TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Nykstantis Viktorijos ežeras Kenijoje: ar dar įmanoma jį išsaugoti

2016 04 02 6:00
Kisumu pakrantėse pilna žvejų ir žuvų supirkėjų – moterų. Bertos Tilmantaitės nuotraukos

„Jei mano tėvas, senelis būtų gyvi ir matytų, kaip miršta Viktorijas ežeras, jie skaudžiai verktų“, – sako žvejys Nelsonas Ochiengas. Jis užaugo ežero pakrantėse, žvejoja jau penkiolika metų ir šiuo metu taip pat dirba Dungos paplūdimio valdymo skyriuje, Kisumu mieste, Kenijoje.

Viktorijos ežeras yra didžiausias Afrikos žemyne ir antras pasaulyje pagal plotą gėlavandenis ežeras. Jį dalijasi trys šalys: 51 proc. priklauso Tanzanijai, 43 proc. – Ugandai ir vos 6 proc. – Kenijai. Tačiau jai net ir tokia maža ežero dalis labai svarbi. Tai yra gamtos išteklių, mineralų bei maisto šaltinis, reikšmingas regiono ekonomikai.

Tačiau ežeras, Kenijoje šalia jo gyvenančios luo genties vadinamas Nam Lolwe, sparčiai nyksta. Jau daug metų jis kenčia nuo pereikvojimo – neatsakingos žvejybos, nelegalių veiklų, užterštumo, invazinių žuvų ir augalų. Ežero pakrantes darko ir statybos. O didžiulė populiacija krantuose neleidžia jam atsikvėpti.

Po maždaug penkerių metų ten gali visai nelikti žuvų. Dėl to aplink ežerą gyvenantys žvejai ir jų šeimos liktų be pagrindinio pragyvenimo šaltinio.

Ežeras tiesiog negali patenkinti visų lūkesčių, žuvų sparčiai mažėja, jų nebepagaunama tiek, kiek prieš keletą metų.

Nykimo priežastys

Kisumu, pagrindiniame Viktorijos ežero uostamiestyje Kenijoje, paplūdimiai visada pilni žvejų ir žuvų supirkėjų. Bet ežero ištekliai sparčiai senka.

„Nuolat turime daugybę nelegalios įrangos, sumerktos į ežerą – tai tinklai, skirti per mažoms žuvims. Kai kurie tinklai dėl savo tankumo vadinami uodų tinkleliais, jais sugaunama viskas, kas pasitaiko kelyje“, – pasakoja Michaelis Otino Nyaguti, nevyriausybinės organizacijos „Magnam“ įkūrėjas.

Be to, vadinamieji uodų tinklai naudojami tam tikrai žvejybai (vietinių vadinamai „amuok“), kai ežero dugnu tempiamas tinklas pakeliui surenka viską. Tai nelegalus žvejybos būdas, nes taip pagaunamos ir pačios mažiausiausios, nesubrendusios žuvys.

Invazinės rūšys

Beatodairiška ir besaikė žvejyba ypač įsigalėjo Viktorijos ežere užveisus Nilo ešerių – invazinę šiam ežerui žuvų ūšį.

Nilo ešeriai ežere pradėti veisti dar 1950-aisiais, siekiant padidinti žuvų kiekį. Mokslininkai tam prieštaravo, nes baiminosi, jog Nilo ešeriai suardys natūralią ekosistemą, todėl veisti pradėta slapta. Per trisdešimt metų Nilo ešeriai tapo dominuojančiomis žuvimis ir iš tiesų padarė didelį poveikį ekosistemai.

Nemažai problemų sukelia ir dar vienas ežero įsibrovėlis – vandens hiacintas, atklydęs iš Pietų Amerikos tropikų. Bėgant laikui jis kaip reikiant suvešėjo ir paplito, ypač Kisumu regione Kenijoje, uždengė nemažą dalį ežero, todėl pradėjo kelti rūpesčių.

„Dėl šio augalo ežeras dūsta“, – aiškina M. O. Nyaguti. Dėl vandens hiacintų gerokai sumažėja deguonies kiekis vandenyje, o tai labai kenkia visiems ežero gyviaų paplitimo kai kuriose ežero vietose nebeįmanoma plaukti valtimis, ten įsipainioja tinklai, žuvys praranda neršimo vietas. Todėl šių augalų sklaidą ir dengiamą teritoriją būtina kontroliuoti.

Viktorijos ežere naudojami nelegalūs vadinamiejis uodų tinklai savo kelyje surenka net ir smulkiausias žuvis.

Griaunančios statybos

„Čia namą statosi teisininkas, čia – Kisumu apskrities gubernatorius“, – ranka mosteli M. O. Nyaguti į pakrantėje vykstančias statybas, mums valtele plaukiant vandens hiacintais apipintu ežero pakraščiu.

Teritorija aplink ežerą turėtų būti saugoma, tačiau namai statomi tiesiog ant kranto, tvoras nuleidžiant į patį ežerą, kurio pakraščiuose neršia žuvys, atplaukia begemotai.

„Be to, nuotekos iš tų namų, kaip ir iš gamyklų, esančių šalia, teka tiesiai į ežerą. Tokia tarša žudo begemotus, krokodilus ir kitus ežero gyventojus“, – priduria žvejys N. Ochiengas.

Tačiau nesibaimindamas iššūkių jis ir jo organizacija padavė šių nelegalių statybų savininkus į teismą. „Byla jau yra teisme. Siekiame, kad teritorija aplink ežerą būti pripažinta laisva bendruomenės teritorija ir joje negalėtų vykti privačios statybos“, – aiškina M. O. Nyaguti.

„Reikia, kad valdžia inicijuotų edukavimo programas ir finansuotų tinkamos įrangos įsigijimą žvejams”, – sako Nelsonas Ochiengas.

Iniciatyva keistis

Kadangi valdžios institucijos ir atsakingi politikai Viktorijos ežero problemoms neskiria pakankamai dėmesio, atsiranda vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios perima iniciatyvą į savo rankas.

Vienos tokios organizacijos įkūrėjas M. O. Nyaguti anksčiau pats užsiimdavo pramonine žvejyba ir nelegalia veikla, tačiau laikui bėgant suprato, kad naikina ežerą, ir šio situacija tik prastėja. Dabar vyras vadovauja „Magnam“ aplinkos apsaugos tinklui, kurį kartu su bendraminčiais įsteigė 2009-aisiais. „Magnam“ luo genties kalba reiškia „iš ežero“, anot M. O. Nyaguti, tai bendruomeninė organizacija, vienijanti bendraminčius, kurie nori pokyčių ir siekia pakeisti susidariusią situaciją ežere bei aplink jį.

M. O. Nyaguti pagal išsilavinimą yra elektros inžinierius, keletą metų dirbęs Kenijos miškininkystės tyrimų institute. Tačiau retkarčiais grįždamas aplankyti prie ežero gyvenančios šeimos vyras atkreipė dėmesį, kad žuvininkystės verslas klesti, ir jokio išsilavinimo neturintys žvejai uždirba gerokai daugiau už jį. Metęs darbą jis grįžo į Kisumu užmiestį ir ėmėsi žvejybos. Tik geras gyvenimas neilgai truko, vyras greitai pajuto, kad žvejyba eina vis sunkiau – žuvų mažėja.

Tapo aišku, kad būtini pokyčiai, todėl Valstybinis žuvininkystės departamentas prie Žemės ūkio, gyvulininkystės ir žuvininkystės ministerijos inicijavo steigti paplūdimių valdymo skyrių, kuris turėjo prižiūrėti, kad žvejyba vyktų tinkamai. Tačiau čia taip pat dirba žmonės, kurie patys užsiima nelegalia veikla bei žalinga žvejyba, todėl priežiūra bei kontrolė nevyksta taip, kaip turėtų.

„Aš ir mano kolegos norėjome skleisti informaciją ir skatinti pokyčius, taigi kalbėdavome per vietinį radiją. Bet daugumai žvejų ir paplūdimių valdymo skyrių tai nepatiko. Žvejai prižiūrėtojams mokėdavo apsaugos mokestį, kad šie jų nekontroliuotų, ir toliau užsiimdavo neteisėta veikla. Tą patį darydavo ir patys prižiūrėtojai. Todėl su keletu kolegų įkūrėme savo organizaciją, – apie „Magnam“ atsiradimą pasakoja M. O. Nyaguti. – Dirbti buvo sunku, nes tuo metu žuvų dar buvo pakankamai. Dėl to žmonės netikėjo tuo, ką sakome, jiems atrodė, kad tiesiog norime atimti maistą tiesiai jiems iš burnos. Tik dabar, kai žuvų beveik nebėra, o uždirbamų pinigų sumos sumažėjo, jie ima suprasti, kad buvome teisūs, ir tai pripažįsta.“

„Žuvys už seksą“

„Kadangi didelių, subrendusių žuvų ežere likę mažai, visi jų nori, o kaina auga, ir ne kiekvienas gali leisti sau jų įsigyti“, – aiškina M. O. Nyaguti. Tuo besinaudojantys vyrai išnaudoja socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamas moteris, reikalaudami iš jų sekso.

Sumažėję žūklės laimikiai ir išaugusi konkurencija tarp moterų supirkėjų skatina palei Viktorijos ežero krantus vis dar gajų fenomeną „žuvys už seksą“.

Žuvų supirkėjos, norėdamos užsitikrinti kasdienę ką tik sužvejotą porciją sau, užmezga seksualinius santykius su žvejais. Šie, grįždami iš žūklės, į šalį atideda geresnį laimikį savo moterims, kartais joms padaro nuolaidą.

Pasak N. Ochiengo, „žuvų už seksą“ praktika ypač paplitusi salose. „Ten sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, skurdas, todėl moterys, daugiausia vienišos, išsiskyrusios arba našlės, desperatiškai ieško būdų, kaip išgyventi. Kai kurie vyrai net apsigyvena ten su jomis, palikdami savo žmonas ir šeimas čia. Tuomet jau šios netenka pagrindinio maitintojo ir žuvų tiekėjo“, – apie situacijos beviltiškumą pasakoja N. Ochiengas.

Dungos paplūdimys Kisumu mieste taip pat yra pagarsėjęs praktika „žuvys už seksą“, ypač tarp mergaičių. Vyresnės moterys, kurios seniau pačios tuo užsiiminėjo, su žvejais supažindina savo dukras, ir šios perima tą tradiciją. Įsigalėjęs skurdas neleidžia joms ištrūkti iš šios situacijos.

Moterys dažnai miega su keliais žvejais, o žvejai savo ruožtu naudojasi keliomis moterimis, todėl susidaro sąlygos lytiškai plintančioms ligoms. Vis dažniau pasigirsta kalbų ir apie gėjų tarpusavio santykius tais pačiais tikslais.

Būtent Kisumu miestas yra antras pagal dydį ŽIV/AIDS židinys šalyje. Dar 1980-aisiais pirmieji ŽIV/AIDS atvejai Afrikos žemyne buvo užfiksuoti žvejų bendruomenėse aplink Viktorijos ežerą. Todėl tikima, kad „žuvų už seksą“ praktika gerokai prisideda prie šių ligų plitimo.

Iš viso apie 30 mln. žmonių visose trijose Viktorijos ežerą juosiančiose šalyse tiesiogiai priklauso nuo ežero ir gyvena iš jo .

Ežero gelbėjimas

Moterų supirktos žuvys dažniausiai keliauja į vietos turgų, ten jas pardavinėja šviežias arba išdarinėja, išverda aliejuje ir siūlo vietiniams pietums ar vakarienei. Dalis žuvų liekai šeimai išmaitinti.

Pasak M. O. Nyaguti, prekyba žuvimis turėtų būti griežtai stebima. Jei supirkėjai neturėtų galimybės perparduoti per mažų žuvų turguose, jie iš žvejų jų nebepirktų. Jeigu žvejai negalėtų parduoti per mažų žuvų, jie galiausiai nustotų jas gaudyti ir keistų žvejybos įpročius. Tuomet ežeras turėtų galimybę atsigauti.

Kad ežeras būtų išsaugotas, svarbu laikytis įstatymų, kontroliuoti nelegalios įrangos pardavimą, naudojimą ir žūklę ežere. Taip pat ne mažiau svarbi ir prekybos žuvimis kontrolė.

Parama – veltui

Sunkiai įveikiami yra ir finansiniai iššūkiai. Anot M. O. Nyaguti, kai kurie žvejai, net ir norėdami, negalėtų sau leisti įsigyti naujos tinkamos įrangos ir pereiti prie legalios žvejybos. Dėl to reikalinga pagalba iš šalies.

„Prieš keletą metų Europos Sąjunga (ES) ir kiti donorai skyrė daug pinigų įvairiems įrankiams, technikai ir įrenginiams. Problema ta, kad prieš juos atvežant su pačiais žvejais nebuvo konsultuotasi, taigi dalies gautų dalykų nebuvo galima tinkamai panaudoti, jie neatitiko reikalavimų. Pritrūko komunikacijos tarp donorų ir pačios bendruomenės“, – aiškina M. O. Nyaguti.

Pasak aktyvisto, donorų skirti pinigai dažniausiai atitenka valstybinėms įstaigoms, taigi ten ir lieka, nusėda korumpuotų valdininkų kišenėse. O nevyriausybinėms organizacijoms, tokioms kaip „Magnam“, finansavimo vis dar labai trūksta, jos laikosi tik dėl pačių aktyvistų užsispyrimo bei ryžto.

Anot M. O. Nyaguti, svarbiausia vis dėlto yra pačios bendruomenės sąmoningumas. „Jei mes patys nepasikeisime, nepadės ir milijonai, pumpuojami iš ES ar kitų donorų, ežeras sunyks“, – įsitikinęs jis.

Kiti pragyvenimo šaltiniai

Iš viso apie 30 mln. žmonių visose trijose ežerą juosiančiose šalyse tiesiogiai priklauso nuo ežero ir gyvena iš jo. Tačiau dabar žmonės turi ieškoti kitų pragyvenimo ir maisto šaltinių.

M. O. Nyaguti savo pavyzdžiu vietiniams bando įrodyti, kad galima išgyventi ir be ežero, reikia leisti jam šiek tiek pailsėti. Prie naujai pastatyto namelio vyras su šeima turi daržą ir sodą.

„Bendruomenėje su „Magnam“ sodiname daug medžių, ypač prie mokyklų. Norime pradėti auginti vaismedžius, prisodinti mangų, apelsinmedžių. Mokome žmones, kad maisto galima rasti ne tik ežere, bet ir patiems užsiauginti, o vaisius bei daržoves pardavus – ir užsidirbti“, – aiškina M. O. Nyaguti.

„Prie ežero gyvenu nuo pat gimimo. Jaučiu stiprų ryšį su šia vieta. Ežeras – mano darbas, mano gyvenimas, jis man – viskas. Čia gyveno ir mirė mano senelis, mano tėvas, aš irgi noriu čia numirti. Bet prieš tai noriu gero gyvenimo, o neatsakinga valdžia, palikusi ežerą myriop, šitaip išžudys ir aplinkui gyvenančius žmones“, – baiminasi N. Ochiengas.

***

Pasakojimo rengimą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Sąjunga. Projekto turinys nebūtinai atspindi oficialią Europos Sąjungos poziciją.

Apie projektą

Lietuvių žurnalistė Berta Tilmantaitė Kenijoje lankėsi praėjusių metų lapkričio mėnesį. Kelionės po šią Rytų Afrikos šalį metu ji ieškojo istorijų, kurios skaitytojams leistų geriau susipažinti su vietos genčių kasdienybe ir įrodytų, jog geografiniai Lietuvos ir Afrikos skirtumai nekliudo praktikuoti artimų tradicinių amatų bei veiklų.

Kaip atskleidžia ši Bertos fotoistorija, žvejyba Kenijoje neką mažiau svarbi nei Lietuvoje. Kone visas vietos genčių gyvenimas sukasi aplink Viktorijos ežero vandenis. Tačiau žmonių veikla čia lemia ne tik teigiamų pokyčių. Viktorijos ežeras yra „pavargęs“ nuo intensyvaus naudojimo, o tai savo ruožtu jau yra ne tik ekologinių, bet ir socialinių problemų priežastis.

Vietos bendruomenių ir gamtos gyvenimas besivystančiose šalyse itin susijęs. Tik patys Kenijos genčių žmonės gali užkirsti kelią taršai ir besaikiam išteklių naudojimui, taip užsitikrindami tvarią ekonominę ir socialinę raidą ateityje. Straipsnyje pristatomos nevyriausybinės „Magnam“ organizacijos veikla – tai pavyzdys, kaip vietos bendruomenės pačios sėkmingai gali inicijuoti teigiamus pokyčius, aktualius ir lietuviškam kontekstui.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"