TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

P.Dirgėla: kruvinas užsidegimas liudyti

2011 06 27 0:00
Ant "Karalystės" knygų parimus...

Pasakyti jis turi ką. Kaip pilietis ir kaip mąstytojas, istoriosofas. Ir sakė daug, labai daug, ypač - istoriniais romanais, nuo 1985-ųjų "Kūlgrindos" iki keturtomio epo "Karalystė" (1997-2004) - net ne literatūros kūrinio, o beveik architektūros ansamblio.

Ar dabar Petras Dirgėla atsitraukęs nuo įsipareigojimo byloti? Gal nusivylęs, kad jo knygos nesukėlė didelio šurmulio tiek literatūriniuose sluoksniuose, tiek visuomenėje? Taip ir neįsigijęs mobiliojo telefono rašytojas vis dažniau ir ilgiau apsistoja Žemaitijoje, Endriejave, kur gyvena garbaus amžiaus jo mama, kalbanti tik žemaitiškai. "Per anksti išeikvojau savo gyvastingumo energiją, - P.Dirgėlos prisipažinimą patvirtina ir jo pirštai, smarkiai išklaipyti artrito, dabar visiškai trukdantys rašyti ir ranka, ir kompiuteriu. - Bet esu ramus, negaila nieko - dariau, ką privalėjau."

Sunku ir patikėti, o latviai susidomėjo. Pernai Latvijoje pasirodė P.Dirgėlos "Baltijos trilogija": romanai "Kūlgrinda", "Joldijos jūra", "Anciliaus ežeras", išversti panašaus atsidavėlio, kaip ir autorius, Talrido Rulio. Ne pats palankiausias metas knygų pirkimo požiūriu, bet įvykis neeilinis.

"Mane graužia, kas dedasi pasaulyje, - sako rašytojas. - Mane graužia dabartinis gyvenimo būdas. Net bendraudamas su draugais negaliu būti tikras: gal jau dalyvauju sandėryje, nešvariame reikale. Apskritai - klausimas kelia klausimą, o atsakymų nėra..."

- Bet gal vis tiek geriau kalbėtis?

- Kalbėtis tiesiog būtina, net jeigu niekas negnybia iš šono ir gyvenimas nespaudžia, bendrauti reikia. Nebendraujantys žmonės - nelaimingi. Tai apie ką šnekėsimės?

- Jūs istorinių romanų autorius, skrupulingai rinkęs medžiagą įvairių šalių archyvuose ir nuolat mąstęs apie praeities ir dabarties sampynas. Pasakykite, kas yra istorija ir kas ją stumia pirmyn?

- Paplitusios teorijos, postpostpostmodernistinės, kad istorija baigėsi, laikas teka atgal. Atsakau: laikas negali tekėti nei pirmyn, nei atgal, nes jo nėra. Yra erdvė ir judesys, daugiau nieko. Visa, kas yra, juda: atomai, žvaigždynai, galaktikos. Vyksta kismas - irimas ir atsinaujinimas. Laikas tėra sąmonės susikurta sąvoka judesio trukmei matuoti. Mes susitariame, kad judesį matuosime mėnesiais, metais, amžiais - periodizuosime. O norėdami tai daryti susikuriame ir istorijos sąvoką. Bet iš esmės judesys visada šią akimirką. Istorija yra ši akimirka, nulemta praeities ir lemianti ateitį.

- Kodėl Lietuva neklesti? Regis, turėtume stiprėti, o silpstame.

- O kas klesti? Kas pasaulyje klesti? Pradedant nuo asmens iki civilizacijų - kas? Koks nors milijardierius? Abejoju. Man regis, jis gali būti nelaimingesnis už mane, jam daugiau šiame pasaulyje pavojų. Nenulemia klestėjimo nei turtas, nei kokie nors kitokie žmonių susikurti dalykai.

- Kada gi žmogus gerai jaučiasi pasaulyje?

- Pamatinis dalykas yra tapatybė. Kaip galėtume ją nusakyti, kokie jos požymiai? Pirmiausia lytis ir tautybė. Bet dabar pasaulyje vyksta toks procesas, kaip tapatybės kismas. Abi lytys universalėja, tapatybės universalėja. Vyksta maišymasis: keli procentai vienos tautybės, keli kitos. Kadangi tapatybė keičiasi, šeima, turinti būti asmeniui saugumo zona, tampa vis netvaresnė. Dabar atrodo, kad žmonės tuokiasi žinodami, kad gyvens kartu 5 ar 10 metų, paskui bus antra, trečia santuoka. Teigiama, kad santuoka formavosi tada, kai vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo 30 metų, tada ir buvo įmanoma prisiekti iki mirties. Dabar to negalime. Yrant šeimos institucijai, yrant arba universalėjant tapatybei, yra ir pilietinė tapatybė: kas aš, kieno pilietis. Pilietis savo pilietiškumą jaučia nebent socialiniu požiūriu - gyventi ten, kur naudinga: įsigyventi, prasigyventi. Bet kitokiu požiūriu - atsakomybės, pareigos - pilietybė nebesvarbi.

- Kas tada yra valstybė? Kuo ji gyva?

- Valstybė - vieta, kurioje gimiau. Ir čia man yra erdvės gyventi. Taip, iš tiesų patogiausia vieta ta, kur gimei, kur yra tavo aplinka, tėvai, artimieji, kur kalbama ta pačia kalba - visas žmogiškasis mikrokosmosas, visa tai, kas ir atvedė žmogų į situaciją, sukūrusią valstybę. Valstybės kaip pilietiškumo samprata jau yra sunykusi.

Dėl ko pamažu yra tapatybė, šeima, apybraižas praranda valstybė? Paprastai imama kalbėti, kad kalta kažkokia engėjų klasė, rinkų šeimininkai. Tos engėjų klasės, esančios piramidės viršuje, nebūtų, jei apačioje nebūtų mūsų norų. Mes norim laisvės. Pasirodo, ją įgiję, mes pirmiausia norim laisvės nuo savo tapatybės. Žodžiu, norai. Ko mes norime, to siekiame, taip gyvename. Mūsų norai kuria, kad jie būtų patenkinami. Yra noras - paklausa, atsiranda pasiūla. Prasideda "biznis".

Jei istorinis judesys verčia žmogų universalėti, pradedant nuo tapatybės, vyksta kaip niekada didelė migracija. Dabartinę mūsų migraciją galime vertinti kaip labai neigiamą mūsų demografijai reiškinį. Bet tai difuzija, vykstanti visame pasaulyje: žmonių, kraujo, tautų maišymasis. Sienos praranda prasmę, santuoka atveria duris į bet kurią valstybę. Ta difuzija ne vien mūsų bėda. Ir ar ji bėda? Jeigu pasaulis globalėja, pradedama kalbėti keliomis puskalbėmis?

- Ar socialinės gerovės sukūrimas ir užtikrinimas valstybei turi būti pirmasis uždavinys?

- Klausiu - o kas turi valstybei sukurti tą gerovę? Piliečiai.

- Jiems turėtų būti sudaromos kuo palankesnės sąlygos.

- Kas jas turėtų sudaryti? Dievas?

- Sprendimai, kuriuos priima įvairūs valdininkai.

- Čia vėl tas pats manymas, kad valdžia visagalė. Valdžios bėdas nurodyčiau tokias. Visų pirma neteisingumas, kuris ateina iš asmens, iš mūsų kiekvieno mažo neteisingumo iki biurokratų - didelio. Valdžioje jis didžiausias, bet kilęs jis iš mūsų.

Antras dalykas - demokratijos bėda. Kas demokratijoje pakliūva į valdžią? Piramidės viršūnėje įsitvirtinę keli ar keliolika galios centrų, ir jau jie kuria scenarijus, pagal kuriuos renkamos valdžios nacionalinėse valstybėse. Kuria mums neregimai, taip įtikimai, kad atrodo, jog mes patys to norim. Žiniasklaida per mėnesį, ne, per tris paras gali informaciją sudėlioti ir pateikti taip, kad žmogus eis ir atiduos balsą už ką nors. Paprastai žmonės išsirenka valdžią visiškai aklai, užrištom akim. Aš tai vadinu nusklembtu protu. Iš pradžių maniau, kad čia sovietinis palikimas: žmogus sovietiniais metais prarado šeimininkiškumo jausmą, atsakomybės ir pagarbos savo valstybei (kadangi jos neturėjo) jausmus. Prisitaikymas prie stipriojo - geriausias būdas išgyventi. Apie kokius 1985-uosius kultūrinė rezistencija buvo jau ties riba: imta kalbėti, kad šitoks režimas visai gerai. Jis žmogiškas, tautiškumas netgi skatinamas, palaikoma tautinė savigarba ir papročiai - per literatūrą, teatrą, meno saviveiklą. Taigi protų sklembimas reiškėsi tuo, kad tas, kuris buvo verčiamas prisitaikyti, prisitaikė jausdamas pasitenkinimą.

- Vakaruose protą irgi sklembė - komercija, vartojimas, vėliau įsisukę ir pas mus.

- Du trečdaliai žmonių atlieka tik biomasės vaidmenį. Kuri dauginasi ir yra labai lengvai valdoma. Nusklembtas protas yra vienas biomasės požymių. Jį gretinu su Czeslawo Miloszo pavergtu protu. Pavergtas protas buvo iš tiesų pavergtas ir tą žinojo, buvo nelaimingas, stengėsi kokiomis nors galiomis išbūti, apsaugoti savastį, tapatybę nuo universalėjimo arba kovoti atvirai. Pavergtas protas veda į baimę, savisaugos instinktą - kol įtiki, kad geriausia yra prisitaikyti, susitaikyti su esama padėtimi. Pavergtas protas - tragiškas, jis gali žūti dėl savo idealų, tėvynės. Nusklembtas nežus už nieką. Kraują jis pralies, bet jau ne dėl vertybių, idealų, savo arba savo tėvynės orumo, garbės, apskritai žmogiškumo. Jis žmogų nušaus dėl kelių tūkstančių litų. Arba likviduos konkurentą, pakenks, apšmeiš, apkaltins nebūtais dalykais, įkiš į kalėjimą.

- Kas tie rinkų šeimininkai?

- Yra didžiosios korporacijos, sindikatai, aljansai. Jie turi savo mokslo centrus, į juos už didelius pinigus surenkami mokslininkai strateginiams darbams. Intelektualusis pasaulis labai kontroliuojamas, biomasės gal ne taip, bet ir jos poreikiai stebimi.

Jei buvo įmanoma sekti mano mintį, nuo tapatybės kismo, lyčių universalėjimo, šeimos irimo, pilietiškumo menkėjimo, civilizacijų difuzijos atėjome iki piramidės viršaus. Tik žmogaus norai ir galėjo ją sukurti. Yra momentas, riba, kurią peržengus net jei ir nebenorėsi, negalėsi nebenorėti. Nes galios centrai jau įgiję didesnį poveikį formuojant norus - tokius, kokių jiems reikia. Apie tai turime mąstyti, dėl to turime bendrauti, kalbėtis, be neapykantos vieni kitiems, nes jau rimtai turime susirūpinti. Neapkęsti yra jau per menka. Kerštas yra jau per menka, tik dar padidins mūsų bėdas. Jau reikia šnekėtis, aiškintis, suvokti protų nuosklembį, mokėti vertinti komunikacijos priemones, tą ideologinį ginklą. Anksčiau ginklai buvo patrankos, dabar išsivysčiusioms šalims tokia jėga lyg ir nebereikalinga, yra galios centrai.

- Atgimimai Rytų Europoje buvo pavergtų protų vadavimasis, o ar gali regeneruoti nusklembtas protas?

- Palyginkime su moterų laisvės judėjimu. Moterys sukruto naujaisiais amžiais, o iki tol jos buvo tarytum niekas. XX amžiuje tas judėjimas įgijo didžiulį pagreitį. Štai jums evoliucijos, raidos pavyzdys. Kismas turi balansuotis savaime, niekas jo nesubalansuos, jokia valdžia, jokia vyriausybė. Per kataklizmus, stresus, bet susibalansuos. Visada pasaulyje yra aštraus, rėžiančio, kiaurai matančio proto, gaunančio signalus, kad vyksta negerai. Ir mes šnekame ir juntame, kad vyksta negerai. Seimo pirmininkė prakalbo, kad viskas valstybėje negerai. Sutinki rašytoją, sutinki politiką: kaip susitarę - kažkas mūsų valstybėje negerai, kažkas negerai. "Negerai" reiškia, kad kažkas manyje blogai. Kas bloga manyje, tas bloga ir gyvenime.

- Ar jūsų vaizduotė piešia ateities scenarijus Lietuvos valstybei visų difuzijų kontekste?

- Išnyks! Keisis. Kismas - santykių su kaimynais, bendrijose, tarp civilizacijų - keis valstybių formas, transformuos jų savybes. Nyks kalbos. Neatpažįstamai pasikeis visos kalbos ir tautybės. Bet toks scenarijus labai tolimas, tūkstančiai metų, o gal daugiau. Gal mažiau. Niekas nežino.

- O artimiausias dvidešimtmetis?

- Konservatoriai rašo programą, kaip Lietuva atrodys 2030-aisiais.

- Vaikai rašo rašinėlius.

- Kas žino, gal iš tų fantazijų kas nors išaugs. Pagaliau tai nėra fantazijos. Viskas, ką mąstome, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau persikelia į gyvenimą. Labai retai būna pirma veiksmas. Manau, Lietuvos padėtis niekuo ne blogesnė nei kurios nors kitos nacijos pasaulyje. Tikrai Dievas ar geopolitinė padėtis nėra jos taip pasmerkusi, kad ji turėtų blogiau atrodyti už kitus.

Rusija - didelė kaimynė ir didelė grėsmė. Įsivaizduokit rusų žmogų: ar jis laimingiau gyvena už mus, tupėdamas ant šitokių gamtos resursų? Ten socialinė atskirtis dar didesnė. Lietuva doro oligarcho negali išstenėti, o kiek jie Rusijoje turto pasiglemžė.

- Dvidešimt pookupacinių metų - dar tiek mažai.

- Susidaro įspūdis, kad Rusijos kariuomenė Lietuvoje turėjo tik savo bazę, išvedė iš jos karius, ir jokios okupacijos nebuvo. Arba - jie gali į tą bazę grįžti. Rusai juk neprašo atsiimti turtų. Viskas buvo gerai apskaičiuota. Net kūrybos namų, pastatytų už Maskvos "Litfondo" pinigus, neprašė atiduoti. Jie puikiai žinojo, kad išliekame jų zonoje. Visur prie "strateginio turto" sustatyti savi. Geriausias pavyzdys: iki pat 1996 metų ar ne aštuoni jau nepriklausomų šalių, posovietinių respublikų, prezidentai buvo CK pirmieji sekretoriai. Kokie keturi tebėra iki šiol, nomenklatūros grandinė nenutrūksta.

- Parašėte įspūdingą istorinių knygų rietuvę, tarp jų - keturtomis Žemės keleivių epas "Karalystė". O kas ta Karalystė? Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK)?

- Kai sakau Karalystė, neturiu omenyje LDK atkūrimo. Taip, aš ginu Lietuvos valstybės tapatybę, jos likučius, paveldą. Esu kaip advokatas. Neaktualizuoju jų. Ne atkurti, o remtis į tai. Taip apginsime valstybingumą rytoj. Karalystė atremta į etnines lietuvių žemes. LDK tebūtų sijonas, po kuriuo sulįstų ar ne 10 tautų, valstybių. O tapatumas, pilietiškumas? Esu LDK pilietis, kitaip sakant, pilietiškumo samprata man nieko nereiškia. Nežinau, kieno iš tiesų pilietis, už ką guldau galvą, kam mokesčius moku.

Rašydamas Karalystę, skleidžiau genealogiją, rodžiau daug žmonių, kurie krito, žuvo ir buvo tikrieji šios akimirkos kūrėjai, šios akimirkos, kai mudu kalbamės. Didesni nei Vytautas, Gediminas, Algirdas. Taip, asmenybės kuria, jos turi turėti proto, jos kuria strategiją ir taktiką. Bet valdovas lieka gyvas - prie jo supuola visas šimtas, užstoti krūtine, kad nenukautų. Betgi tai mūsų tautiečių kraujas. Tas pats ir su tremtiniais, partizanais. Kad būtų ši akimirka, daugybė žmonių sugulė į žemę. Kitas pasakytų: globaliu požiūriu visiški niekai, kas dedasi Žemės planetoje, kažkokiame šviesuliuke. Ką lemia voras ar vienas žmogelis, ar net visa planeta su savo gyvybe? Bet jeigu jie yra, vadinasi, reikalingi. Nieko nėra nereikalinga. Žmogaus organizme nieko nėra nereikalinga. O kam reikalinga? Čia taip pat nežinia. Gali tik klausti. Bet įsivaizduoti save kažkokiais lyderiais - pasaulio ar kažkokio regiono - neturim jokio motyvuoto pagrindo. (Įsivaizduoti "lūzeriais" - irgi neturime pagrindo.) Tikrovė rūsti, ji paslepiama po pateisinimų siena. Žmogus padarė kad ir mažą nuodėmę, nusikaltimą, tuoj pat pasiteisina, kaip toj pasakoj - o kodėl lazdynas man kelnes suplėšė?

- Nežinom, kodėl kas nors egzistuoja, o ar jūs žinot, kodėl parašėte "Karalystės" knygas? Čia misija ar kas?

- Žinau, kodėl parašiau. Ar misija, nežinau. 1993 metais sudrebėjau po vienos radijo laidos, kurioje dalyvavau: nepasiduosiu, aš prieš. Prieš tokį valstybės kūrimą, prieš tokį nuosavybės perėmimą, prieš viešos okupacijos pavertimą paslėpta. Kremlius perduoda valdžią vietininkams. Nuosavybę. Visais nervais išgyvenau dėl to, kas dėjosi. Taip pat visais nervais jutau, kad Baltijos kelyje stovi tie, kurie žino, dėl kokio dvaro ar dėl kokios žemės stovi, ir tie, kurie verkia dėl tautiškumo proveržio. Ten nebuvo vienybės. Atgimimo istorija nėra ištyrinėta. Dauguma to meto veikėjų yra gyvi, rašo atsiminimus ir vis gražiau ir gražiau save parodo. Aš augęs tokioj šeimoj, kur teisingumas, sąžiningumas, pareigingumas, 10 Dievo įsakymų buvo svarbūs. Tėvo žodžiai 1988-aisiais: "Jau geriau negyventi negu gyventi šitaip kaip gyvena žmonės" man buvo leitmotyvas, moto. Visa, ką mačiau, norėjau paliudyti. Rašiau ne literatūros kūrinį, kūriau architektūros ansamblį iš romanų, spaudžiau iš romano žanro viską, ką galima. Man padėjo literatūros, paties žanro saviraida. Buvau pasirengęs, iššniukštinėjęs istoriją - Europos, regiono ir visa kita. Dirbau, kad pateisinčiau savo tuometinį buvimą, žinodamas, kad daugiau tokios akimirkos nesulauksiu: kada jauti, kaip kvėpuoja į pakaušį, nežinai, užmuš ar ne - turiu galvoje tautą.

Kada matai, kaip viskas per istoriją kartojasi, tik kitu pavidalu, privalu kalbėti. Ar tai buvo misija? Ne. Kokia gali būti vabalo misija? Užeikit į knygyną, pasižiūrėkit į knygų kalną. Kokia čia misija? Eina bangos, virsta: žiedadulkių bangos, gyvybės dauginimosi bangos, literatūros bangos, visokios misijos. Mano buvo kruvinas užsidegimas, užsispyrimas, kantrybė ir valia būti šaltiniu, liudytoju, liudyti tokį žmogų, kokį atvėrė laisvė, koks jis yra: grobuoniškas, baisus, neteisingas. Baisiai žiauri auka, baisiai didelis kankinys. Aš nežinojau, ar turiu talentą, ar esu literatas, tik siekiau būti ne fragmentiškas. Literatūroje priimta papasakoti kokio nors žmogaus ar giminės istoriją, apskritai kokią nors intriguojančią istoriją, atitinkančią žanro reikalavimus. Tai literatūra, pramoga, paskaitymas. Jis gali liudyti ir daug ką paliudija. Aš literatūros priemonėmis lindau ir į ekonomiką, ir į politiką. Neturėjau jokio noro rašyti literatūros kūrinį. Reikėjo literatūros priemonėmis sukurti šaltinį, grojant meistriškai, preciziškai. Tokia ir misija - dulke gimei, dulkė esi ir dulkę gali nuveikti. Nors - labai daug sveikatos sudėjau, per anksti išeikvojau gyvastingumo energiją. Negaila, žinau dėl ko. Turės tai prasmės, naudos, nežinau, bet esu ramus, kad tai dariau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"