TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

O.Balakauskas: "Neigimas jau išsisėmė"

2008 11 18 0:00
Draugai: B.Savukynas (kairėje), D.Katkus, P.Repšys, O.Balakauskas, P.Vyšniauskas.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

"Man Nepriklausomybė yra šventas stebuklas ir bet koks priekaištas jai - šventvagystė", - šiandien nebijo pasakyti kompozitorius Osvaldas Balakauskas.

Sąjūdžio metais tylus menininkas tapo aktyviu politikos veikėju. Tiesa, savęs tokiu nelaikė - vadino laikinai nuo savo vietos nublokštu kompozitoriumi. Buvo "nublokštas" ambasadoriauti į Paryžių, kur, prisipažįsta, nusivylė avangardo ekstremizmu. Jo paties muzika, pasak muzikologės Rūtos Mielkutės, "tarsi didelė neįmenama paslaptis, sauganti savo grynumą ir absoliutų grožį nuo žodinių interpretacijų".

Su O.Balakausku, kompozitoriumi ir piliečiu, kalbamės jo namuose - iš visų pusių apsupti jo bičiulio Leonardo Gutausko paveikslų - Vilniuje, Žvėryne.

- Po pasaulį sklando frazės apie dideles permainas. Ar savo menininko siela jas nujaučiate? Intelektualo protu?

- Yra toks prancūziškas posakis: "Kuo labiau visa keičiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvę." Lietuvoje didžiausia ir būtiniausia permaina būtų viešojo gyvenimo išskaidrinimas. Juk garsioji žemgrobių byla taip niekaip ir nesibaigė... Juk mitinių valstybininkų šešėliai tebešmėžuoja valdiškuose koridoriuose, Vytauto Pociūno žūties byla neišaiškinta, VSD skandalas taip pat... Blogybės matomos, o valdžios veiksmo nėra. Belieka su viltimi laukti naujos valdžios ir jos ryžtingų veiksmų.

- Eitumėt į kultūros ministrus?

- Kūrybą iškeisti į tokią tarnybą?!

- Atkūrus Nepriklausomybę būtumėt ėjęs?

- Didelio reikalo labui, ko gero, - taip. Nepriklausomybė - ypatingas atvejis. Būčiau pasiaukojęs.

- Kokių permainų reiktų mūsų kultūrai ir jos politikai?

- Ir kultūros srityje trūksta skaidrumo, kryptingai įgyvendinamos racionalios koncepcijos. Kad ir Bjork skandalas; todėl dar kartą kyla klausimas: ar Lietuva propaguoja savo meną čia ir pasaulyje, ar vyksta nekontroliuojami privatūs "bizneliai"?

- Ar su draugais, kolegomis dar leidžiatės į globalius svarstymus, pavyzdžiui, apie permainų alkį? Sąjūdžio laikais turbūt tokioms diskusijoms galo nebūdavo?

- Su draugais - retkarčiais... Bet aš labai pasigendu viešos diskusijos apie kultūros reiškinius, o spaudoje vyrauja informacinio pobūdžio rašiniai ir fragmentiškai pasirodanti kritika, kur dominuoja pradinukai, pabandantys dantukus ir išnykstantys. Manau, kultūros diskusija ir polemika turi būti nenutrūkstamas sąjūdis.

- Ar puolate oponuoti nuomonei (šiuo metu tiesiog masiniams pareiškimams), kad "ne tokia ta Lietuva, kokios tikėjomės"? Ir tai priekaištas apskritai Nepriklausomybei.

- Lietuva tikrai ne tokia, kokios aš ir dauguma piliečių tikėjomės, bet MES esame laisva visuomenė ir MES visi už ją atsakingi. Žinoma, tie, kurie yra valdžioje, - atsakingi tiesiogiai. Man Nepriklausomybė yra šventas stebuklas ir bet koks priekaištas jai - šventvagystė.

- Todėl ir įsitraukėte į Piliečių chartiją?

- Chartija susikūrė tuoj po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių kaip spontaniška reakcija į kylantį aršų pasipriešinimą nekomunistinei valdžiai. Jos tikslas buvo palaikyti demokratines permainas.

- Kur šiandien jos tąsa?

- Manau, kad dabar panašaus vaidmens imasi Piliečių santalka.

- Buvote pirmasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Ar Paryžiaus energetika kaip nors paveikė jūsų muzikos kūrybą?

- Mano ambasadorystė kūrybą paveikė fundamentaliai: per tuos dvejus su puse metų neparašiau nė vienos gaidelės. Tokia kraupi tiesa. Beje, būtent Paryžiuje nusivyliau avangardo muzika, atsikračiau iliuzijų apie Vakarų kultūros pranašumą ir dėl to jaučiuosi laisvesnis.

- Juokaujama, kad jūs Paryžiui meldžiatės.

- Meldžiuosi?! Tikrai ne. Tik džiaugiuosi, kad pamačiau ir pažinau paprastą, nemitologizuotą Paryžių.

- Su kuo išliko draugystė nuo ambasadorystės laikų?

- Nepaprastai svarbi draugystė - su Petru ir Žiba Klimais, kurie iš karto atėjo į ambasadą. Jų, paryžiečių, pagalba man buvo neįkainojama paspirtis. Artimai bendravau su Paryžiaus lietuvių bendruomene, dailininku Antanu Mončiu, meno istoriko Jurgio Baltrušaičio našle Helene, su istoriku Jerzy Giedrojcu, tuometiniu UNESCO pareigūnu Henriku Juškevičiumi, Lenkijos ambasadoriumi Jerzy Lukaszewskiu.

- Prancūzai nėra dideli mūsų draugai. Kad ir ta Jacques'o Chiraco frazė, jog "praleidome progą patylėti". Į Nicolas Sarkozy irgi vilčių nededam.

- N.Sarkozy, kaip ir bet kuris politikas, yra atskaitingas savo rinkėjams, kurių visuma vargu ar gali įsijausti į tolimos, nedidelės šalies problemas. Tačiau Rusijos agresyvumas Gruzijos, Ukrainos atžvilgiu kelia grėsmę visai Europai. Taigi ir Prancūzijai, ir visai Vakarų Europai yra proga nepatylėti.

- Sakote, nusivylėte avangardo muzika. Jūs?! Tas, kurio kūryba Lietuvoje žengė avangarde, tapdavo naujumo etalonu, modernumo gairėmis?

- Studijų metais tikėjau, kad avangardo muzika bus ir mano pasirinkimas, nors lygiagrečiai ieškojau savo kelio. Kai gavau dvigubą plokštelių albumą ("long play") su avangardo korifėjaus Iannio Xenakio muzika ir moksliškais tekstais prancūzų kalba, man buvo be galo svarbu juos perskaityti ir suprasti. Tai paskatino išmokti prancūziškai. Ir šis faktas tapo savotiškai lemtingas. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvai prireikė ambasadorių, ir man, kaip mokančiam prancūzų kalbą, buvo patikėtas postas Paryžiuje. O ten turėjau progą išgirsti autorinį I.Xenakio koncertą, kuris mane totaliai nuvylė. Tai ir buvo tas taškas, kai galutinai apsisprendžiau eiti savo keliu.

- Ar stengiatės, kad dabartis ir mūsų epocha atsispindėtų muzikoje? O gal tai ir vyksta - be specialių pastangų?

- Muzika ir bet koks kitas menas kyla iš tradicijos, kaip jos tęsinys arba neigimas. Mano supratimu, neigimas jau išsisėmė ir daugelis avangardistų, kaip antai, didysis lenkų trejetas - Lutoslawskis, Pendereckis, Goreckis - išsižadėjo avangardo ideologijos, estetikos ir metodų.

Esu įsitikinęs, jog nereikia jokių specialių pastangų, kad muzika atspindėtų mūsų epochą, nes visa, kas dabar sukuriama ir yra objektyvus jos atspindys.

- Italų rašytojas Dino Buzzati yra sakęs, kad vienas svarbiausių jo siekių - nesužeisti skaitytojo sielos. Šiuo požiūriu kompozitoriams irgi tektų nemaža atsakomybė. Ar šiuo metu svarbūs visai kitokie parametrai, o apie sielos sužeidimus niekas jau "nebesvaičioja"?

- Dabar yra visaip. Avangardo deklaruojamas tikslas - erzinti miesčionį, bet miesčioniui visai nerūpi nei avangardistų deklaracijos, nei produkcija. Man svarbu, kad muzikoje, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, būtų darna, kokią aš ją suvokiu. Kartu rūpi, kad ji pasiektų klausytojo sielą, nors puikiai suprantu, kad "visuminio klausytojo" siela neprieinama niekam. Todėl tai, ką aš ar kitas menininkas daro, yra "šaudymas į dangų"...

- Klausimas pedagogui. Kokio mokytojo reikia kompozicijos studijas pasirinkusiems žmonėms? Didelio autoriteto? Bičiuliško patarėjo? Guru?

- Kompozicijos mokomasi ne vien klasėje ir ne vien iš dėstytojo. Aš pats, mokydamasis Kijevo konservatorijoje, gaudžiau muzikos naujienas iš tolimesnio pasaulio ir rinkausi priemones, kurios man patiko, visai nepaisydamas programos. Mano profesorius Borisas Liatošinskis tokį elgesį toleravo. Taigi ir mano studentai mokosi ir mano klasėje, ir iš viso pasaulio.

- Kaip vertinate tokius projektus, kaip LTV "Triumfo arka"?

- Labai geras dalykas. Tai labai populiarina žanrą ir apskritai muziką. Panašiame projekte galėtų varžytis ir instrumentininkai, ansambliai, chorai ir t. t.

- O kada atsirado jūsų pomėgis piešti?

- Nuo vaikystės. Esu gimęs kaime - anglimi piešdavau ant grindų.

- Gaudavote barti?

- Gaudavau. Paskui ėmiausi pieštuko. Ir iš tiesų maniau, kad tai bus mano profesija. Stojau į Dailės institutą, bet nepriėmė. O kadangi nepriėmė ir į Konservatoriją, baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, po to atsidūriau Kijeve, P.Čaikovskio konservatorijoje.

- Dabar piešiate kompiuteriu?

- Šiek tiek.

- Jūsų svajonę apie dailę įgyvendino dukra Irma, grafikė?

- Mėgstu jos darbus.

- Pirmagimį sūnų "paaukojote" menui, pavadindamas Arto vardu?

- Tiesiog gražiai skamba.

- Kokį opusą kuriate šiuo metu?

- "Flamencolia". Labai mėgstu flamenką, apskritai ispanų tradicinę muziką.


Osvaldas Balakauskas -

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros profesorius. Nacionalinių premijų laureatas (1988, 1996 metų).

Svarbiausi kūriniai: "Opera Strumentale" simfoniniam orkestrui, 4 simfonijos, "Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis", baletas "Makbetas", muzika filmui baletui "Zodiakas", "Kalnų sonata" fortepijonui ir orkestrui, "Tyla. Le Silence" sopranui, altui, tenorui, bosui ir kameriniam orkestrui, "Spengla-Ūla" 16 styginių instrumentų.

Išleido 30 partitūrų Lietuvos ir užsienio leidyklose. Parašė teorinę studiją "Dodekatonika" (1997). Dalyvavo tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose įvairiose pasaulio šalyse.

2000 metais išleista knyga "Osvaldas Balakauskas: muzika ir mintys" ("Baltos lankos").

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"