TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nikolajus Karačencovas džiaugiasi gyvenimu

2014 11 24 6:00
Su žmona Liudmila per jubiliejinį vakarą. Užsienio spaudos nuotraukos

"Žmogus iš Kapucinų" bulvaro - aktorius Nikolajus Karačencovas neseniai atšventė 70-ies metų jubiliejų. Ta proga jo žmona Liudmila Porgina užsienio spaudai papasakojo, kaip gyvena kraupią avariją patyręs publikos mylimas aktorius.

Aktoriaus draugai pasakoja, jog jis visada labai mylėjo savo artimuosius: mamą, žmoną, sūnų, nors dėl jo milžiniškos šlovės galėjo būti ir kitaip. Gerbėjos buvo pasirengusios nuo jo plėšti rūbus. Kai jis "Lenkomo" teatro scenoje vaidino savo geriausius spektaklius "Tilis", "Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis", "Junona ir Avos", jo energija užvaldydavo visą salę. Aistra, neįtikėtinas vyriškas žavesys ir riteriškumas, garbingumas - visos šios savybės buvo jo savastis. Jis šoko, dainavo, jo prikimusio, lyg prarūkyto balso nesupainiosi su jokiu kitu.

Tačiau 2005 metais nutiko ta baisi avarija. N. Karačencovas buvo taip sužalotas, jog gydytojai jam beveik nedavė šansų išgyventi. Ir jeigu ne mylinčios šeimos pastangos, vargu ar jis būtų dabar šventęs 70-metį. Aktoriui teko daug iškęsti, tačiau jam užteko gyvybinės jėgos ir valios gyventi, o šeima, labiausiai, žinoma jo žmona Liudmila, stengiasi jo gyvenimą padaryti kuo laimingesnį. Jubiliejiniame vakare kolegos aktoriai linkėjo Nikolajui grįžti į sceną. Gal tai nėra taip nerealu - pernai N. Karačencovas nusifilmavo epizodinėje scenoje. Žinant, koks tai stiprus žmogus, galima patikėti, jog jam nėra nieko neįmanomo. Apie tai, kaip gyvena publikos mylimas aktorius, papasakojo jo žmona Liudmila: "Iš pradžių abejojau, ar verta rengti tą jubiliejinį vakarą. Jau šalta, o kai ateina šalčiai mes stengiamės išvažiuoti kur nors, kur šilta. Tačiau sūnus įkalbėjo: "Juk tėtis keturiasdešimt metų vaidino "Lenkome"! Taigi nutarėme, jog reikia tai padaryti. Privalėjome surengti Koliai šventę teatre, kuriame liko jo širdies dalelė. Tai davė jam tokį milžinišką energijos užtaisą. Jis visada taip džiaugiasi, kai mato kolegas aktorius, su kuriais vaidino. Jam svarbu girdėt meilės žodžius".

- Kiekvienam žmogui jubiliejus yra išbandymas - šitiek emocijų.

- Jis verkė, žinoma. Bet tai geros ašaros. Spalį mudu važiavome į Minską, į filmo "Baltosios rasos. Sugrįžimas" premjerą. Jis ten suvaidino epizodinį vaidmenį. (Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė Juozas Budraitis). Kolia sėdėjo salėje paskendęs tarp gėlių. Kai ekrane buvo rodoma ta trumputė scena, kur jis suvaidino, visa salė atsistojo ir žiūrėjo ją stovėdama. Sulaikyti emocijų nebuvo įmanoma. Kai skridome atgal, net stiuardeses pastebėjo, kad Kolios veidas tiesiog švyti. Jo paklausė: "Nikolajau, ką jums atnešti?" Jis atsakė: "Konjako, žinoma." Taip jis juokavo.

"Vyresnysis brolis" - vienas įsimintiniausių Nikolajaus Karačensovo vaidmenų kine.

- Kaip nutiko, kad Nikolajus suvaidino šiame filme?

- Filmo režisierė Aleksandra Butor jam pasiūlė šį vaidmenį. Jai buvo svarbu, kad finalinėje scenoje, kurioje herojus grįžta namo pas žmoną po trisdešimties išsiskyrimo metų, vaidintų būtent N. Karačencovas. Aš jam sakiau: "Kolia, koks dar filmavimas, tu vos vaikštai, prastai kalbi." "Ne, - atsakė jis -, juk tai "Baltosios rasos", aš noriu." Ir mudu nuvykome į filmavimus į Minską. Jis jaudinosi, gėrė raminančias arbatas. Bet viskas įvyko puikiai, Kolia suvaidino nuostabiai. Glostė aktorės, kuri vaidino jo žmoną, ranką ir ištarė: "Aš grįžau." Visi verkė. Operatorius, garso operatorius, grimuotojai - visi šluostėsi ašaras. Nes suprato: žmogus daro žygdarbį - jis sugrįžo iš ano pasaulio, iš naujo išmoko gyventi ir nepamiršo savo profesijos. "Tai gyvena manyje", - sakė jis man po filmavimo.

- Kitais metais bus dešimt metų po tos baisos avarijos.

- Mes patys sunkiai galime tuo patikėti. Juk gydytojai sakė: na, du ar tris metus jis išgyvens. O matote, kokia ribą mes jau pasiekėme? Taip, jis prastai kalba, bet juk kalba. Vos vaikšto, bet juk vaikšto. Palaiko formą, gydosi, o dabar ketina imtis dar vieno specialaus gydymo kurso.

- Kokio?

- Tai gydymas žmonėms, patyrusiems insultą ar galvos traumą. Juk po avarijos jis buvo beveik pasveikęs: Kolia vaikščiojo, bėgiojo, žaidė tenisą. Anksčiau be teniso tiesiog negalėjo gyventi. Bet prieš porą metų jį ištiko insultas. "Sudegė" smegenų nervų jungtys, jam paralyžiavo kairę ranką ir koją. Dabar vaikšto su lazdele, o kai reikia kur toliau eiti, imam neįgaliųjų vežimėlį. Bet tai vis tiek stebuklas. Todėl, kad po insulto jis iš vis negalėjo judėti. O dabar visą laiką mane gainioja: "Nagi, bėgam". Mes lankomės teatre, parodose, keliaujam po visą pasaulį. Buvome Tunise, Ispanijoje, Bulgarijoje, Turkijoje. Kinijoje gydėmės akupunktūra. Ten išlandžiojom po visus parkus, nuvykome į Pekino operą, net ant Didžiosios Kinų sienos pakilome su vežimėliu. O greitai vyksime į Dubajų. Kolia svajoja nuvykti į Japoniją, štai dabar galvojam, kaip nuvežti jį į Kiotą.

- Reikškia N. Karačencovas, nepaisydamas ligos, neprarado savo energijos, valios ir meilės gyvenimui?

- Kartais aš pati tiesiog nesuvokiu jo jėgos, jo dvasinės stiprybės. Jis taip nori gyventi. Dar kažką nuveikti, dar kažką pamatyti. Jis suvokė, kad šią ligą, neįgalumą Dievas jam siuntė tam, kad jis pamatytų gyvenimą iš kitos pusės. Nes anksčiau buvo tik scena, pasisekimas, gėlės, gerbėjai. Dėl savo šlovės jis daugeliui galėjo padėti. Ir padėdavo: kam dėl buto, kam dėl gydytojų. Dabar padeda jam, jis silpnas. Kartais net atsikelti sunku, bet jis vis tiek keliasi ir daro mankstą. Šaukia man: "Liuda, mankštintis!" Ir visą valandą su medicinos sesele dirba: rankos, kojos, pilvo presas. Žinote, kokios jo stiprios kojos?! Vėliau - pasivaikščioti, skaityti, dirbti su logopedu. Kartą jis man pasakė: "Mergyte mano, tik dabar supratau, kaip vertinga yra tiesiog gyventi." Net be savo profesijos. Tiesiog gyventi. Matyti saulę tekant ir leidžiantis, sniegą, krintančius lapus, savo žmoną, sūnų, marčią, anūkus, labradorus, du katinus ir keturias papūgas.

- Galima teigti, kad N. Karačencovas - labai laimingas žmogus...

- Žinoma. Tiesiog gyvenimo be kančios nebūna. Ir meilės be kančių nėra, nes tik taip suvoki kiekvienos dienos vertę. Mes juk irgi įvairiom temom kalbėjome. Kartą jis pažadino mane naktį: "Mergyte mano, noriu paklausti. O gal geriau būtų buvę, jei tą dieną bučiau miręs?" Aš jam sakau: "Kaip tu gali taip kalbėti? Aš be tavęs negaliu gyventi. Kad ir visai be kojų, be rankų, vis tiek tu - mano mylimas vyras." Jis juk manęs labai gaili, bijo dėl manęs. Kai jį ištiko priepuolis, jis pabudo tik po dešimties dienų ir pasakė: "Aš taip išsigandau, kad mirsiu." Aš jam tada atsakiau: "Tau nereikia nieko bijoti. Juk mudu su tavim - tikintys žmonės, mudu žinome, kad su mirtimi niekas nesibaigia." "Ne, - atsakė jis, - tiesiog aš bijojau, kad mirsiu ir nebus kam tavęs ginti." Štai koks mano vyras. Tikras vyras ir gynėjas.

- O jeigu įsivaizduotume, kad šalia jo - ne tokia stipri moteris kaip jūs?

- Vargu ar taip būtų. Jis tokios nebūtų pasirinkęs. Juk kai mudu susipažinome, aš jo paklausiau: "Kodėl tu nė karto nebuvai vedęs?" Jis atsakė: "Aš ieškojau tavęs." Ir aš jo ieškojau. Klydau, du kartus buvau ištekėjusi. Bet kai pirmą kartą jį pamačiau scenoje, spektaklyje "Muzika 11-me aukšte", jis visiškai išvedė mane iš proto. Pamačiau žmogų, apie kurį svajojau. Akys dega, kudlos plaikstosi. Ir tiek gerumo, tiek šilumos. Ir šiandien jis man toks pats, kaip buvo tada.

Pagal užsienio spaudą parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"