TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

P.Skirmantas: atiduoti ir nieko nereikalauti

2010 11 10 0:00
Mokytojo eksperto P.Skirmanto pamoka.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Baleto šokėją Petrą Skirmantą ištiko šokas, kai ne per seniausiai maskvietis kolega Nikolajus Ciskaridzė prisipažino: "Ar žinai, kad plastikos mokiausi iš tavęs?"

Tik ar reikėtų labai stebėtis? P.Skirmantas - tikrų tikriausias Lietuvos baleto primarijus. Du dešimtmečius dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Su partnere Nele Beredina išgarsėjo visoje anuometinėje Sovietų Sąjungoje, nemažai šoko įvairiose pasaulio scenose. Kita išskirtinė jo partnerė - garsaus šokėjo Mario Liepos dukra, Maskvos didžiojo teatro solistė Ilzė Liepa. Tokijo festivalis "Classical and Antiquity" specialiai šiam duetui buvo užsakęs baletą "Fedra".

Dabar pagrindinė P.Skirmanto veikla - pedagoginė. Tarp šiandieninių jo mokinių Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje yra ir vieno pirmųjų mūsų baleto primarijų Henriko Kunavičiaus sūnus. Dirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokėjas dėstė buvusiems savo kolegoms: Loretai Bartusevičiūtei, Jonui Katakinui, Valentinai Tarasovai ir kitiems.

Praėjusį spalį jis viešėjo Paryžiuje, žiūrėjo, kaip dirba tenykštės konservatorijos šokio pedagogai. Aplankė Rudolfo Nurejevo kapą. Tose pačiose kapinėse palaidotos ir kitos išskirtinės baleto pasaulio asmenybės: Matilda Kšesinskaja, Olga Preobraženskaja, Serge'as Lifaris, juvelyras Peteris Carlas Faberge.

"Kai mokiausi, labiau žinojau apie Michailą Baryšnikovą, - prisimena P.Skirmantas. - Pirmą sykį jį, dar jauną, iš arti pamačiau tuometiniame Leningrade, A.Vaganovos šokių akademijoje. Žinoma, padarė beprotišką įspūdį. Kitąkart su juo teko susitikti per gastroles Amerikoje, kai su Donecko teatro solistais šokome Niujorko City Center teatre. Ryškių žvaigždžių, kurios mus, jaunus šokėjus, įkvėpdavo, netrūko: Vladimiras Vasiljevas, Jekaterina Maksimova, Jurijus Vladimirovas, Michailas Lavrovskis. Aišku, Maja Pliseckaja, kuri jau tada atrodė brandi balerina, bet iki šiol ji scenoje ir iki šiol į ją įdomu žiūrėti."

Stebėdamas garsenybes P.Skirmantas galvodavo, kaip čia jam dar pasitempus. "Jų profesionalumas mano veržlumo neblokavo, - sako šokėjas. - Dabartiniai moksleiviai neretai svarsto taip: ai, sunku - reikia mesti ir pasiieškoti ko nors kito. Man net tokių minčių nebuvo kilę - mesti. Nors ir ašaras liejau, ir krimtausi, kad ne viskas pavyksta, vis tiek atrodė, kad mano kelias - čia, kad būsiu baleto artistas, ir baigta. Net kai buvo lūžusi koja ir gydytojai pranašavo, kad šokti nebegalėsiu, galvoje sukosi viena mintis: nesąmonė, galėsiu. Senos istorijos: gal kokiais 1975-aisiais per vieną sąjunginį konkursą scenoje susilaužiau koją..."

- O štai jūs, pasirodo, kitus blokavote. Jurijus Smoriginas knygoje "Tarp Šančių ir Paryžiaus" prisipažįsta, kad baleto mokykloje jūsų sėkmės varydavo jam nevisavertiškumo kompleksą.

- Ta knyga sužadino daugybę prisiminimų, nukėlė į vaikystę. Perskaičiau vienu ypu. Tai Jurijaus požiūris. Kai kurių jo išdėstytų momentų neatsimenu, kai kurie prisiminimai sutampa, o kai kas man atrodo visiškai kitaip. Nemanau, kad buvau už jį gabesnis, priešingai, jo ir fiziniai duomenys buvo geresni. Tiesiog atvažiavau į mokyklą anksčiau ir mokslus pradėjau laiku. Jam buvo sunkiau, kadangi turėjo vytis. Galbūt jam trūko kantrybės ir nuoseklumo. Reikėjo anksti keltis ir iš internato T.Kosciuškos gatvėje važiuoti į senąjį Operos ir baleto teatrą. Dažnai būdavo taip, kad jis atsikėlęs pasiskųsdavo skaudama koja ir virsdavo atgal į lovą. Mokykloje man neatrodė, kad būsiu pagrindinis trupės šokėjas, maniau, visiškai tenkins net ir nedideli soliniai vaidmenys. Tačiau smalsumas ir darbštumas stūmė pirmyn ir atsidūriau ten, kur atsidūriau.

- Fiziniai duomenys - ūgis, linijos, išvaizda, sudėjimas?

- Kojų verstumas, žingsnis, keltis, šoklumas, koordinacija. Vidutiniai duomenys balete privalomi. Kartais jie būna puikūs, bet stinga "galvos" ir šokėjas nieko nepasiekia. Pedagogas gali išmokyti amato iki tam tikro lygio, o paskui svarbu Dievo duotas talentas ir kiek artistas save lavina, kokia jo erudicija. Scena - tokia vieta, kur esi nuogas. Jei tik kilnoji kojas arba tik žargaisi, tai ir matyti. Jeigu nėra minties, lieka vien gimnastika.

- J.Smoriginas jau gali pasigirti knyga apie save. O kur leidinys apie jus?

- Nemanau, kad tai būtinybė. Prieš dešimt metų išmečiau krūvą afišų ir kitokios medžiagos. Pamaniau, kad nebus reikalinga. Nors - susitikau su daugybe įdomių žmonių, artistų, choreografų. Iki šiol susitinku. Gal ir būtų kada nors kam nors įdomu. Sukaupiau nemažą videoteką, daug nuotraukų.

- Pastaruoju metu žiniasklaidą dominote kaip dramatiškos šeimos istorijos herojus, o kad buvote baleto primarijus, nuėjo į antrą planą.

- Nesipriešinau, kad ta skaudi istorija būtų viešinama. Tiesa, kai straipsnis pasirodydavo viename leidinyje, iškart po to skambindavo iš dar kelių. Šitai truputį erzino.

- Ką galėtumėte veikti be baleto?

- Aš juk ir veikiau. Buvau tapęs valdininku. Kai baigiau šokti ir išėjau iš teatro, mirė žmona. Pensija - labai nedidelė, o augo du vaikai. Dar dešimt metų šokau pagal sutartis užsienyje. Puikiai suvokiau, kad taip ilgai netruks. Gyvenime reikia žiūrėti, ką tau siūlo likimas, klausyti, ką jis sako. Ir jeigu tą priimi, visada lengviau. O jei trokšti pats žūtbūt ką nors padaryti, gali galvą daužyti į sieną ir - nieko. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Europos reikalų ministerijos - kvietimo į pokalbį dėl darbo. Kompiuterio įjungti nemokėjau! Draugai patarė būtinai eiti ir sakyti, kad viską, ko reikia, sugebu. Ir nuėjau. Prasidėjo nauja karjera visiškai kitoje srityje. Tarp jaunų, ką tik mokslus baigusių žmonių. Tai buvo šaunus spyris į užpakalį. Mokiausi dirbti kompiuteriu, anglų kalbos, kitų dalykų. Gana greit tapau skyriaus viršininku. Kad turiu organizacinių gebėjimų, žinojau: kai gastroliuodavau, reikėjo daug ką susiderinti - sekėsi. Kodėl aš buvau pakviestas, Laimos Andrikienės išdrįsau paklausti tik tada, kai ministerijos nebeliko. Iš spaudos sužinojusi apie mano padėtį ji nusprendė padėti. Esu dėkingas, nes supratau, kad gyvenime daug įdomaus ir be šokio.

Paskui dirbau ir Seime, Tarptautinių ryšių skyriuje. Viskas buvo gerai, bet kirbėjo mintis: o kaipgi mano patirtis? Juk visa tai, ką sukaupiau, turiu grąžinti, kam nors perduoti. Dirbdamas ministerijoje, niekam nežinant, vakarais repetavau "Šecherazadą", "Rožės dvasią" su Egle Špokaite, Mindaugu Baužiu, Živile Baikštyte. Supratau, kad reikia grįžti prie šokio - atiduoti, ką už dyką gavau iš daugybės mokytojų. Tada net nesugebėjau pasakyti jiems ačiū, nes anksčiau nesupratau tokių dalykų. Duoda - imi, džiaugiesi. Buvau bepasirašąs sutartį vykti į Naująją Zelandiją dirbti baleto mokykloje, bet kai tik atsirado galimybė vadovauti Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriui, likau. Dar ir todėl, kad vaikai užaugtų Lietuvoje.

- Sakote, atsikeliate šeštą ryto ir galvojate, kad mirsite.

- Taip, bet žinau, kad jeigu mokiniai matys mane mirštantį, juo labiau nenusiteiks dirbti. Darau mankštą, jogos pratimus. Turiu būti energingas, turiu juos uždegti. Aiškinti, mokyti, reikalauti. Atitinkamai su jais kalbėtis, kad neprarastų noro šokti ir kūrybiškumo. Kad jiems neatrodytų, jog viskas - vien sunkus trenažas. Mano dėstoma disciplina - klasikinis šokis, taigi esu jų pagrindinis pedagogas. Susitinkame kasdien, įskaitant ir šeštadienį. Kartais susipykstame, tenka balsą pakelti. Sykį pajuokavau: aš jums visiškai nesvarbus, kai numirsiu, turbūt net gėlytės neatnešite. Atnešime vainiką, atkirto jie.

Didelė bėda - aplinkos įtaka vertybių supratimui. Svarbiausia - sėkmė lengviausiu keliu, o ne kūrybingumas. "Ai, man čia nepasisekė, eisiu į kitą žanrą." O kur nuoseklus darbas, kruopštus amato įvaldymas?

- Nedėkingas pedagogo darbas.

- Prie to reikia priprasti, susitaikyti. Jei mokinys pasirodo gerai, visi giria jo gabumus, o jei kas blogai, domisi, kas mokytojas.

- Ar tik nebuvo jūsų kartos šokėjai techniškai pajėgesni už dabartinius?

- Tikrai taip nemanau. Tiesiog atsiranda kiti šokio standartai. Taip yra bet kuriame žanre. Kaip mada, einanti ratu - kažkokios tendencijos grįžta truputį pakitusios, patobulėjusios. Jas diktuoja pats laikas, gyvenimo tempas. M.Kšesinskaja, kurios kapą aplankiau, atvykusi į Peterburgą spektakliui rengdavosi porą savaičių, o sušokusi išvažiuodavo mėnesį ilsėtis į Nicą. Kas dabar taip galėtų? Beprotišką tempą uždavė turbūt R.Nurejevas, per metus sugebėdavęs sušokti daugiau spektaklių nei metuose dienų. Puikių, techniškų šokėjų buvo visada: ir prieš mus, ir dar anksčiau, ir dabar yra.

- Kaip dabar žiūrite baleto spektaklį? Ar galite atsipalaiduoti ir gėrėtis šokiu?

- Tiktai taip. Nejaučiu jokios nostalgijos: ir aš čia šokau. Juolab nekyla minčių, kad šokau geriau nei jie. Veikiau jie geriau, įdomiau viską atlieka. Tiesa, baletą išmanau gerai, todėl noriu matyti kokybę - viską iš karto: gerą choreografiją, atlikimą, scenografiją, kostiumus, noriu girdėti gerai grojantį orkestrą. Jeigu kokio nors komponento trūksta, darosi nuobodu. Vienu metu ėmiau manyti, kad tikriausiai man iš viso nepatinka baletas. Paskui Paryžiuje pasižiūrėjau Kennetho MacMillano pastatytą "Manon" ir lengviau atsikvėpiau. Šoko Sylvie Guillem. Trijų dalių baletas prabėgo kaip trys sekundės - visi komponentai buvo puikūs.

- Ar būtų šis baletas įkandamas LNOBT baleto trupei?

- Manau, taip. Spėju, kad žiūrovai jį lankytų, nes mūsų publika mėgsta vadinamuosius siužetinius baletus.

- Pasakykite savo sėkmės formulę.

- Jokių formulių nėra. Reikia nepražiopsoti, ką tau siūlo gyvenimas, stengtis išnaudoti progas. Netingėti dirbti. Man visada stiprybės suteikia Aliodija Ruzgaitė, ji net ir mažiausiuose dalykuose įžvelgia džiaugsmą, moka gėrėtis gyvenimu. Svarbiausia - pozityvus žvilgsnis.

- Nuo ko prasidėjo jūsų karjera Sovietų Sąjungos mastu? Kas ją lėmė - talentas ar atsitiktinumas?

- Viename tarptautiniame šokio festivalyje Minske mūsų porą - mane ir N.Berediną - pamatė Maskvos didžiojo, Leningrado S.Kirovo, Maskvos K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikinio teatrų pedagogai - tie žmonės, nuo kurių priklausė, kokios šokėjų grupės bus renkamos vykti koncertuoti užsienyje. Mus ėmė kviesti į Leningradą, Maskvą, paskui pradėjome važinėti ir po pasaulį. Jeigu būtume šokę prasčiau už kitus, būtų nustoję kviesti - pasirinkimas tikrai buvo didelis.

- Kaip laikosi jūsų partnerė I.Liepa?

- Augina septynių mėnesių dukrą. Ir jau šoka. Tai pirmas vaikas. Priminsiu, kad jai - 46-eri.

- Apie R.Nurejevą pasakėte epitetą - arogantiškas. O apie save girdėjote tokių apibūdinimų?

- Girdėjau.

- Tai tiesa?

- Gyvenimas visus kampus apgludina. Anksčiau maniau, kad jei esu artistas, turiu viskuo būti išskirtinis. Buvo laikas, kai nešiojau natūralaus kailio kailinius - jau vien tai visiems atrodė arogancijos apraiška. Buvau kategoriškas, net labai. Tarkim, jeigu sirgdavau, imdavau nedarbingumo pažymėjimą ir griežtai atsisakydavau šokti. O jei šokdavau sirgdamas, tada niekas nežinodavo, kad negaluoju. Teatre buvo daug tokių, kurie skųsdavosi prasta savijauta norėdami, kad jų prašytų, maldautų, o paskui už tai ką nors duotų. Neneigiu, kad dėl jaunystės, temperamento, polėkio kildavo konfliktų su administracija. Bet prisimenu ir tai, kad dirbau kaip pašėlęs. Juk ne iš karto tapau solistu. Po spektaklio, kuriame šokdavau kordebalete, nusivalydavau grimą, nusiprausdavau po dušu ir - į baleto salę, dar kokią valandžiukę pašokti. Budėtojas išvarydavo. Dėl kūrybos galėjau persiversti per galvą.

Dabar esu gerokai nuosaikesnis. Manau, yra daug būdų pasiekti tą patį tikslą. Tada norėjosi visko greitai. Bet netrukus paaiškėjo: siek karjeros, kaip tau išeina, bet nesikišk į kitų gyvenimus ir nekišk kojos kitam, nes pats suklupsi. Lietuvos baleto jubiliejaus proga norėčiau visų, kuriuos tyčia ar netyčia įžeidžiau, atsiprašyti. Apgailestauju, jeigu pridariau jiems nemalonumų. Dėkoju buvusiesiems šalia: pedagogams ir partneriams. Ypač dėkingas N.Beredinai, kad mes vienas kitą supratome, padarėme gerą karjerą. Ji - labai valingas žmogus, prieš porą metų baigė magistro studijas Muzikos ir teatro akademijoje, parašė puikų darbą apie romantinį baletą.

- Jūs jai dėstėte?

- Dėsčiau ir jai. Taip susiklostė, kad aukštąjį mokslą baigiau anksčiau už kitus. Kažkas turėjo dėstyti. Man regis, su visais bendravome kolegiškai.

- Ar lengvai sukuriate choreografiją?

- Iš pradžių ėmiau kurti moksleiviams vaikinams - man buvo svarbu, kad jie turėtų daugiau galimybių pašokti (klasikinių variacijų dar nepajėgtų atlikti). Labai užsidegiau. Tikrai nesunku - paleidžiu muziką ir jau matau judesius, junginius. Turiu įgimtą erdvinį matymą. Jeigu rengiu numerį, matau viską nuo pradžios iki pabaigos: choreografiją, apšvietimą, kostiumus. Man teko laimė dirbti su įvairiais baletmeisteriais, šokti įvairių choreografų kūrybą, visa tai turtino judesio leksiką. Patinka kurti pagal džiazo muziką, rytietiškus motyvus. Kai kas stebisi: ką tu ten girdi?! O man keista, kad kiti gali negirdėti. Keliuose konkursuose mano kompozicijas šokę mokiniai buvo apdovanoti. Bet kumščiais ir alkūnėmis veržtis niekur nežadu. Jeigu atsidarys "langelis", tikrai pasinaudosiu proga, esu tam pasirengęs.

- Turite galvoje LNOBT?

- Ne. Kalbu apskritai.

Trumpai

Petras Skirmantas gimė 1957 metų kovo 5 dieną Užventyje (Kelmės r.). 1974 metais baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą (baleto artistas), 2000 metais - Klaipėdos universitetą (choreografas-pedagogas). 1974-1994 metais - LNOBT baleto solistas. Dirbo Europos reikalų ministerijoje, Lietuvos Respublikos Seime. 2001-2007 metais buvo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto skyriui, šiuo metu - mokytojas ekspertas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. 1994 metais įsteigė fondą "Dance", kuris įgyvendino 9 šokio projektus, taip pat išleido L.Gulbinaitės knygą apie Lietuvos baleto solistus "Akimirkos vaikai". Režisavo įvairių renginių, kuria choreografiją. "Auksinio scenos kryžiaus" laureatas (2005).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"