TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

P.Budraitis - aktorių kapitonas

2008 05 24 0:00
Aktorius V.Jefremovas (dešinėje) tariasi su režisieriumi P.Budraičiu.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Septynerius metus Paulius Budraitis gyvena tarp Lietuvos ir Amerikos. Tarp dviejų žemynų keliaujantį 35 metų teatro režisierių užplūsta įvairios nuotaikos ir mintys. Jis prisipažįsta, kad vis dėlto norėtų gyventi ir kurti JAV.

P.Budraitis Amerikoje būna po porą mėnesių vasarą, kitą laiką gyvena Lietuvoje, režisuoja spektaklius, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai užsimenu, kad kūrybinis darbas nėra labai geras pragyvenimo šaltinis, Paulius nusijuokia. "Kodėl juokiuosi? Lietuvoje uždirbu gerokai daugiau, negu kada nors už kūrybą gaudavau Amerikoje. Ten ne tik vaidinau ir režisavau - viename prabangiame teatre dirbau barmenu. Pilsčiau gėrimus pasiturintiems ir garbaus amžiaus žmonėms. Be to, dar dirbau vienoje kontoroje", - kai negalėjo pragyventi iš kūrybos, paaiškina jis.

P.Budraitis yra girdėjęs, kad JAV net žinomi teatro režisieriai iš kūrybos vargiai išgyventų, jei nebūtų kitais būdais užsidirbę pinigų ar kilę iš turtingų šeimų. Tik viena kita garsenybė teatre uždirba tikrai gerai. Kiti teatralai dėsto studentams, filmuojasi reklamose ar kaip kitaip prasimano pinigų.

Žiūrovės ašaros.

Klausiamas, kodėl pasirinko teatrą, P.Budraitis prisimena pradžių pradžią. Apie pirmą vaidmenį, kurį sukūrė būdamas gal 20 metų, jis pasakoja: "Tai buvo dramatiška scena. Viena bendramokslė žiūrėdama pradėjo verkti. Neįtikimas dalykas! Kažką suvaidinau, ir žmogus apsiverkė." Tuo metu P.Budraitis mokėsi aktorystės ir norėjo vaidinti. Tačiau pamažėl atėjo suvokimas, kad režisuoti labiau patiktų. Repetuodamas vaidmenį suabejodavo režisūriniu sprendimu. Pasakydavo savo nuomonę. "Taip atsitikdavo, kad tapdavau aktorių kapitonu, tarpininku tarp jų ir režisieriaus, tarsi jo asistentu", - šypsosi P.Budraitis. Galiausiai jis apsisprendė: režisūra.

Ar dabar, būdamas režisierius, neprieštarauja, kai aktoriai sako savo nuomonę ir siūlo sprendimus? P.Budraitis tvirtina: "Jie nemažai kišasi, kasdien. Pats to siekiu. Kol repetuojamas spektaklis, noriu išgirsti visus pasiūlymus. Kad nebūtų sienos, per kurią neprasimuštų labai gera idėja. Man svarbiausia - geras spektaklis." Tik prieš premjerą, kai spektaklis "įvelkamas į tam tikrą formą", jis kaip režisierius būna griežtesnis.

Į kiną eina vienas

Lietuvoje P.Budraitis daugiausia bendrauja su aktoriais ir studentais kaip režisierius ir dėstytojas. Sako nenorintis, kad jo draugiškumu pradėtų naudotis, todėl reikia nedidelio atstumo. "Jau yra šokia tokia problema: esu vertinamas kaip per daug draugiškas, demokratiškas, diplomatiškas režisierius", - paaiškina Amerikos lietuvis.

P.Budraičio tėvai šiuo metu gyvena Čikagoje. "Ten turiu draugų, taip pat Sietle ir Niujorke", - sako jis. P.Budraičio atsakymas į klausimą, ar gyvendamas Lietuvoje susirado bičiulių, nuliūdina: "Nedaug." Be abejo, yra žmonių, su kuriais jam miela susitikti, bet artimesni draugai gyvena ten, už Atlanto. Todėl Vilniuje į kiną, kurį labai mėgsta, dažnai nueina vienas.

Laisvė: gerai ir blogai

"Lietuvoje turėjau draugę, mudu daug laiko praleisdavome kartu, bet išsiskyrėme, - toliau nuoširdžiai pasakoja pašnekovas. - Taip, esu laisvas, galiu keliauti. Ir vertinu tai, nes žinau, kad kiti negali gyventi taip, kaip aš. Tačiau laisvė ne visada yra gerai." P.Budraičiui nelengva rasti artimą draugę, nes jis nėra sėslus žmogus, o moteris tai baugina. "Tada būna tik trumpalaikiai dalykai. Visai nieko, bet norėtųsi ir daugiau. Tačiau esi žmogus, kuris tuoj išvažiuos. Laikinas", - kalba P.Budraitis.

Vis dėlto tokia būsena jam padeda suprasti, kad viskas gyvenime laikina. Tada labiau vertina tai, kas gera, nes žino: praeis. Taip mąstant ir sunkumus lengviau išgyventi, nes supranti, kad ir jie laikini.

Aplinkiniai vertina kitaip

Amerikos lietuviui svarbus dalykas - savijauta, kai būna už Atlanto ir šiapus. P.Budraitis nemano, jog kada nors nuspręs savo gyvenimą ir kūrybą visiškai susieti su Lietuva. "Čia jaučiuosi kaip autsaideris", - prisipažįsta jis. Gyvenant Lietuvoje jausmas, kad yra svetimas, po truputį mažėja. Vis dėlto P.Budraitis įsitikinęs, jog čia niekada nesijaus savas. Jo nuomone, tai nieko blogo, visiems atvykėliams taip būna.

Amerikoje su žmonėmis Paulius bendrauja laisviau. Ne tik todėl, kad angliškai kalba geriau negu lietuviškai. "Ten mano "aš" yra kitoks negu čia, - tvirtina P.Budraitis. - Kiekvieno žmogaus "aš" keičiasi atsižvelgiant į kontekstą, aplinkinių vertinimą. O kaip mes vertiname save, yra tarsi viso to veidrodis."

Anksčiau jis manė, kad "aš" yra nuolatinis dalykas. Atvykęs į Lietuvą įsitikino, jog taip nėra. Pamatė, kad čia žmonės nesupranta jo arba mato kitokį negu gyvenantieji Amerikoje. "Turiu gana gerą humoro jausmą. Lietuvoje bandau pasakyti ką nors juokinga, o į mane pasižiūri kažkaip kreivai", - netikėta patirtimi dalijasi pašnekovas. P.Budraitį visa tai sutrikdė. Ir jis nepažįstamoje aplinkoje iš naujo pradėjo ieškoti savęs. Stengėsi suprasti, kas jis yra čia, Lietuvoje. "Parvykęs į Ameriką grįžtu prie žinomo "aš", - teigia jis. - Tai ganėtinai malonu. Todėl ten esu savame kailyje."

Kai svarstau, kad P.Budraitis JAV jaučiasi geriau, bet būtent Lietuvoje gali atskleisti save kaip teatralas, jis patvirtina: "Tai paradoksas." Ir sako, kad jei iš kūrybos galėtų pragyventi anapus Atlanto, didesnę dalį laiko praleistų ten, o į Lietuvą atvažiuotų tik kartkartėmis - priešingai negu dabar.

Traškučiai

Anot pašnekovo, Lietuvoje visuomenė labiau vientisa, Amerikoje - daugiau įvairovės: skirtingų rasių ir tautybių žmonės, skirtingos kultūrinės tradicijos ir papročiai, laisvesnis bendravimas. "Ten - viso pasaulio mišinys, - apie JAV kalba P.Budraitis. - Kiekvieną kartą, kai ilgiau pabūnu Lietuvoje, patiriu tam tikrą šoką grįžęs į Ameriką." Jis nustemba net į parduotuvę užėjęs: kiek daug traškučių rūšių. "Košmaras, kažkokia šizofrenija", - amerikietiškais "čipsais" nesižavi Paulius. Lietuvoje jų pasirinkimas gerokai mažesnis. P.Budraitis mėgsta kinų, tailandiečių, meksikiečių, italų virtuvę. JAV kavinėse ir restoranuose jis mielai užsisako tokių patiekalų. O apie egzotiškų valgių pasiūlą Lietuvoje atsiliepia kritiškai: "Brangu ir dažnai neskanu. Pagaminta nekokybiškai. Kiekvieną kartą nuėjęs pavalgyti nusiviliu." Pašnekovo nuomone, tai yra gyvenimo kokybės dalykas, ir jam Lietuvoje to trūksta.

Daugiau pustonių

"Esu optimistas, o mano požiūris - realistinis", - sako apie save P.Budraitis. Jis mano, kad visuomenė dabar išgyvena vertybių krizę. Vartotojiškas pasaulis pateikia kitokią vertybių sistemą, kuri žmogui nelabai naudinga, nes skatina siekti ir turėti daug. "Ar turėjimas daug naujų daiktų padeda tobulėti, siekti supratimo ir išminties?" - retoriškai klausia pašnekovas. Pasak jo, teatras bando į tai atkreipti dėmesį.

"Kapitalizmo sistemos žmogus nori kuo daugiau gauti sau ir saviškiams, o komunizmo - visi turėdavo atiduoti. Netinka nei tas, nei anas, - dėsto savo požiūrį ne tik teatro meną, bet ir politikos mokslus studijavęs P.Budraitis. - Reikėtų, kad visuomenė ieškotų kitokių vertybių."

Amerikos lietuviui neteko patirti, kas yra sovietinė tikrovė, bet tikina daug apie ją sužinojęs ir supratęs, kai apsigyveno Lietuvoje ir išgirdo vietinių pasakojimus. Anksčiau komunistinės visuomenės paveikslas jam atrodė esąs juodų ir baltų spalvų, dabar sako atradęs daugiau pustonių. "Todėl, kad sužinojau, ką žmonės anuomet išgyveno", - priduria Paulius.

Norėtų pamatyti Rusiją

P.Budraičio antros eilės dėdė yra garsus aktorius, šiuo metu Lietuvos kultūros atašė Maskvoje dirbantis Juozas Budraitis. Kai šis grįžta namo į Vilnių, jaunasis giminaitis mielai jį aplanko. "Labai įdomus žmogus. Kai atvažiuoja per Kalėdas ar Velykas, visada stengiuosi pasimatyti, pasiklausyti pasakojimų. Man nuostabu pabūti šalia, paklausinėti, išgirsti, ką jis kalba. Stengiuosi nepraleisti tokios progos", - šiltai kalba P.Budraitis.

Amerikos lietuvis norėtų aplankyti J.Budraitį Maskvoje, bet vis laiko pritrūksta. Jam rūpi ir Rusijos teatrų spektaklius pamatyti. "Negerai, kad dar nenuvažiavau, - atsidūsta Paulius. - Mano mama su patėviu jau spėjo Juozą ir Vitą (J.Budraičio žmoną - aut.) aplankyti Maskvoje, dar ir į Peterburgą nuvyko."

Mažas, bet svarbus vaidmuo

Per pokalbį su P.Budraičiu Rusų dramos teatro repeticijų kambaryje pro duris galvą įkiša aktorius Vladimiras Jefremovas. Trumpai pasikalba su režisieriumi ir išeina. "Spektaklyje, kurį dabar repetuojame, jis kurs mažą vaidmenį, - paaiškina P.Budraitis. - Dėl to truputį nejauku. Bet mums reikėjo, kad spektaklio pabaigoje pasirodytų ne bet koks, o labai geras, autoritetingas aktorius. Buvo nepatogu prašyti, bet V.Jefremovas sutiko, sakė, kad gera kompanija. Džiaugiuosi tuo."

Iš stalčiaus ištraukta pjesė

"S.Parulskio "Keltininkas" yra šiuolaikinė pjesė apie paprastą normalų žmogų, lietuvį verslininką, o ne narkomaną ar kokį kitą paribio herojų. Jis gyvena pasaulyje, kuriame viską užgožia pramogų ir žiniasklaidos siautulys, neleidžiantis mąstyti apie svarbesnius dalykus. Dramaturgas šią pjesę vadina tragikomiška. Yra daug ironijos, sarkastiško požiūrio į visuomenę, - pasakoja spektaklio režisierius. - Mes tą požiūrį stengiamės pateikti dramatiškai, dinamiškai ir įdomiai, kad scenoje nebūtų vien komentarai."

Kaip S.Parulskio pjesė "Keltininkas" atsidūrė ant režisieriaus stalo? P.Budraitis ieškojo naujo projekto. Per aplinkinius sužinojo, kad OKT stalčiuje guli tokia pjesė. Būdamas Amerikoje paprašė, jog teatras atsiųstų jam šį kūrinį. "Perskaičiau ir man patiko", - trumpai paaiškina P.Budraitis. Tada jis pasisiūlė statyti spektaklį. Sutikimą gavo. Šiomis dienomis jau vyksta paskutinės repeticijos. Premjeriniai spektakliai bus rodomi Vilniuje, Rusų dramos teatre, gegužės 26, 27 ir birželio 2, 3 dienomis.

Trumpai

P.Budraitis gimė lietuvių emigrantų šeimoje Niujorke. Kai buvo 11 metų, su tėvais persikėlė gyventi į Čikagą. Indianos universitete baigė teatro ir politikos mokslus. Sietlo "Annex" teatre vaidino, režisavo ir kūrė pjeses. Atvykęs į Lietuvą baigė režisūros magistrantūros studijas pas Joną Vaitkų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto vaidybą. Jaunimo teatre režisavo Eriko Ehno "Šventųjų vaidinimus" ir Williamo Shakespeare'o "Jei taip, tai šitaip", dirbo su režisieriumi J.Vaitkumi Kauno dramos teatre statant kitą W.Shakespeare'o pjesę "Venecijos pirklys".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"