TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nuotraukomis matuojamas tolstantis laikas

2006 09 02 0:00
Fotodailininku save vadinantis Juozas Valiušaitis yra surengęs apie 70 parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Juozo Valiušaičio archyvo nuotrauka

Anot fotomenininko Juozo Valiušaičio, kol žmogus fotografuoja tik tai, ką mato prieš akis, tol jam pavyksta padaryti tik asmeninio albumo nuotraukas

O kai ima suvokti, jog tai, ką paveiksluoja, tampa praeitimi, tada pajunta, kokia yra praeinančios akimirkos vertė.  

 

Vilnietis fotomenininkas Juozas Valiušaitis mėgsta save vadinti fotodailininku. Jam pasaulis - tarsi paveikslas, kurį galima įamžinti naudojantis kamera. Valiušaitis iš viso yra surengęs apie 70 parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Raudonoje šviesoje ryškėjanti paslaptis

- Kaip nusprendei paimti į rankas fotoaparatą?

- Mūsų kaimynas ir mano geriausio vaikystės draugo tėvelis Vytautas Kairaitis fotografuodavo ir filmuodavo mūsų šeimas. Jis tai darydavo su saiku ir labai skoningai. Kairaitis išmokė mano brolį, dar trylikametį - fotografuoti ir filmuoti, ir pačiam ryškinti juosteles. Aš, augdamas šalia, žinoma, gaudavau paknapsoti šalia prie raudonos spingsulės, kartkartėmis net ir pincetu bakstelti į per daug iš ryškalų iškilusią nuotrauką. Todėl ta, raudonoje šviesoje ryškėjanti nespalvota paslaptis buvo apžavėjusi jau vaikystėje. Bet iki savarankiško darbo buvo dar toli.

Pats vienas išbandžiau (nors iškart iki ausų įklimpau ir ligšiol kepurnėjuosi kūrybinės fotografijos srityje), kai man sukako 18 metų ir brolis Vidmantas, prieš man išvykstant mokytis į Vilnių, padovanojo gerą savo fotoaparatą "Zenit-TTL" su visais objektyvais, linkėdamas pamėginti imtis meninės fotografijos. Bet fotografija - nepigus menas, todėl dažnas, kai reikia pasirinkti - atiduoti likusį pinigėlį tai ryškėjančiai paslapčiai ar verčiau su visais eiti į šviesą ir mėgautis jos teikiamais saldumais, neatsisako išleisti jų paprasčiau. Fotografijai reikia atiduoti viską. Ir renkiesi - arba pajamas ir "paslaugų" fotografiją, arba kūrybą.

- Fotografuoti gali kiekvienas, bet daugumai fotografuojančiųjų pavyksta padaryti tik asmeninio albumo nuotraukas. Kaip tapai fotomenininku?

- Labai nemėgstu šito žodžio, menininkas, nes jis sužadina tarp žmonių nepagrįstą išskirtinumo jausmą, vėliau - troškimą tą jausmą išlaikyti, būti taip vadinamam. Iš tikrųjų tai - tik raiškos sritis. Svarbiausia, manau, dirbti išgyvenant naujus jausmus arba brandinant jau susiformavusius. Kol žmogus fotografuoja tik tai, ką mato prieš akis, tol jam pavyksta padaryti tik asmeninio albumo nuotraukas. Bet kai ima suvokti, jog tai, ką paveiksluoja, tampa praeitimi, tada pajunta, kokia yra praeinančios akimirkos vertė; kad jo fotoaparato mygtuko paspaudimas yra laiko įkūnijimas, nuo kurio toliau matuojamas tolstantis laikas.

- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti fotomenininkas?

- Pirmiausia akių pojūčio pirmavimu prieš visus kitus. Kaip kompozitorius gali būti aklas, net kurčias, pasaulį išgyventi kaip muziką ir jį girdėti, taip fotodailininkas pasaulį išgyvena kaip paveikslą. Jis pasaulį mato kaip erdvę, kuri projektuojama į plokštumą, joje telpa ir muzika, ir garsas, ir kvapas, ir skonis, ir švelnumas... Antra būtina savybė - tai širdis. Be minkštos, atjaučios širdies apie jokią dailią kūrybą nėra prasmės kalbėti, nes ką galėtum perteikti, dorodamas vaizdą, nematydamas ir neatjausdamas ten lūžtančių likimų? Nesuprantu azarto reporterio, kuris paveiksluoja besivejamą auką, o ne įsiterpia tarp jų, prisiminęs esąs žmogus.

Archyvų tyla

- Tavo nuotraukose įamžintos Atgimimo laikų akimirkos, dabar jos turi nenykstančią vertę...

- Atgimimo laikų fotografijos yra skelbtos vos kelios. Stebiuosi mūsų nesąmoningumu: šitaip nesidomėti savo pačių istorija! Kur yra didysis mūsų Atgimimo albumas, kurį su tyliu pasididžiavimu galėtumėm atversti bet kuriam kitašaliui, sakydami: taip mes pirmieji išėjome iš visam pasauliui atrodžiusios neišbrendamos Blogio imperijos. Mes gynėme televizijos bokštą, buvome sužaloti, vis tiek gynėmės be ginklų, vien žodžiu ir daina, bėrėme gėles Baltijos kelyje stovintiesiems ant galvų, nors saugumas grasindamas liepė lėktuvui nutūpti! Kokiais apdovanojimais yra įvertinti tie lakūnai, gėles skynusios moterys ar bevardžiai žmonės, iš savo darželių jas suvežusieji! Kur yra mūsų įspūdingiausi didžiųjų Atgimimo mitingų, švytinčių veidų degančiomis akimis fotografijų rinkiniai? Kokiuose stalčiuose paskandinti neperžiūrėti, neišrūšiuoti laisve degančių širdžių metraščiai?

- Esi didelis legendinio žemaičių "akmenoriaus" Viliaus Orvido talento ir asmenybės gerbėjas. Kaupi jo darbų nuotraukų archyvą, be to, rengi jam atminti skirtas parodas. Kodėl toks išskirtinis dėmesys šiai asmenybei?

- Išleidau 15 originalių atvirukų, pilnų slaptingos vakarinės šviesos ir šešėlių, apie palangiškių Juozo ir Rados Matulevičių sodybą, to darbo kontekste turėjau galimybę pažvelgti į Žemaitiją, o svarbiausia, į žemaičių mistiko, pranciškono "akmenoriaus" iš Salantų Viliaus Orvido sukurtą šedevrą - iš lauko riedulių, šimtų akmeninių ir medinių skulptūrų bei sunaikintų Lietuvos vienkiemių ąžuolų kamienų sudėtą Apvaizdos akį. Iš oro, nuo lėktuvo sparnų - tik iš viršaus yra suvokiamas šito atkaklaus žemaičio siela ir rankomis sutvertas mažasis Dievo pasaulis Lietuvoje. Patiems lietuviams, įbedusiems nosis į savo kolektyvinius daržus, nes be savo ridikėlių lysvių nieko gražesnio pasaulyje nematę, net per keturiolika metų po Orvido mirties jis liko nepažinus. Pasaulis apstulbęs, žado netekę japonai, apie sodybą filmus kuria ir prizus laimi ukrainiečiai ir prancūzai, tik mums patiems nesuprantamas ir nereikalingas mūsų antro (po Čiurlionio) genijaus palikimas!

"Oranžinės revoliucijos" sūkuryje

- Neseniai Vilniuje vyko tavo paroda "Kijevo auksas, rūdys ir liepsnojantis 2004 ruduo". Kaip gimė ekspozicijos idėja?

- Gegužės pirmomis dienomis Vilniuje vyko Europos šalių vadovų konferencija, per kurią pagaliau nuskambėjo Amerikos raginimas Europos valstybėms baigti pataikauti Rusijai, nustoti klimpus į vis didesnę visuotinę ekonominę ir energetinę priklausomybę nuo jos. Į šią konferenciją atvyko ir dabartinės Ukrainos prezidentas, "oranžinės revoliucijos" įkvėpėjas Viktoras Juščenka. Šia proga Vilniaus rotušės kultūros renginių koordinatorius Saulius Pilinkus pakvietė mane atnaujinti, papildžius su sąmojaus grūdeliu, pirmąją parodą "Kijevo auksas, rūdys ir liepsnojantis ruduo", eksponuotą Seime, ir išskleisti ją rotušės galerijos trečiame aukšte.

- Kaip patekai į Ukrainos "oranžinės revoliucijos" sūkurį?

- Stengiuosi nesirinkti temų. Dirbdamas ten, kur mane kviečia, randu didesnę laisvę, o prasmė atsiskleidžia atsiradus reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Taip atsitiko ir su Ukrainos "oranžinės revoliucijos" fotografavimu. Pakviestas sukurti albumo apie Kijevą, gyvenau Podolo rajone, senamiesčio papėdėje. Ir po mano langais prasidėjo pirmas 8000 studentų iš visos Ukrainos mitingas, Viktorui Juščenkai sugrįžus iš Austrijos, kur gydėsi po pasikėsinimo jį nunuodyti. Taip laiku atsidūriau jų Atgimimo ne tik kontekste, bet pačioje širdyje. Nuo pirmų dienų teko bendrauti su "revoliucijos paraku" - jaunuomenės judėjimo "Pora" ("Metas" - liet.) aktyvistais, teko būti sukilimo vadų būstinėse, stebėti ir dramatiškas, ir džiaugsmo akimirkas. Per pusę metų, išgyventų Kijeve iki naujo prezidento Juščenkos inauguracijos, padariau apie 6200 kadrų. Tikiu, kad tai tapo nuosekliu metraščiu. Netrukus parlamentaro Emanuelio Zingerio remiamas Lietuvos Respublikos Seime surengiau - galbūt pirmąją pasaulyje - atvirai Ukrainos sukilimą pasveikinusią parodą.

- Tavo darbai Ukrainos tema sulaukė ir tarptautinio dėmesio. Ar nesijauti čia, Lietuvoje, nepastebėtas, neįvertintas?

- Taip. Po parodos Kijeve Ukrainos turizmo ministerija parengė stendą Prahoje vykusioje Europos šalių turizmo parodoje, ten buvo ir ši mano paroda.

Apskritai mūsų spauda nėra recenzavusi nė vienos iš 69 mano surengtų parodų Lietuvoje ir užsienyje nuo 1991 metų, išskyrus apie dramatiškai žuvusį laisvą poetą Vaidotą Daunį 1994-aisiais.

- Kas dar įsiminė Ukrainoje?

- Penkis kartus per "oranžinę revoliuciją" vykau į Ukrainą. Negalėjau nustygti vietoje, sykį įkvėpęs Maidano oro. Kartą nuvažiavęs į Kijevą aikštėje užtikau parduodamas nedidukes skardinaites su užrašu: "Indelio turinį sudaro Maidano oras". Taip džiaugiausi radęs bent gurkšnelį užkonservuoto, bet tikro Maidano oro!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"