TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

P. Galkontaitės neskaudina šiurkštūs internautai

2014 07 05 6:00
"Man svarbi tik tų žmonių, su kuriais kalbu akis į akį, kritika", - sako Palmira Galkontaitė. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

LRT televizijos paieškų laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (NPT) vedėjai Palmirai Galkontaitei kartais norisi mesti televiziją. Penkiolika metų dingusių žmonių ieškanti moteris nenori valstybinės reikšmės apdovanojimo. „Mano savivertei su kaupu pakanka tos atogrąžos, kurią gaunu iš dėkingų žmonių“, - šypteli pašnekovė.

- LRT televizijos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ rodoma nuo 1999-ųjų. Iš pradžių laidą transliavo LNK – ji vadinosi „Atleisk“, 2004 metais tapo "Nepriklausoma paieškų tarnyba“, o 2008 metais atsidūrė visuomeniniame kanale dabartiniu pavadinimu. Pasitaiko akimirkų, kai norite mesti televiziją ir užsiimti visiškai nauja veikla?

- Aišku, pasitaiko. Galvoje sukasi ne vienas sumanymas ir kartais slegia vis dar neišnaudotos galimybės. Kitur. Ne televizijoje. Juk mane laiko ne televizija, o tai, ką joje darau. Įdomiausia, patraukliausia man yra tai, kas vyksta ne kadre, o už kadro. Kai palengva pradedi užčiuopti trūkstamas lig tol nežinomo gyvenimo dėlionės daleles, kai ima vertis unikalūs nepažįstamų žmonių likimai, pribloškiantys atspalvių gausa ir netikėčiausiais posūkiais. Regis, jau tiek visko matei, o štai pradedi narplioti kokią istoriją ir nustėrsti kaip piemenė: „Nejaugi? Ar gali taip būti?“

- Kolegė, sužinojusi, kad kalbinsiu jus, mestelėjo, jog kai kurie NPT siužetai dirbtinai surežisuoti. Jai atrodo neįtikėtina tai, kad per tiek metų neišsisėmėte. Ką galėtumėte pasakyti nepatikliai mano bendradarbei?

- Pirmaisiais laidos gyvavimo metais tuometinė „Atleisk“ spaudoje būdavo pristatoma kaip žaidimas. Lyg „Taip. Ne“ ar „Aklas pasimatymas“, kur, atrodė, svarbiausia yra intriga – atleis ar neatleis? Ateis ar neateis susitikti? Tuomet laidos skeptikai šaukė, kad viskas joje dirbtina, režisuota, laidos dalyviams pasakyta, ką jie turi daryti, o projekto vedėjai tik tampo katę už uodegos ir vaidina nuostabą. Ko norėti? Juk žaidimas…

Tuomet pakvietėme vieną aršiausių to meto laidos kritikių žurnalistę Audronę Urbonaitę dalyvauti filmuojant vieną istoriją. Ji matė, kaip tūkstančiais nervų skaidulų sproginėjo penkiasdešimtmetė moteris, lydima į pirmą pasimatymą su ją pagimdžiusia moterimi ir niekada nematytomis seserimis. Stebėdama šį susitikimą didžioji laidos skeptikė nesivaržydama šniurpščiojo ir rijo ašaras. Tai, ką matė, negalėjo nejaudinti.

- NPT galima vertinti kritiškai, tačiau faktas lieka faktu: jūs realiai padedate žmonėms surasti artimuosius. Nesijaučiate nusipelniusi ordino ar kitokio valstybinės reikšmės apdovanojimo?

- Mano savivertei su kaupu pakanka tos atogrąžos, kurią gaunu iš dėkingų žmonių. Iš tų, kuriems mūsų laidos redaktoriai ir žurnalistai padėjo susitikti su artimaisiais, su tais, nuo kurių ilgus metus buvo atskirti, surasti šeimą, padovanojo galimybę ištaisyti kadaise lemtingas klaidas ir antrą šansą vėl būti kartu.

- Rusijoje, Lenkijoje, Danijoje ir kai kuriose kitose šalyse „Nacionalinės paieškų tarnybos“ atitikmenys iš dalies finansuojamos valstybės. Vienintelis jūsų projekto pajamų šaltinis – LRT televizijos skiriamas biudžetas. Neturėjote minčių susitikti su valdžios dėdėmis ir paprašyti pinigų?

- Kitados buvau susitikusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovais – prašiau nors kokios paramos laidai. Kalbėjau apie paieškų galimybes, kurių nepajėgiame išnaudoti dėl lėšų stokos. Deja, laidos formatas neatitiko jokio projekto, kuriam tuo metu buvo skiriama finansinė Europos Sąjungos parama. O mūsų valstybės dėdėms atrodėme (ir, manau, tebeatrodome) esantys televizininkai, rengiantys šou ir siekiantys vien asmeninių reitingų.

- Kas nors jums yra sakęs, kad NPT – visiškas šlamštas?

- Įkelkite šį straipsnį į interneto svetainę ir paskaitykite komentarus. Esu tikra, kad „šlamštas“ bus vienas švelniausių daugelio komentatorių žodžių. Ar tai skaudina? Nė kiek. Man svarbi tik tų žmonių, su kuriais kalbu akis į akį, kritika. Tų, kurie gali pagrįsti savo nuomonę ir nori išgirsti manąją.

1985-aisiais Vilniaus universitete baigtos žurnalistikos studijos Palmirai Galkontaitei primena absurdo pjesę.

- 1985-aisiais Vilniaus universitete baigėte žurnalistiką. Tais laikais būsimiems žurnalistams į galvas kišo visokių socialistinių nesąmonių?

- Kai savo vaikams pasakoju, kokių dalykų buvome mokomi, net pačiai atrodo tarsi perpasakočiau absurdo teatro pjesę. Neskaitėme užsienio spaudos, tačiau mokėmės buržuazinės žurnalistikos teorijos ir kritikos. Klausėmės tarybinio gyvenimo būdo kurso, tarsi nebūtume jo pažinoję, tarsi nebūtume juo ir jame gyvenę.

Prisimenu, kai dirbau Žurnalistikos katedroje ir jau rengiausi diplominiam, tuomet katedros vedėjas ėmė kalbinti mane stoti į partiją. „Suprask, - sakė jis. - Žurnalistika – partinė profesija. Jeigu nebūsi partinė, nė nesvajok apie karjerą.“ Tačiau, matyt, ir tuomet karjera man buvo mažiau svarbi už nemeilę ir vidinį pasipriešinimą brukamam privalomam mąstymui. Vaikystėje šventai tikėjusi TSRS humanizmu paauglystėje skaudžiai praregėjau ir daugiau niekada nepriklausiau jokiai partijai. Tiesiog noriu pasilikti sau teisę laisvai, nepriklausomai ir nederinamai minčiai.

- 2001 metais ištekėjote už dabartinio TV3 „TV pagalbos“ vedėjo Egidijaus Knispelio. Lietuvoje jau nieko nestebina skyrybos, o jūs tiek metų esate kartu…

- Tai kiek gi čia tų metų? Viso labo trylika. Paklauskite žmonių, kurie kartu nugyvena triskart tiek ir vis dar vienas kito nenudusina, nenunuodija.

Būna, kad vakarop poros daužo lėkštes ir iš įsiūčio švokščia apie skyrybas. Jau rytoj. Iš pat ryto. O paryčiais aistringai pasimylėję stebisi – kokio velnio skirtis?

Mano akys ir kitos juslės negaudo kito. Neieškau geresnio ar kitokio -esnio. Ne todėl, kad su Egidijumi būtų paprasta. Mes dažnai neatitinkame vienas kito lūkesčių. Neretai vienas kitą skaudiname. Tačiau, būna, pažiūri į savo žmogų, netobulą, kartais šiurkštų, dygų ar silpną, ir užlieja šiluma – gal net meilė – visam jo netobulumui.

- Jūs – skurdžiai gyvenančioms šeimoms padedančio labdaros ir paramos fondo „Tebūnie šeima“ steigėja. Nemanau, kad jums trūksta veiklos. Kodėl ėmėtės šio projekto?

- Rengdama laidas ir susidurdama su įvairiausiomis skaudžiomis istorijomis ne kartą pamanydavau: „Kodėl taip nutiko? Kodėl mes taip nemylime ir nevertiname šalia esančio žmogaus? Kodėl nepadedame svetimam, pakliuvusiam į keblią situaciją?“ Kartais trūksta tiek nedaug – draugiško žodžio, dėmesio, ištiestos rankos ar peties, į kurį galėtų atsiremti.

Po penkiolikos metų į mūsų laidą ateina kitados paliktų, išsižadėtų, neieškotų vaikai. Vėliau jie kuria šeimas neturėdami menkiausio supratimo, kas tai tokio. Jokio meilės, pasiaukojimo, atsakomybės pavyzdžio. Formuojasi prastas mūsų valstybės ateities genofondas.

Todėl ir norėjosi bent kiek tą procesą stabdyti. Padėti atsitiesti, išsilaikyti tiems, kurie to nori, bet patys nepajėgia. Tiems, kurie motyvuoti keisti savo gyvenimo kokybę.

- Kovo 24-30 dienomis emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti tarnyba Vaikų linija penktą kartą organizavo „Veiksmo savaitę be patyčių“ – iniciatyvą, kurios tikslas – smurto ir patyčių prevencija. Paramą akcijai išreiškėte jūs, jūsų vyras, menininkė Nomeda Marčėnaitė, profesorius Leonidas Donskis, kitos garsenybės. Vaikystėje ir paauglystėje esate susidūrusi su patyčiomis?

- Taip, manau, kaip ir kiekvienas vaikas. Tik vieni tai išgyvena skaudžiau, kiti – švelniau. Į mane nukreiptas patyčias visuomet nurydavau lengviau, nei pakęsdavau, kai tyčiojamasi iš kitų – silpnesnių, lėtesnių, ne tokių „kietų“. Ypač asmeniškai ir skaudžiai išgyvenu, kai žeminamas ar skriaudžiamas vaikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"