TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Olimpine ugnimi apšviestas gyvenimas

2008 03 29 0:00
Prisimindamas olimpinę ugnį V.Kaikaris juokais uždegė žiebtuvėlį - mat istorinis deglas atiduotas į muziejų.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

14 metų paauglys lietuvis su liepsnojančiu olimpiniu deglu rankoje apie pusę kilometro bėgo per Ispanijos žemę. Tai buvo 1992-aisiais, prieš Barselonos olimpiadą. Tų akimirkų dabar 30-metis Vytautas Kaikaris niekada nepamirš.

Šią savaitę, kai vėl uždegta olimpinė ugnis, "Lietuvos žinios" surado lietuvį, kuris pirmasis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nešė olimpinį deglą. Jis ir pats jauniausias šalies atstovas, apšvietęs mūsų laisvę olimpine ugnimi.

Aukštaūgis pašnekovas.

Į susitikimą ateina 201 cm vyriškis, kuriam šį mėnesį sukako 30 metų. Dabar V.Kaikaris dirba bendrovės "Bitė Lietuva" rinkodaros direktoriumi. "O galėtumėte žaisti krepšinį už Lietuvą", - šypsausi žiūrėdama į aukštaūgį pašnekovą. "Galėjau, bet taip jau nutiko, kad planai pasikeitė", - taip pat šypsosi V.Kaikaris. Ir pradeda pasakoti apie istorija tapusias dienas...

Ilgai ieškojo atsakymų

1992 metais kompanija "Coca-Cola", nuo seno rėmusi olimpines žaidynes, paskelbė konkursą, per kurį reikėjo atrinkti, kas iš 13-15 metų jaunuolių atstovaus Lietuvai ir neš olimpinį deglą. V.Kaikaris tuo metu lankė Vilniaus S.Nėries vidurinę ir Š.Marčiulionio krepšinio mokyklas. "Vienas konkurso reikalavimų - būti sportininku. O aš tada kaip tik žaidžiau krepšinį, - aiškina buvęs "marčiulioniukas". - Dar reikėjo mokėti užsienio kalbą, teisingai atsakyti į šešis klausimus."

Lyg ir niekuo ypatingu iš kitų neišsiskiriantis paauglys Vytautas nusprendė dalyvauti konkurse. Klausimai buvo susiję su sportu ir nelengvi. Vaikinas daug laiko praleido bibliotekose, perskaitė krūvą knygų, kol rado atsakymus. Kartu su anketa nusiuntė juos konkurso organizatoriams.

"Nepuoselėjau didelių lūkesčių, - teigia pašnekovas. - Nesitikėjau, kad pavyks. Bet kadangi įdėjau daug darbo, dalyvavau." Po kurio laiko Kaikarių šeima sulaukė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovo Artūro Poviliūno skambučio. "Tai atrodė nerealu, - prisimena sukrėtimą V.Kaikaris. - Tuo metu vyko krepšinio rungtynės. Regis, žinią man pranešė per trenerį." Vytautui buvo sunku susikaupti ir toliau varžytis krepšinio aikštelėje.

Vienas Ispanijoje

Viskuo rūpinosi kompanija "Coca-Cola": atsiuntė Vytautui aprangą, kurią vilkėdamas jis turėjo nešti deglą, organizavo kelionę, minučių tikslumu sudarė dienotvarkę. Anot pašnekovo, viskas buvo idealu.

14 metų lietuvis iš Rygos į Madridą skrido vadinamąja verslo klase, Ispanijoje buvo apgyvendintas penkių žvaigždučių viešbutyje. Tėvai paauglio nelydėjo. "Keliavau vienas. Gal tais laikais užsienyje buvo taip įprasta? Kartu skrido nacionalines atrankas laimėję mano bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos. Beje, su estu iki šiol kartkartėmis palaikome ryšį, - pasakoja V.Kaikaris. - Oro uoste mus pasitiko, nuvežė iš viešbutį, apgyvendino. Mums buvo sudaryta kelių dienų pažintinė programa, taigi važinėjome po Ispaniją."

Prieš nešdami deglus visų šalių atstovai išklausė instrukcijų, kaip tai daryti. Distanciją, kurią reikėjo nubėgti su degančiu deglu rankoje, sudarė maždaug pusė kilometro. Tądien aplink buvo pilna filmavimo kamerų, žiūrovų. "Viskas vyko kaip per sapną. Deglą greit prisidegiau nuo kažkokios kitos šalies atstovo. Nubėgau tuos penkis šimtus metrų. Viskas buvo gerai, deglas neužgeso. Pridegiau kitos šalies atstovui. Ir viskas", - kaip išsipildė paauglio svajonė, prisimena V.Kaikaris.

Tų dienų prisiminimas - tarsi relikvija likusi apranga, kurią vilkėdamas nešė olimpinį deglą: striukė, batai ir kitkas. O deglą jis atidavė Sporto muziejui.

Dėmesio centre

Dar prieš kelionę į Ispaniją kilo nemažas sujudimas. Paaugliu susidomėjo žurnalistai, pasipylė straipsniai. Tada Vytautas sužinojo, ką reiškia būti dėmesio centre. "Malonus ir kartu naujas potyris, - sako pašnekovas. - Ypač tokiam vaikui, koks tuo metu buvau."

Be abejo, ažiotažo netrūko ir keturiolikmečiui grįžus namo. "Porą savaičių, kol tas įvykis buvo aprašomas spaudoje, žmonės mane pažindavo gatvėje. Man, nepilnamečiui, tas jausmas buvo labai įdomus. Reikėjo saugotis, kad sparnų pernelyg smarkiai neišskleisčiau, - vaizdingai apie tuometinį populiarumą pasakoja V.Kaikaris. - Stengiausi tam įvykiui neteikti per daug reikšmės. Žinojau, jog visa tai laikina. Ir tėvai paprotino, kad nosies neužriesčiau. O dar kai žaidi krepšinį, treneriai - jie pakankamai griežti - taip pat pareguliuoja tavo "pasikėlimo" laipsnį, kad nesijaustum esąs erelis."

Paskui dėmesys pamažu nuslūgo. Ir gyvenimas vėl tekėjo įprasta vaga.

Krepšinio atsisakė

Regis, ar gali būti didesnis stimulas toliau sportuoti už tą įvykį? Tačiau V.Kaikaris nusprendė kitaip: "Reikia arba eiti į sportą ir visu šimtu procentų jam atsiduoti, arba daryti ką nors kita - kompromiso negali būti. Tarkim, dirbti verslo srityje, o tai dabar ir darau, bet tuo pat metu būti ir sportininku. Priėmiau sprendimą, kad sportas nebus ta vieta, kurioje galėčiau visiškai atsiskleisti. Žaisti krepšinį nustojau būdamas gal 17 metų. Tuo metu patyriau traumų... Mačiau, jog tikėtis, kad ateityje būsiu sportininkas ir iš

to gyvensiu, - pernelyg rizikinga."

Užsienis nevilioja

V.Kaikaris sako olimpinio deglo istorijos neafišuojantis, tik retsykiais prisimenantis. "Tačiau tai, kad šiandien sėdime ir kalbame, byloja, jog visa tai - dar gyva", - atkreipia dėmesį pašnekovas.

V.Kaikaris papasakoja tokią istoriją: "Kai buvau stažuotėje Amerikoje, vasarą ieškojau kokio nors darbelio. Reikėjo gyvenimo aprašymo. Šnekėjau su žmogumi, kuris padėjo man tai padaryti. Jis užsiminė: "Turėtum ką nors įdomaus apie save papasakoti." O aš buvau parašęs paprastai ir lakoniškai. Tada paminėjau jam faktą, kad kaip pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos atstovas nešiau olimpinį deglą." Pasirodo, amerikiečiams to ir reikėjo. Tačiau Lietuvoje šią istoriją V.Kaikaris dažniausiai pasakoja tik bičiuliams. Net nelabai prisimena, kas iš dabartinių bendradarbių ją žino.

Pirmą kartą į Ameriką V.Kaikaris išvyko dar būdamas moksleivis - pagal mainų programą. Už Atlanto baigė dvyliktą klasę. Aukštojo mokslo jis siekė Estijos universitete "Concordia" - ten studijavo tarptautinį verslą.

Klausiamas, ar niekada nekilo mintis likti gyventi užsienyje, pašnekovas atsako: "Manau, Lietuvoje geriau, ir šiuo metu galimybės net didesnės negu užsienyje. Mūsų šalyje tokių specialistų kaip aš nėra daug, tad jie paklausūs. Galiausiai juk gyvename Europoje. O užsienyje būnu gana dažnai. Nejaučiu, kad man trūktų vakarietiško gyvenimo. Be to, čia - šeima ir artimieji. Dar manau, kad užsienyje būtum tik mažas didelės mašinos varžtelis."

Sportiška šeima

V.Kaikaris teigia, jog olimpines žaidynes visada žiūri. Tiesa, kol kas - per televizorių. Bet kada nors tikisi nukeliauti ir viską pamatyti iš arti.

Ir sportuoti jis mėgsta. Tik dabar žaidžia ne krepšinį, o lauko tenisą. Žiemą su žmona Greta Vaitkute važiuoja slidinėti į kalnus. Dabar pora susidomėjusi buriavimu.

Visi Kaikarių šeimos vyrai sportuoja. Tėvui Rimvydui, architektui, patinka šaudymas ir lauko tenisas. Brolis Kristijonas, iš profesijos medikas, vadovauja didelės tarptautinės korporacijos padaliniui Lietuvoje ir komentuoja "Formulės-1" varžybas. "Labai spalvinga asmenybė, - taip jį apibūdina Vytautas. - O tėvas dabar yra mano teniso treneris. Mūsų su Greta sūnui Dominykui - dveji metukai. Aišku, bandysime jį nukreipti į krepšinį. Bet, manau, sūnus pats suras, ko nori."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"