TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

O. Fallaci: negimusiam kūdikiui ir mums visiems

2015 01 24 6:00
Atkakli, ambicinga, akidraska. Italų rašytoja, žurnalistė Oriana Fallaci. ilgiornale.it nuotrauka

Ji pati pirmoji su skausmu ir įniršiu ir, žinoma, su puikybe ir išdidumu dėl Vakarų civilizacijos sausio 7-ąją būtų pasakiusi: „Je suis Charlie.“ Bet šitą ji pasakė jau 2001-aisiais.

Ji save vadino Kasandra, veltui šaukiančia apie Trojos – Europos – gaisrą. Ji nebuvo Kasandra. Ji buvo ir tebėra ORIANA FALLACI. Kas norėjo, išgirdo.

Pokalbiai su Istorija

Ji, kaip Kaligula, troško mėnulio, tik skirtingai nei Kaligula, ji tą mėnulį gavo. Ji laikė rankose Mėnulį. Ir ne tik – ji pabuvo Mėnulyje.

Kelis dešimtmečius ši italė, florentietė, ėmė interviu iš pačios Istorijos, iš Valdžios, lyderių ir mitų – iš tų galingųjų, įtakingųjų asmenybių, nuo kurių tada, tomis dienomis ir valandomis, priklausė pasaulio istorijos eiga. Ji kažkaip prie jų prisikasdavo, prisibraudavo. Kitaip jai nebūtų buvę įdomu. Nebūtų apramintos nei didžiulės ambicijos, nei aštrus maištingas protas, nei noras sakyti ar išrėkti savo nuomonę. Interviu neprarado nei jėgos, nei vertės, nei žavesio. Laikui bėgant įgijo visko dar daugiau. Interviu su Yassiru Arafatu, Arieliu Sharonu, ajatola Khomeini, Golda Meir, Indira Gandhi, Giulio Andreotti, Dalai Lama XIV...

Ji, pažiūrėti trapi moteris, nokautavo Mohammadą Ali. Tą sunkiasvorį boksininką. Tik tada Orianą labiau nei boksas domino jo ryšiai su „Juodaisiais musulmonais“. Įtūžusi dėl pašnekovo arogancijos O. Fallaci sviedė jam į veidą mikrofoną ir apsisukusi išėjo. Ir jeigu tik boksininkas po tokio smūgio būtų atsipeikėjęs anksčiau (jis sustingo, stuporo ištiktas), kažin kaip būtų baigęsi šiai pažiūrėti trapiai žurnalistei, kuri vadinama moderniosios žurnalistikos pradininke, – taip sako Milanas Kundera romane „Nemirtingumas“ (kad ne koks nors macho Ernestas Hemingway, bet Oriana Fallaci).

Oriana ėmė tirti paslaptingą Piero Paolo Pasolini mirtį, iškėlė savą versiją. Tik dabar Italijoje prie jos grįžtama.

Tarp žymiųjų O. Fallaci pašnekovų – Federico Fellini. Prieš interviu (įdėtas į knygą „Nesimpatingieji“; 1963) – ilgas įvadas, pasaka be galo, kaip režisierius neateidavo sutartu laiku į sutartą vietą, ir jam buvo nė motais. Kai žurnalistei nusibodo, per gerus pažįstamus ji perdavė didžiajam menininkui „linkėjimų“ – kad eitų velniop ir iš ten nebeišsikrapštytų. Paskui F. Fellini Orianai paskambino, ir paskui šioji visus viešai perspėjo: „Italai ir kinai, norvegai ir čiliečiai, meksikiečiai ir prancūzai, indai ir grenlandai, visos pasaulio tautos, atminkite. Federico Fellini nesiuntinėjamas velniop, nes Federico Fellini įsius, įsius kaip žvėris ir paskambins jums išplūsti tėvelio, mamytės, tetos, senelės, svainių, sunėnų, pusbrolių ir primins jums esąs didis režisierius, menininkas, didžiulis menininkas, ir kaip tik dėl to galįs neateiti į susitikimus kada panorėjęs, galįs vėluoti į visus lėktuvus, kokius tik nori ir ne jis, o lėktuvai galėtų jo luktelėti, nes jis yra tasai, kurio reikia laukti, visi mes gimėme, kad lauktume Federico Fellini, ir taip toliau, ir taip toliau, amen.“

Viena moteris – visoms

Ką ir kaip žurnalistai gali (turi?) veikti karų ir konfliktų zonose, O. Fallaci žinojo puikiai, ir iki šiol iš jos to žinojimo, ne tik drąsos, galima pasimokyti. Ji į tokias vietas verždavosi. Sąrašas ilgas. Rezultatai – straipsniai ir knygos. Sykį buvo sužeista, bet tai nesukliudė jos planams ir siekiams.

Išsiveržusi į vieną jai ir jos redakcijai labai svarbią užduotį būdama nėščia, neteko kūdikio. Paskui, 1975 metais, pasirodė O. Fallaci romanas (nebe pirmas) „Laiškas niekada negimusiam kūdikiui“. Bestseleris, milijonai egzempliorių Italijoje ir kitose pasaulio šalyse. Mes šios knygos vertimo sulaukėme dabar.

Neseniai jį išleido „Vaga“, iš italų kalbos vertė Eglė Cibitytė (kažin ar nebūtų užtekę pavadinimą išversti tiesiog „Laiškas negimusiam kūdikiui“). Ankstesnės kitų Lietuvos leidėjų pastangos nebuvo sėkmingos. Gal trūko O. Fallaci atkaklumo?

32 nedideliai skyreliai – pokalbiai su kūdikiu, pamažu bręstančiu įsčiose, paskui mirštančiu. Pavyzdžiui, Orianos draugą P. P. Pasolini tai sunervino. „Man šlykštu, ir kodėl turėčiau skaityti analizes, kas vyksta moters gimdoje?“ – įvertino jis.

Bet moterys, šimtai, tūkstančiai moterų, sulaukė „savo“ knygos. Moterys, sprendžiančios ar jau išsprendusios dilemą, suteikti gyvybę ar ją atimti. Moterys, nebijančios abejoti, klausiančios kodėl. Visos moterys, nes „šią knygą viena moteris skyrė visoms“.

Autobiografiškumas akivaizdus. Romanas – puikus įvadas į Orianą Fallaci, jos mąstymus ir nuostatas. Autorė – niekada nebijojusi abejoti, amžinai klaususi kodėl ir skatinusi visus tą daryti kuo dažniau.

Kodėl egzistuoja socialinė nelygybė? Kodėl kai kada ji pasireiškia itin gličiai? Ar gali būti taip, kad jos iš viso nebūtų? Kuo geriau gimti dabarties visuomenėje: vyru ar moterimi? Kas kada kam primeta valią: kūdikis motinai ar motina kūdikui? Kodėl laisvės trokštantis žmogus nuolat patiria visokių vergijų ir netgi savo noru? Ką reiškia tikėti rytojumi matant istorijos baisybes ir neteisybes? Kas yra gyvenimo druska: skausmas ar laimė? Kas yra motinystė? O kas – meilė? Per daug klausimų, per sudėtingi, bet visi jie keliami ir nagrinėjami.

Romano moteris, priešindamasi kūdikio tėvo ir kitų patarėjų raginimams, apsisprendžia gimdyti. Bet išvykdama į didelę kelionę vykdyti darbo užduoties (įspėta apie gresiantį pavojų) pasmerkia kūdikį negimti. Ji – žudikė ar gyvybės apgynėja?

Prieš islamo ekstremizmą

Kūrinio kulminacija – fantasmagoriškas moters teismas, kuriame dalyvauja visi kiti (septyni) personažai: kūdikio tėvas, draugė, tėvai, du gydytojai, darbdavys. Visi išsako savo tiesą. Paskui prabyla kūdikis.

Pamažu sekuliarėjančios Italijos skaitytojams ši knyga buvo labai priimtina, bet kūrinio neatstūmė ir „katalikiškasis sparnas“, nors autorė kvestionavo daugybę sustabarėjusių, tradiciniais ir nejudinamais laikytų visuomenės ir šeimos dalykų. Tiesa, feministės romaną užsipuolė, pranašavo jam vienos vasaros sėkmę, o autorę išvadino bjauria maskiliste.

Romanas sudomino tuometį Krokuvos arkivyskupą Karolį Wojtylą. Jo iniciatyva kūrinys buvo nelegaliai išverstas ir paskelbtas vyskupijos leidinyje. Režimas tokiai knygai nebūtų leidęs pasirodyti. Netrukus būsimasis popiežius sulaukė rašytojos protesto dėl autoriaus teisių pažeidimo. Vėliau O. Fallaci kad ir kaip stengsis, audiencijos pas Joną Paulių II, visus raginusį nebijoti, kažkodėl negaus.

Po „Laiško...“ visos rašytojos, žurnalistės O. Fallaci knygos buvo bestseleriai. Išėjo du didžiuliai romanai: „Žmogus“ (1979) ir „Insciallah“ (1990). Po pastarojo rašytoja persikėlė į Niujorką. Atrodė, kad paniro į tylą, bet iš tiesų po truputį kaupė medžiagą ir kaupėsi dar vienam romanui, kuris liko nebaigtas.

Rašomą knygą ji traktavo kaip gimstantį kūdikį. Išėjusią – kaip vaiką. Oriana Fallaci 1964 metais. / Johno Timberso / Arena PAL nuotrauka

Tylą pertraukė 2001 metų rugsėjo 11-oji. Orianai paskambino didžiausio Italijos dienraščio „Corriere della Sera“ redaktorius ir paprašė nebetylėti. Telefonu ji padiktavo ilgiausią straipsnį, kuris vėliau papildytas tapo knyga „Įniršis ir puikybė“ (2001). Reakcija į islamiškąjį terorizmą, musulmonų religinį fanatizmą ir ekstremizmą, taip pat Vakarų politikų išglebimą, kuris dangstomas tolerancija ir politiniu korektiškumu. Itin gerai perkama knyga sulaukė daugybės atsakų visokiausiomis formomis.

Oriana nebenutilo. Sirgdama (vėžiu) ji, Kasandra, rašė toliau. Apie tai, kaip Europa tapo Eurabija. Knyga „Proto galia“ išėjo 2004-aisiais. Tais pačiais metais rašytoja dar išleido „Oriana Fallaci klausinėja Orianą Fallaci“. Dar po metų prie šio interviu su savimi buvo pridėtas postskriptumas „Apokalipsė“. Taip susidarė trilogija. Trilogija, kuriai nėra lygių.

O. Fallaci, užuot ramiai gydžiusis, jau senkančias kūno ir dvasios jėgas išnaudojo rašymui. Knygos buvo jos vaikai. Rašomą knygą ji traktavo kaip gimstantį kūdikį. Išėjusią – kaip vaiką.

Kas mus gins?

Mirė 2006-aisiais būdama 77-erių. Palaidota vienose Florencijos kapinėse. Iki šiol paprasti žmonės ten deda gėlių ir, kaip įprasta Italijoje, raštelių su padėkos ir meilės žodžiais. Per laidotuves fotokorespondentai užfiksavo popieriaus skiautelę prie gražiausių rožių puokštės. Parašyta: „O kas dabar mus gins?“

Dabar Orianos įdomu viskas. Sakoma: didi asmenybė, tiesos kovų generolas ir panašiai. Pirmoji jos knyga – „Septynios Holivudo nuodėmės“. 1958-ieji. Ji jau tada landžiojo po Holivudo užkulisius. Ji turėjo uoslę, nuojautą, nuovoką. Ji mokėjo matyti. Dar svarbiau, – mokėjo rašyti. Įdomiai. Daugeliu atvejų provokuojamai. Vietnamo karo reportažuose ji fiksavo tiek amerikiečių, tiek skirtingose barikadų pusėse esančių vietnamiečių žiaurumus ir melagystes, taip pat didvyriškumą ir žmogiškumo apraiškas.

Antroji jos knyga – „Nereikalingoji lytis – Kelionė aplink moterį“. 1961-ieji. Intriguoja, ar ne?

Nebaigtas romanas „Vyšnių pilna skrybėlė“, Fallaci šeimos istorija, pasirodė 2008 metais. Iš viso pasaulyje parduota daugiau nei 20 milijonų O. Fallaci knygų egzempliorių.

Dar apie Mėnulį. O. Fallaci ne kartą vyko į JAV imti interviu iš amerikiečių astronautų ir NASA technikų. Apie tai – dvi jos knygos: 1965-ųjų „Jeigu Saulė užgestų“ ir 1970-ųjų „Tądien Mėnulyje“. Charlesas Conradas, trečiasis Mėnulyje išlipęs žmogus, nuskraidino ten mažos Orianos su mama nuotrauką.

Apie tai, kaip ji pati laikė rankose Mėnulį, – „Laiško niekada negimusiam kūdikiui“ 25 skyrelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"