TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nijolė su Stradivarijumi gerklėje

2009 02 23 0:00
Antroji N.Ambrazaitytės knyga vadinsis "Skambantys operos klavyrai".
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nijolės Ambrazaitytės gyvenimas - svaiginanti statusų kaita. Tarsi seriale - iš vargšės užguitos mergaitės, beteisės tremtinės išaugo scenos valdovė, pelniusi aukščiausius anuometinius garbės vardus.

Atgimimo metais, paklususi vidiniam šauksmui, ji metė dainavimą ir pasuko į politiką. Likimas lėmė neeilinę misiją - tapti Nepriklausomybės Akto signatare.

Važinėjančią po Tarybų Sąjungą liaudies artistę lydėdavo milicijos eskortai, žmonės pasitikdavo su duona ir druska, o Lietuvos Respublikos Seimo narę, atėjusią į turgų, nežinia dėl ko įtūžę prekeiviai galėdavo ir apspjaudyti.

TV režisierė Galina Dauguvietytė "Lietuvos žinioms" pakartojo, kad N.Ambrazaitytei nedovanos: "Seime ji pražudė save. Šitoks balsas! Nepaprastas! Paklausykit įrašų ir įsitikinsit - šiurpuliai per kūną eina! Man, pavyzdžiui, jos balsas patiko labiau nei V.Urmanavičiūtės."

Apie dainininkės balsą sakyta: ypatingo grožio, labai galingas, itin plataus diapazono, regis, nesusiduriantis su jokiomis techninėmis kliūtimis. Sauliaus Sondeckio orkestro muzikantai juokaudavo, kad N.Ambrazaitytės gerklėje slypi Stradivarijus, kompensuojantis šio meistro instrumento nebuvimą orkestre.

Dabar dainininkės balsas skamba... knygose. Artistinis temperamentas sudėtas irgi ten. Pasirodžius tremties metų prisiminimams "Virš mūsų poliarinė pašvaistė" (2005), Romualdas Ozolas primygtinai ragino rašyti toliau ir gąsdino, kad jei per dieną ji neparašys bent kelių puslapių, jis nebesisveikins. Neseniai N.Ambrazaitytė įteikė leidyklai antros knygos "Skambantys operos klavyrai" rankraštį. Atidavusi sėdo prie eiliuotos poemos. Savo namų Vilniaus pakraštyje (Tarandėje) virtuvėje, kur šalia sukiojasi trys juodi katinai.

"Sugedus šaldytuvui, - pasakoja pašnekovė, - pakviečiau meistrą. Jis kad ims stebėtis: o, tai jūs tik šitaip gyvenat?! Paprastas namelis, ne rūmai? Taip kukliai apstatytas? Ir šaldytuvas toks mažas? Ir tarnų nesamdot?" "Vos neapsiverkiau, - juokiasi dainininkė. - O visokios krizės man net patinka, prie jų esu pratusi nuo mažens, kai netekau tėvų. Man daug nereikia. Gal ir būčiau galėjusi įsigyti prabangos dalykų, bet man jie nereikalingi. Šiuo požiūriu esu socialdemokratinio stiliaus žmogus ir labai stebiuosi, kad "tikrieji" socialdemokratai taip gviešiasi turtų. Kiek mūsų tėvynė matė krizių, bet vis išsikapstom, randam išeitį. Nors niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, visi nori dar geriau. O patriotizmo mažoka."

Nuo pat mažens ji girdėjo prašymus: "Padainuok". Dainavo ir neprašoma: kai buvo šalta, kai jautė alkį. Beveik dešimt metų N.Ambrazaitytės dainos skambėjo Igarkoje. "Mano mieli igarkiečiai, - kreipiasi Nijolė į likimo brolius, nors laikraštis ir ne radijas - perduodu jums linkėjimus, kad kuo ilgiau gyventumėt ir regėtumėt Lietuvą laisvą, dėl kurios idealų buvot ištremti."

Būsima dainininkė buvo nutarusi: grįžusi į Lietuvą neišsiduos, kad dainuoja. "Bet išlindo yla iš maišo, dar mokantis Raseiniuose, - vėl juokiasi N.Ambrazaitytė - Įstojau į Konservatoriją. Oi, kokia "derevnia" tada buvau, tikra "tundra". Nemokėjau elgtis su stalo įrankiais. Ateidavau pas dėstytoją Eleną Dirsienę ir nesmagiai dėl to jausdavausi."

"Aš buvau niekuo dėta - viską darė balsas. Pati tarsi stovėjau nuošalyje. Kopiau iš kurso į kursą. Pabaigiau mokslus - buvau pakviesta į teatrą. Taip pamažu ir įsisuko: vaidmenys, koncertai, paskui konkursų maratonas. Sąjunginių konkursų komisijose dažnai sėdėdavo mecosopranas Irina Archipova, šnairai žiūrinti į to paties tembro solistes, todėl geriau sekdavosi vyrams ir sopranams, o "normaliems", kaip mes sakydavom, balsams buvo kur kas sunkiau prasimušti."

Tačiau "toks balsas" negalėjo neprasimušti. 1970 metais Rumunijoje vykusiame tarptautiniame G.Enescu konkurse N.Ambrazaitytė laimėjo sidabrą. Tada italas dirigentas ir paleido frazę apie Stradivarijų gerklėje. Ji prisimena: "Piniginį prizą ketino nusavinti Tarybų Sąjungos "iždas", bet tai sužinojusi užprotestavo viena konkursantė amerikietė, Amerikos ambasadoriaus Rumunijoje dukra: "Mano draugus skriaudžia!" Didžiulę sumą išmokėjo Rumunijos lėjomis - "medine valiuta", parsivežęs neiškeisi. Reikia išleisti. Iki išvykimo dar kelios valandos, bet ką pirkti? Rumunijoje - socializmas, šaldytuvai ir parduotuvės tuščios. Su pianistu Gyčiu Trinkūnu įsigijom lagaminus, dar kai ką nereikalingo. Laikas skristi, o vis tiek pinigų pluoštai. Paėmiau ir padėjau ant suolo. Gal kas apsidžiaugė radęs."

Antroje N.Ambrazaitytės knygoje bus skyrius "Čigonės Karmen kelionė po pasaulio pašalius". "Jokiame prestižiniame teatre nedainavau, daugiausia - mažuose teatrėliuose, kur vyravo pavydėtinai puiki atmosfera, todėl susidraugaudavau su tenykščiais solistais. Kiti dainininkai, tarkim, į Mongoliją žvelgė beveik su panieka, kaip į kultūrinį užkampį. O tokia įdomi šalis. Teko lankytis keletą kartų. Kaip tik ten dainavau Karmen. Chozė vaidmens atlikėjas estas Hendrikas Krummas pajuokavo: "Čia europietiškos muzikos žemės galas." Mersedes dainavusi mongolė Cecgee šiek tiek mokėjo rusiškai ir man versdavo. Truputį paverčia ir tuoj pavargsta, tada tyli. Lydėdavo mane į parduotuves, kad viena nesijausčiau nesmagiai. Būdama gana aukšta, tarp mažiukų mongolų tikrai atrodžiau kaip Pilypas iš kanapių išlindęs. Jurtose geriant arbatą, prieš paduodami lėkštutę mongolai ją stropiai išlaižydavo.

- Ar TSRS liaudies artistės vardas buvo netikėtumas?

- Didžiausias netikėtumas buvo pamatyti, kaip pasikeitė daugelis mano draugų. Tarsi koks šydas tarp mūsų nusileido...

O Rusiją išmaišiau skersai išilgai. Koncertavau ir prie Baikalo, ir prie Ramiojo vandenyno - visur. Kai lankiausi Australijoje, draugai mane nuvedė į užkulisius, pas tuo metu ten gastroliavusį pasaulinio garso bosą Josephą Rouleau, mat pasigyriau, kad su juo esu dainavusi "Don Karlą". Įžengiame į grimo kambarį, jis atsisuka: "O, Eboli!" Pasakoja, koks yra užimtas, kaip daug keliauja: Austrija, Australija, Japonija. Domisi, kaip sekasi man. Kukliai vardiju, kokiose pakampėse gastroliuoju: Vorkuta, Magadanas, Archangelskas. Jis suakmenėja: "Kaip?! Siberija?! Kodėl jūs ten?! Rytdienai mano vardu jums bus užsakytas lėktuvo bilietas. Gyventi turėsite kur. Negalima su tokiu balsu į Siberiją, tai baisu." Labai stebėjosi, kad nesutikau.

- Ar galėjote tapti ne operos dainininke?

- Pirmuose kursuose dainavau Antano Rekašiaus dainą "Alio, taksi". Laužytas ritmas, tada neįprastos sinkopės. Įrašėm radijui, paskui su estradiniu orkestru važinėdavom po kaimus. Bet neilgai - sužinojo dėstytoja, kad dainuoju estradines daineles ir užprotestavo. Posėdyje pasitarė su kolegomis ir nusprendė, kad šis kelias man per lengvas, o balsui netgi kenksmingas: estradinis dainavimas - kitoks kvėpavimas, kitokia dikcija ir panašiai. "Toks balsas", o aš ne ugdau jį, bet žlugdau. Be to, suknelė su petnešėlėmis, apnuoginanti pečius - vulgaru. Bet ką reiškia populiarumas, spėjau pajusti. Į koncertus publika lauždavosi, lipdavo per langus. Nedaug trūko, kad būčiau tapusi garsia estrados dainininke.

- Kaip ir kada išsiskyrėte su tėvais?

- 1939 metais mane, trijų mėnesių lėliuką, iš gimtojo Lazdijų rajono teta atsivežė į Raitininkų kaimą Raseinių rajone. 1943-iaisiais tėvai pasitraukė į Vakarus. Augau su seneliais. Tėvai iš Vokietijos išvažiavo į Kanadą, ten palaidoti. Kada nors reikės aplankyti jų kapus Monrealyje. Praėjusią vasarą iš Kanados buvo atvykusi mano sesuo Veronika, gimusi jau Vokietijoje. Maniau, rinksiu medžiagą savo naujam opusui, bet turėjau jai rodyti Lietuvą. Sesuo amo neteko, kad per dešimt metų kraštas taip atkuto.

- Iš tremties grįžote, galima sakyti, į kitą kultūrinę terpę.

- Grįžusi labai sunkiai kalbėjau lietuviškai. Buvo labai sudėtinga atsakinėti pamokas, ypač matematiką, fiziką, chemiją. Reikia rašyti rašinius, o aš apie mūsų rašytojus negirdėjusi. Užtat neblogai nusimaniau apie rusų literatūrą. Igarkoje, užkampyje prie ledjūrio, dirbo geri ir labai malonūs mokytojai, matyt, irgi ne savo noru ten atsidūrę. Atiduodavo mums visą sielą. Niekada nepamiršiu, kaip istorikas Aleksandras Davydovičius pasakodavo apie senąją Romą. Mes sėdėdavom patamsyje prie užšalusių langų ir trokšdavom atsidurti tame mieste. Kai iš tiesų atsidūriau Romoje, atmintyje atgijo šaltoje vaikystėje girdėti pasakojimai... Netoli mūsų tremties vietos buvo nukritęs Tunguskos meteoritas. Mokytojai vis planuodavo mus ten nuvesti, bet taigoje ir vasarą lengva pražūti. Pajuokaudavo, kad uodus šerti galima ir pačioje Igarkoje.

Kai pasirodė "Virš mūsų poliarinė pašvaistė", paskambino nepažįstamas vyras - padėkoti už tai, kad knyga padėjo pagyti, suteikė stiprybės nepasiduoti nevilčiai. Tai geriausias mano darbo įvertinimas.

- Muzikologė Jūratė Vyliūtė rašė, kad scenoje jūs "visada nauja, netikėta, nevaržoma štampų". Gyvenime irgi nuolat nustebinate, šįkart - kad eiliuojat poemą.

- Pradėjusi rašyti supratau, kodėl dauguma poetų - keistuoliai. Ieškodamas formos ir žodžių minčiai išreikšti, tikrai atitrūksti nuo realybės, pakyli kažkur - iškart pajutau. O man negalima. Pareis vyras iš darbo, reikia gaminti valgyti. Negaliu juk pasakyti, kad aplankė polėkis, kuris tempia į dausas. Pavojinga būti poetu (Juokiasi.) Vakare numatau, ką reikės veikti kitą dieną: išvirti sriubą, nukasti sniegą ir rašyti toliau. Rašau ne intelektualams, o paprastiems žmonėms, paprastai ir nuoširdžiai. Nusiteikiu gerai, neturiu jokio noro įskaudinti, užgauti kitą.

- Kodėl kiti turi?

- Šito nežinau. Manau, kad yra daugybė skaitytojų, kurie nenori bjaurumų, nes tai - šiukšlynas. Žmogus gyvena taip trumpai, todėl reikėtų, kad po savęs paliktų tik gera. Blogis grįžta bumerangu, tu darai žalą sau, susipurvini. Žmogaus garbė ir orumas turėtų neleisti įklimpti į nešvarius dalykus.

Ne viskas man patinka, ką parašau, dažnai kitą dieną perrašau. Man regis, jei būčiau baigusi lituanistiką, būčiau drąsesnė. Dabar esu gana baikšti, ir tai nesunku justi.

- Rašote apie teatrą, o ten atmosfera toli gražu ne visada šviesi ir švelni.

- Daug priklauso nuo paties žmogaus. Kad visada norim turėti daugiau, geriau, suprantama, bet to derėtų siekti darbu. Pavyzdžiui, kad gaučiau taloną kilimui, reikėdavo važiuoti į gastroles, surengti atitinkamai koncertų, trankytis traukiniais, neišsimiegoti. Prisimenu, nusipirkau tą kilimą, užsidėjau ant peties ir tempiu, o iš paskos bėga tamsaus gymio žmonės ir siūlo už jį trigubą kainą. Dabar tų kilimų perteklius. Tik kiek jų žmogui reikia? Štai ir Davose šiemet ikrų nebevalgė...

- Ar būnant namie dainuoja širdis? Paniūniuojate ką nors?

- Nedainuoju, neniūniuoju - galvoju.

- Kokios muzikos klausotės?

- Simfoninės. Ji padeda rašyti - ateina labai daug gerų minčių. Pavyzdžiui, L. van Beethoveno, R.Schumanno. Simfonija - tai muzikinė poema ar romanas. Tik reikia norėti suprasti. Manau, jei šalis turi bent kelis simfoninius orkestrus, ji labai turtinga. Rimtoji muzika - didžiai brangintina vertybė.

- Kas mieliausia širdžiai iš tos muzikos, kurią jums teko atlikti?

- Labai miela J.Massenet opera "Verteris", kurioje dainavau Šarlotę.

- O visų Karmensitų dievinamoji "Karmen"?

- "Karmen" nelabai mėgau. Visada suklūstu išgirdusi ką nors iš "Don Karlo", "Aidos", bet pati dainuoti tikrai nebenoriu. Pradėjau nebenorėti dar nebūdama pensininkė. Prisimenu, sykį stoviu scenoje ir galvoju: o juk galėčiau padaryti daug ir gal geresnių darbų. Taip, Dievas man davė balsą, bet ir aš pati turiu šį tą nuveikti, ne vien tik mano balsas.

- Sakot, ai, balsas - čia nieko ypatingo, duota. Gal vis dėlto nepakankamai įvertinot jo galybę ir grožį?

- Galbūt. Betgi mano tokia biografija. Užaugau be tėvų, buvau visų vėjų blaškoma, netikra dėl ateities - tikras užribio žmogus. Nuo pat gimimo - sunkmetis, ir jis tęsėsi ir tęsėsi. Grįžom iš Sibiro, o aš nuolat sirgdavau, man gerklė skauda ir skauda, amžinos anginos. Prisimenu, kai studijavau Konservatorijoje, vis būdavau siunčiama į izoliatorių J.Tallat-Kelpšos gatvės bendrabutyje, kad kitų neužkrėsčiau. Neturėjau jokios atramos, niekas manęs nepaglostė, nepriglaudė. Buvau viena šiame pasaulyje kaip šapelis, srovės nešamas. Todėl negalėdavau suprasti, kaip čia yra, kad kartais būnu reikalinga. Atrodė, pati sau esu nereikalinga, o žiūrėk, mane kviečia. Aš labai dėkinga visiems, kas mane pastebėjo. Galėjo juk nepastebėti. Paskui į priekį vedė atsakomybė - juk pakliuvau į teatrą. Iš pradžių gyvenom bendrabutyje - septynios sušalusios mergaitės. Krosnis stovi, o kas ją kūrens - iš kur malkų? Ištekėjau, gimė sūnus. Kai atsirasdavo galimybė, kai tik ką sužinodavau, dalyvaudavau konkursuose. Ne dėl savęs, o dėl to mažo žmogučio, kurį reikėjo valgydinti, rengti. Viename konkurse nepasiseka, galvoju apie kitą. Taip po truputį skyniausi kelią, kukliai, nieko neprašydama, nereikalaudama.

Ir kaip aš galėjau nosį riesti, jeigu žinojau, kad esu tremtinė?! Bijojau kam ir pasakyti. Juk daug kas iki pat nepriklausomybės tvirtindavo, kad Sibire mums ir vieta. Tokia mūsų Lietuva. Ir tylėdavau. Viena partinė darbuotoja man yra sakiusi: jūs, matyt, tiek daug ir pasiekėt dėl savo charakterio. Tikrai, niekad niekur neidavau, nereikalaudavau: duokit, aš nusipelniau, leiskit į užsienį. Žinojau - man niekur negalima. Tik būdavo, kad kitas ar suserga, ar neišmoksta kūrinio, o aš visada ateinu laiku, stoju ir padainuoju, ką reikia - jokių problemų. Todėl man ir "kraudavo". Manau, kad būčiau galėjusi dainuoti ir kai kurias soprano partijas, Normą ar netgi Aidą, balso diapazonas būtų leidęs, bet likau savo, mecosoprano, erdvėje.

- Jūsų visuomeninė veikla ir kelias į politiką prasidėjo nuo Vilniaus tremtinių bendrijos?

- Sąjūdžio metais tremtiniai paprašė jiems patalkinti. Pirmiausia bendrija ėmėsi globoti vienišus ir pasiligojusius, neturinčius giminių, negaunančius pensijų senukus. Reikėjo jais pasirūpinti, važinėjom po Lietuvą, prašėm priimti į prieglaudas. Rengdama vieną Motinos dienos minėjimą, susibičiuliavau su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Vėliau jis paskambindavo ir padejuodavo, kad "kažkas jam blogai". Paklaustas, gal reikia padėti, sakydavo: "Taip, man reikia pagalbos, seniai begirdėjau tavo balsą Arkikatedroje."

Didžiuojuosi ne tiek, kad esu signatarė, bet kad savanorė. Sunkiu Lietuvai metu, kada mus norėjo sutrypti, sunaikinti, stojau šalia vyrų, mano numeris - trisdešimt septintas. Saujelė mūsų buvo. Šita patirtis nustelbia visus dainavimo pasiekimus ir apdovanojimus. O signatarystė - ne vien parašas. Vyko ir milžiniška kova. Dar labai daug kas Lietuvoje norėjo gyventi pagal tarybinę konstituciją. Kai griuvo senoji sistema, buvo daugybė pykčio. Sykį vienai moteriai į sodą nešiau dujų balioną. Kitaip ji mat būtų prakeikusi Lietuvą. Tai va kad neprakeiktų, aš buvau tų žmonių tarnas. Galbūt naiviai tikėjau, kad jie mylės Lietuvą taip, kaip aš, kad mes padėsim valstybės pamatus, o jie statys toliau. Prasidėjus Atgimimui, maniau, jog dabar visi atiduosim save, kad Lietuva būtų kuo tvirtesnė. Prisimenu, į vieną pirmųjų Sąjūdžio mitingų Vingio parke atvažiavau iš Druskininkų. Jau iš tolo girdžiu: "Lie-tu-va bus lais-va!" Man tarsi per galvą kas trinktelėjo. Lietuva laisva! Ir kad pradėsiu su visais šaukti. Žiūriu, aplinkiniai tik atsisuka, atsisuka, matyt, šaukiau už visus garsiau. Supratau, kad tai sunkiai paaiškinamas vidinis šauksmas - gal Lietuvos praeities, gal genų. Agituodama už referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo, niekaip nesuprasdavau kai kurių žmonių priešiškumo: kalba lietuviškai, gyvena Lietuvos vidury, ir taip jos nemyli. "Nusibodo balsuoti, mes pavargom!" Prieš ir prieš, ne ir ne. Nieko baisesnio savo gyvenime nebuvau regėjusi už tą nesupratimą. Sudėtingi buvo laikai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"