuvą ir namo - į teatrą. Buvusi LNOBT solistė nuo šiol vėl čia dirba, eina baleto direktorės pareigas. Bet Venesuela su ja nenorėjo skirtis. Baleto mokykloje, kurioje lietuvė dirbo, tekėjo ašarų upeliai, o universitete jos prašymas atleisti liko valdžios nepasirašytas, taigi oficialiai R.Railaitė ten yra išėjusi nemokamų atostogų. Čia - panardinta į darbus.

Po didžiųjų konfliktų

"Į teatrą ateinu pusę dešimtos, šiandien, pavyzdžiui, išeisiu tik po spektaklio". Vadinasi, apie pusę dešimtos vakare. "Kartais vyras (smuikininkas Raimondas Butvila - aut.) "ištraukia" iš darbų pavalgyti, o kartais pamirštu." Šią savaitę atvyksta "Žydrojo Dunojaus" baletmeisteris ir prasidės tikras repeticijų maratonas, nes premjera numatyta Naujųjų išvakarėse. Bet nieko, žinojo kur eina, yra laiminga dėl to, ką daro dabar. Per aštuoniolika metų, praleistų tolimoje svečioje šalyje, sukaupė ir pedagoginio, ir administracinio darbo patirties.                       

LNOBT R.Railaitę pakvietė per patį "baleto karų" įkarštį, į konfliktų išvargintą trupę. "Aišku, kad apie tai žinojau. Kiek sykių atvažiuodavom iš Venesuelos, tiek užeidavom į teatrą - iš įpročio. Šią vasarą irgi. Sudėtinga padėtis nesutrukdė apsispręsti, juk aš - žmogus iš šalies, ne kurios nors pusės palaikytoja." Dabar bene svarbiausias siekis - gera atmosfera trupėje, o tai susiję ir su darbo sąlygomis, ir kūrybiškumo skatinimu. "Baletas - itin sunkus menas, todėl reikia, kad artistams būtų malonu ateiti į teatrą. Ir kad po darbo jie išeitų nesudirgę, nesusikrimtę. Visos trintys ir nesutarimai persikelia į sceną - žiūrovai mato nekokybišką spektaklį. Man nesvarbu, kas su kuo ir kas prieš ką buvo per pastaruosius konfliktus - aš privalau išklausyti visus."                                                      

LNOBT baleto meno vadovu tapo lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras. Kadangi gyvena ne Lietuvoje ir teatre nebūna kasdien, baleto direktorei tenka su juo bendrauti ir telefonu, ir elektroniniu paštu. "Toli gražu ne viską sprendžiu viena (taip ir nenorėčiau), tariuosi su meno vadovu ir su baleto kolegija, į kurią įeina repetitoriai ir baleto inspektoriai."     

Repertuarą K.Pastoras ketina papildyti ir paįvairinti kviesdamas choreografų iš Europos. "Klasika, aišku, bus išsaugota - būtinai. Meno vadovas jau skatina šokėjus imtis statyti choreografines miniatiūras. Tai gali būti labai svarbi ir įdomi paskata." Koks didelis "ko nors naujo" alkis, liudija tai, kad norą išbandyti save jau pareiškė 16 žmonių! Pavasarį galime sulaukti "Choreografinių miniatiūrų vakaro". Taip pat laukiama ir paties K.Pastoro premjeros - šio sezono pabaigoje arba kito pradžioje. Tai bus "Tristanas". 

Venesuelietiška kantrybė

Šiuo metu baleto trupę kankina traumos. Dėl jų "iškritę" Nerijus Juška ir Romas Ceizaris. Artėjančiam prieššvenčiui numatyti septyni "Spragtukai", o šokti pagrindinę princo partiją dabar gali vienintelis Aurimas Paulauskas. Reikia dairytis naujų princų. Gruodį šiame spektaklyje debiutuos Genadijus Žukovskis ir Stanislavas Semianiura, dar nelabai seniai LNOBT dirbantys šokėjai iš Baltarusijos.      

Verkiant trupei reikia ir repetitorių. Teatro vadovas R.Railaitei pažadėjo, kad po Naujųjų atsiras du papildomi etatai. "Štai matėt - Vytautas Kudžma įėjo į baleto salę vienuoliktą valandą, o išeis gal aštuntą vakaro. Taip, čia ir pasiaukojimas, ir darbas iš meilės..."       

Kokių savybių reikia baleto direktoriui? "Geležinių nervų ir kantrybės, daug kantrybės - išklausyti visokias nuomones, ir tau priimtinų, ir ne. Labai tikiuosi rasti bendrą kalbą su visais. Iš pradžių susipažįstant su darbo specifika man daug padėjo ankstesnis baleto direktorius Voldemaras Chlebinskas."

"Žinoma, norėtųsi, kad K.Pastoras galėtų trupei skirti daugiau laiko, ne tiek dėl manęs, kiek dėl artistų. Bet yra ir pranašumų dėl vadovo buvimo atokiau - mažiau "tu man patinki, tu ne". Aš irgi dabar privalau vadovautis grynai profesiniu požiūriu: patinka ar ne, nesvarbu. Svarbu - gali ar ne."

Kantrybę ugdyti padėjo ir Venesuela. "Tenykštės kultūros ministerijos buvau paprašyta sukurti naują baleto mokyklą (parinkti pedagogus ir panašiai, žodžiu, atlikti visą organizacinį darbą) ir jai vadovauti. Nuo pat pradžių teko spręsti dažnus konfliktus tarp mokytojų ir tėvų, mokytojų tarpusavio nesutarimus. O ispanų kalbos dar gerai nemokėjau. Tylėdavau ir mintyse rinkdama žodžius galvodavau, kaip išsisukti. Ir visiems darydavo įspūdį - mat kokia kantri. Tuo tylėjimu ir išsiugdžiau kantrybę. Supratau: kad ir kokia būtų situacija, neverta spręsti staiga, spontaniškai, galima labai apsirikti ir įžeisti žmogų. Paskui gailėsies."

Prezidentas teatre

Po 18 metų, praleistų Venesueloje, gyvenimas pasikeitė per keletą dienų. Tiek laiko R.Railaitė svarstė LNOBT vadovo pasiūlymą. Sutiko ir dėl to, kad labai palaikė vyras ir vaikai. O Venesuela verkė.

1994 metais ji pradėjo dirbti pas senjorą Niną Novak, buvusią "Ballet Russe de Monte Carlo" primabaleriną. Tais pačiais metais buvo pakviesta į "Ballet Contemporaneo de Caracas" trupę, ten vedė pamokas. Dar po pusės metų ją pakvietė į "Ballet Nacional de Caracas" (dabar "Teatro Teresa Carreno"), nacionalinio baleto trupę, kuriai vadovavo garsus venesueliečių choreografas Vicente Nebrada (1930-2002). Čia išbuvo iki 2005-ųjų. "Išėjau todėl, kad mirus choreografui valdžią uzurpavo, pasakysiu drąsiai, vidutinybės - tie, kurie, mano manymu, vadovauti negali. Norėjo, kad statyčiau klasikinių dalykų, bet kas man pasakys, gerai pastačiau ar ne, nes neliko profesionalo, kuris įvertintų pažvelgęs iš šono. Be to, prasidėjo visokie įsiteikimai prezidentui Hugo Chavezui..."

Nuo 2000 metų R.Railaitė dėstė Universidad de las Artes (Karakasas) - klasikinį baleto repertuarą ir Agripinos Vaganovos metodologiją. O ką statė teatre? "Mažai. "Pachitos" ir "Miegančiosios gražuolės" fragmentus, "Šopenianą". Ar galima tikėtis, kad ir LNOBT repertuare atsiras R.Railaitės pastatymas? "Ne, ne, ne! Aš būsiu ten, kur esu. Tik žadu prašyti K.Pastoro, kad leistų vesti pamokas - to labai pasiilgau." 

Venesueliečiams artimesnė Kubos ir JAV, o ne rusiškoji, A.Vaganovos, baleto mokykla. Visai kitas baleto artisto parengimo būdas ir gal net pats supratimas apie baletą. Teatras, kuriame dirbo R.Railaitė, gana jaunas, įkurtas 1984 metais. Repertuare iš klasikos buvo "Gulbių ežeras", "Spragtukas", "Pelenė", o daugiausia - V.Nebrados darbai: "Labai graži choreografija, puikūs duetai - neoklasika." Šoko puikių solistų, teatras kvietėsi "American Ballet Theatre" šokėjus Julie Kent ir Angelį Corellą, taip pat argentinietį Julio Boccą, Lietuvos baletomanams neblogai pažįstamą Igorį Yebrą, kubiečių atlikėjų. Publika čia nusimano apie baletą. Venesueloje yra lankęsi ir Rudolfas Nurejevas, ir Michailas Baryšnikovas, o kažkada - pati Ana Pavlova (ji šoko Puerto Cabello mieste).

Dabar Venesuelos teatrams sunkus metas, valstybės finansavimas nepakankamas. "Teatro Teresa Carreno" pastatas įspūdingas, modernios architektūros, forma kiek primena laivą. Įrengta taip, kad dalis jo fojė - po atviru dangumi. Čia vedami svarbiausi valstybės svečiai. Dabar prezidentas H.Chavezas teatrą laiko savo tribūna: ateina kada nori, spektakliai nutraukiami ir jis sako kalbas.

"Baleto šokėjai Venesueloje, kaip ir kitų specialybių atstovai, išdirbę 20 metų, gali prašyti rentos. Bet tai nereiškia, kad valstybė ją paskirs. Tačiau ten per metus paprastai mokama ne 12, bet 15 atlyginimų. Jei galvosi apie ateitį, tuos tris pasidėsi juodai dienai. Bet žmonės Venesueloje gyvena šiandiena - toks mentalitetas. Žino, kad nei sušals, nei mirs badu. Tiesa, baigę karjerą šokėjai neretai "ieško" ligos, kad jiems būtų skirta valstybės pašalpa, bet dažniausiai susiranda kitus darbus."

Prisimena viską

Į LNOBT (tada Valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą) R.Railaitė atėjo 1976 metais, tada jai buvo dvidešimt. Sukūrė įvairių vaidmenų: Alyvų fėją ("Miegančioji gražuolė"), Mirtą ("Žizel"), Aną ("Žydrasis Dunojus"), Pelenę ("Pelenė"); lietuviškuose baletuose - Jūratę ("Jūratė ir Kastytis"), Jurgą ("Baltaragio malūnas"), Mergaitę ("Mergaitė ir mirtis"), Moterį ("Amžinai gyvi"), Ją ("Aura").

"Viską prisimenu: ir spektaklius, ir gera, ir bloga. Ir kaip ne kartą nugriuvau scenoje... Atėjome į visiškai naują teatro pastatą - mes pirmosios, ir buvo mūsų nemažai, ne tik iš meno mokyklos, kelios mergaitės atvažiavo iš Maskvos. Be galo norėjome dirbti. Prasidėjo, sakyčiau, pakilimas: visi spektakliai buvo "daromi" iš naujo, pagal naujos scenos reikmes keičiama choreografija ir scenografija. Baigdavosi repeticija - mes dar pasilikdavom salėje... Pradėjo statyti Jurijus Smoriginas - vėl kai kas nauja, irgi pakilimas... O dabartinis jaunimas už mus techniškai pajėgesnis ir gabesnis. Labai daug gabių vaikų. Sakau "vaikų". Solistų! Ir tikrai malonu su jais dirbti." Naujoji baleto direktorė sulaukė šokėjų prašymų skirti jiems "tą ir tą" vaidmenį. Čia, aišku, ne jos kompetencija, bet "kad jie nori šokti, puiku, blogai bus, kai neprašys."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"