TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

P.Treinys: "Niekaip neišeinu iš teatro"

2010 05 12 0:00
"Man dabartinis mūsų gyvenimas yra jau trupučiuką teatras", - sako ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius P.Treinys. Tarp žiedų su žmona Elena.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Gal kaip aras kalne gūžtą/ Ginsi širdį atkakliai,/ Bet širdis trapi - ji dūžta/ Kaip Venecijos stiklai", - Jono Aisčio "Lunaparko" fragmentą deklamuoja Pranas Treinys: aktorius, rašytojas, ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius.

Išklausiusi lyrinę vyro "eksplioziją", Elena Treinienė rodo pro langą: "Pas mus žydi magnolija". Ne tik magnolija - triumfuoja visos Treinių sodo tulpės. Kasdienybės apnašoms nuvalyti - žiedai ir poezija. O prisiminimai? Širdžiai pamaloninti ar priešingai - padaužyti, paaitrinti? Kad ir kaip būtų, aštuonioliktoji P.Treinio knyga "Tango su arkangelu Gabrielium" - memuarai. Tiesa, su nūdienos aidomuša. (Žodį "aidomuša" autorius pasiskolino iš savo mėgstamiausio rašytojo Petro Cvirkos.)

- Per trejus metus - trys knygos. Antras kvėpavimas?

- Baigiasi mano gyvenimas, todėl skubu. Atrodo, dar to nepasakei, dar tą galėtum pridurti. Ir apskritai - aš niekaip neišeinu iš teatro...

- ...nors "Atsisveikinimas su teatru" jau buvo.

- Tada man sukako septyniasdešimt. Maniau, jau tikrai su teatru atsisveikinsiu ir imsiuos senelio pareigų. O paskui prasidėjo: "Aktoriaus Anupro meilė", "Aktorė", dar vėliau "Šilų poringės", "Ragana Marija". Vis įklimpdavau.

Man dabartinis mūsų gyvenimas yra jau trupučiuką teatras. Apie tai ir rašau naujojoje knygoje.

- Visada buvote linkęs į teatralumą, fantasmagoriją.

- Teisingai. Panašiai kažkada tvirtino mano draugas romanistas Alfonsas Bieliauskas: "Tu, Pranai, vis tiek niekur nepabėgi nuo teatro." Taip, mano kūryboje vis tiek vyksta vaidinimas.

Prasidėjo viskas gal nuo "pečiaus teatro" - senelės pasakų. Susirinkdavo pas mus viso miestelio - Kuktiškių - vaikai, užlipdavo ant "pečiaus" ir prasidėdavo. Juk pasaka ir jos sekimas - taip pat vaidinimas. Beje, senelės Emilijos pasakos - labai gražios ir savitos - išleistos atskiru leidiniu, tuo pasirūpino mano pusseserė tautosakininkė Bronė Kazlauskienė.

O kai patekau į profesionalų teatrą, paskyrė mane direktoriumi - kaip toje pasakoje: "Nemoku nei skaityti, nei rašyti, nori mane karaliumi padaryti". Juozas Rudzinskas taip padarė. Norėjau būti artistu, o 33 metus teko direktoriauti. Viskas sruveno į knygas: gyvenau tarp aktorių, buvau jų teisėjas, baudėjas, išpažinčių klausytojas, guodėjas - kas tik nori. Žinojau jų gyvenimus, iš to ir dėliojosi kūryba. Kolektyvas didelis, visi ateina išsikalbėti. O aš - aukštaitis, manęs nebijodavo, klodavo atviriausiai. Ko negalėjau pasakyti scenoje, sakiau pasiėmęs plunksną.

- Ar pasimiršo ėjimo į sceną virpulys?

- Nėra ramių aktorių. Mano mokytojas Juozas Siparis, TSRS liaudies artistas, drebėdavo eidamas vaidinti Vingį. Bet kai išeidavo, kiek sodraus žemaitiško humoro prikrėsdavo! Jei aktorius iš publikos sulaukia aidomušos, iš jos semiasi jėgų. Tragikas girdi tylą, komikas juoką. Tai jų penas. Aš buvau komikas. Pavyzdžiui, Rudolfo Blaumanio pjesėje "Siuvėjų dienos Silmačiuose" vaidinau Rudį. O mokė mane J.Rudzinskas, pats jaunystėje vaidinęs šį vaidmenį. Gerai ar blogai, bet užtempė ant savo kurpalio. Buvo galingas vyras - Kalvis Ignotas, Bardinas! O aš mažiukas, smulkus. Kiti tokio tempimo negalėjo pakęsti. Jis mane išmokė visko, netgi triukų, kaip juokinti publiką. Tam mano herojui nuo persivalgymo susuka pilvą, jis išbėga kryžiuodamas kojas. Taigi publika leipsta, miršta! Aš vaikščiojau laimingas. Vėliau man labai trūko scenos, ilgėjausi vaidmenų. Galite paklausti, kodėl taip ilgai išsilaikiau karštakošių kolektyve? Todėl, kad ir pats esu toks. Žinote anekdotą: kuo skiriasi psichiatrijos ligoninė nuo teatro? Ligoninės direktorius protingas, aplink jį - bepročiai, o teatre - visi vienodi. Tada tokį pakenčia. Aktorius čia pat susijaudino, įsikarščiavo ir meta akmenį, nelaiko jo užantyje. Taigi vykdavo ir muštynės, ypač tarp senosios kartos aktorių. Būdavo tokių - nesusivaldo.

- Ir jums teko muštis?

- Mintyse mušiau labai daug, sapnuose irgi, bet gyvenime niekam nesu šėręs.

- Kaip manote, mintyse jus daug kas mušė?

- Galėjo taip būti, galėjo. Mane mokė ir šlifavo senieji aktoriai. Taigi jie kaip tėvai buvo. Išsikviečiu aš, piemeniokas, Stepą Jukną - scenos korifėjų. Todėl, kad užgėrė. Jis ateina, atsisėda, aš pradedu kalbą tebedėliodamas popierius. Jis: "Žiūrėk į akis, kai su manimi šneki." Štai taip. Kartais būdavo sunku suvaldyti situaciją, prašydavau, kad dalyvautų J.Rudzinskas. Jis ateina, užsidega cigaretę, žingsniuoja ir tyli, o aš plūkiuosi su tuo vargšu "nusikaltėliu", aiškinu, mokau. Jie suprato mane ir mano padėtį.

Ogi ir taip buvo: išvažiuoja trupė į gastroles, ir aktoriai pajunta laisvę. Ko tik nenutikdavo! Ir girti vaidindavo. Susitinka Telšiuose vienas aktorius jaunystės draugą ir abu nusitašo. O reikia pagrindinį vaidmenį vaidinti. Gaivinam amoniaku... Kai kurie senosios kartos artistai įsigudrindavo vaidinti išgėrę, bet jie buvo velniškai talentingi. Pavyzdžiui, Valerijonas Derkintis sakydavo Kazimierai Kymantaitei: neaiškink, ką man daryti, aš pats sugalvosiu. Ir iškart "paimdavo" vaidmenį intuityviai. Tokia buvo karta - nepaprasta. Pirmo įkvėpimo. J.Rudzinskas toks, V.Derkintis, Napoleonas Nakas. Deimančiukai! Tikiuosi, dabar išleistoje teatro istorijoje jie aprašyti.

- J.Rudzinskas nutraukė jūsų aktoriaus karjerą?

- Iš pradžių jis buvo ir teatro direktorius, ir vyriausiasis režisierius - Dievas ir caras. Prašydavo, kad aš už jį parašyčiau įsakymus. Gal čia mano literatūros pradžia? Pavyzdžiui, reiškiant papeikimą reikėdavo išvinguriuoti ilgiausią preambulę. Vėliau pradėjo kalbinti į direktorius, o aš noriu vaidinti, nesutinku. Tada J.Rudzinskas mane palaikė ant bado sieto. Paskui jau nusivedė pas kultūros ministrą Juozą Banaitį, kuris parašė įsakymą: skirti direktoriumi neatleidžiant nuo aktoriaus pareigų. Taip suformulavo, kad nusiraminčiau. Bet kaip būsi aktoriumi, jei turi kasdienį darbą dirbti? Personalas - 200 žmonių!

- Šilta direktoriaus vietelė?

- Matot, teatre truputį kitaip nei biurokratinėse įstaigose. Niekas pernelyg ir nesiveržė į tą postą, niekas iš jo manęs nevarė. Psichologiškai tai sunki vieta. Išvažiavo trupė gastrolių, o ten kultūros namai nekūrenti. Kuo aš čia dėtas? Niekuo. Kitą dieną kolektyvas pasiruošęs suplėšyti: ko tu čia sėdi, jeigu nesugebi pasirūpinti? Paskui su J.Rudzinsku įsigudrinome: kitą dieną po panašaus incidento susirinkimo nekviesk, o vėliau visi bus jau ataušę. Man regis, nebuvo ypatingos direktoriaus viršenybės, kolektyvas suprato, kad kam nors reikia atlikti tas pareigas. Mano ir charakteris ne toks, kad būčiau didelis viršininkas.

- Nusivylimų, aišku, būta.

- Kas nors užgauna, iš pradžių labai imi į širdį, bet tuoj pat atsileidi. Visokių pykčių, nusivylimų, konfliktų būta - ir labai didelių, pavyzdžiui, su Monika Mironaite. Po Virgilijaus Ignatonio savižudybės ją metė iš teatro. Ne bet ką - pagrindinę aktorę! Taigi mes visi metėm. O senatvėje vėl susiėjom, aš ją vežiojau pas Juozą Baltušį į Antakalnio kapines, pas brolį Ričardą į Žvėryno kapines. Pasidarėm didžiausi draugai. Dedikavau jai romaną "Aktorė". Bet ji nesulaukė jo pasirodant - įteikiau dukrai Dagnei.

Praeina kiek laiko, viską apgaubia romantiškas ūkelis ir pamatai, kokie gražūs tie žmonės: draskyti aistrų, darę klaidų. Visi mes jų darėm. Ir norisi susitelkti ne į pykčius - dabar jau tiesiog myli tuos žmones ir priimi visą jų raiškos amplitudę.

- Kaip suvaldote memuarų medžiagą? Visko tiek daug: žmonių, įvykių, nuotykių. Nemažai girdėta ir pasakyta.

- Parašau vienu ypu - pagauna srautas ir neša. Tai turbūt vadinama įkvėpimu. Kai rankraštis paguli, šlifuoju.

- Su romanais tas pats?

- Pradiniu savo romanu vadinu "Ančiuko kryžių". Jis "pagimdė" kitus. Rašydamas labai išsiplėčiau, kadangi norėjau kuo daugiau visko sudėti. Daviau paskaityti labiau patyrusiam A.Bieliauskui. Jis pasisodino mane ir išaiškino: per daug medžiagos, nesuvaldai. Parėjau namo, atsisėdau ant laiptų ir verkiu. Tada viską nušlaviau, palikau tik esenciją.

- Kada rašydavote, kai dirbote valdišką darbą?

- Vakarais ir per atostogas. Vasarą važiuodavau į Jūrmalą, rašytojų kūrybos namus Dubultuose, iš ten dažniausiai atsiveždavau romaną. Nežinojau, kas yra atostogos. O dabar visas laikas - mano, bet jo mažai, todėl ir skubu. Šeima juokiasi: "Tu kiekvieną kartą prisieki, kad jau paskutinė knyga, ir vis dar ne paskutinė." Pasakysiu taip: jei nerašyčiau, "sudurnėčiau". Kai rašai, matyt, kraujas smarkiau cirkuliuoja po smegenų kapiliarus, atmintis pagerėja, tą patį gyvenimą pradedi daug lengviau gliaudyti. Reikia numirti nekvailam, kad su Dievu susišnekėtum.

- Naujoje knygoje įrašytos trys dedikacijos. Pirmiausia - K.Kymantaitei.

- Labai ją vertinu - unikali asmenybė, labai nusipelniusi lietuvybei menininkė. "Marti", "Paskenduolė", "Žaldokynė", "Meisteris ir sūnūs" - su šiais ir kitais spektakliais visa Lietuva mūsų išmaišyta. Per jos laidotuves savo "pamoksle" sakiau: argi ne šie veikalai palaikė mūsų lietuvišką savimonę, neleido jai išblėsti? Po to atėjo Justinas Marcinkevičius su savo trilogija. Kuo gi dar aš, teatro direktorius, prieš Dievulį galėsiu pasigirti, jei ne šita trilogija? Tuo metu vaikščiojau išdidus. Bilietų nebuvo įmanoma gauti. Ateina pas mane Vytautas Landsbergis: "Gal galėčiau pakvietimuką?" Važiuoja "Stakliškių midaus" direktorius su "Žalgirio" buteliu: reikia dviejų bilietų. Paskui tuo "Žalgiriu" mirtinai nugirdėm vokiečius, kai atvažiavo gastrolių. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto delegacija suneša storiausius savo akademinių leidinių tomus, kad patenkinčiau jų paraišką bilietams. Tai bent sujudimas buvo! O koks laimingas režisierius Henrikas Vancevičius, koks užsidegęs: "Pranai, aš parodysiu, ką galiu!"

Pastatėme Vinco Krėvės "Skirgailą". Motiejus Šumauskas paprastai teatre nesilankydavo. O dabar: "Atėjau pažiūrėti lietuvių kunigaikščio". Jam patiko. Bet sako: klausykit, kokia jūsų troba - tamsu. Nuo to prasidėjo teatro rekonstrukcija - beveik buvo pastatytas naujas teatras.

- Kada pajutote pripažinimą kaip prozininkas?

- Aš ir dabar nežinau, ar esu pripažintas. Čia gal nė nereikia žinoti. Štai Violeta Šoblinskaitė parašė apie mano "Šilų poringes". Jėzau, lygina su J.Baltušiu, Juozu Apučiu. Taigi aš laimingas: yra aidomuša, atėjo geras žodis, man sparnus pakėlė. Malonu, kai pagiria, bet tuo malonumu negyvensi - reikia daryti, darbą dirbti, ir tiek, jeigu dar turi parako. Sujaudino vyriausias anūkas Jonas, architektas - visas mano knygas skaitė iš eilės, beliko "Tango..."

- Ar kas nors įsižeidė po "Atsisveikinimo su teatru"?

- Tie, apie kuriuos neparašiau. Tik tie. "Na, kodėl tu apie mane - nieko?" Paskambino kompozitorius Algimantas Bražinskas: kaip norėčiau, sako, kad ir apie kompozitorius atsirastų panaši knyga. Paglostė man savimeilę. Tačiau brangiausias žmogus, kuris man kėlė sparnus - Algimantas Bučys, recenzavęs beveik visas mano knygas, visur radęs ką pagirti. O kodėl? Todėl, kad jis poetas.

Jeigu jau prakalbau apie poeziją, žinot, kuo aš dabar skaidrinu savo kasdienybę, tarsi nusiprausiu, nuplaunu visus rūpesčius ir apnašas? Poezija. Atmintinai moku daug J.Aisčio, Henriko Radausko, Algimanto Baltakio eilėraščių. Jie jaudina. Esmę pasako trumpai drūtai. Mes, prozininkai, sėdim ir kamuojamės, vargstam, rašom, o poezija... (Deklamuoja J.Aisčio eilėraštį.) Va kai prie tokių poetų prisilieti, nusiplauni, susitvarkai ir ko čia dėl smulkmenų graužtis?

- Jūsų romanuose vis būna įterpta sueiliavimų.

- Aš pradėjau, tarp kitko, nuo poezijos. Juk esu lituanistas. Stojau į lituanistiką 1946 metais, tuoj po karo. Buvo labai nykios studijos. Įbodo, nubodo - susitarėm keliese eiti laikyti egzamino į dramos studiją. Ir prasidėjo mano teatrai nuo Salomėjos "Dvidešimt sū". Mokėjau tik vieną eilėraštį. Komisijoje sėdi K.Kymantaitė, Borisas Dauguvietis, kitos teatro įžymybės. B.Dauguviečio akiniai dveji, vienus užkelia aukštyn, įdėmiai žiūri - tiria, kaip jaudiniesi, reaguoji. Jeigu negali greit užsiplieksti, nėr iš tavęs aktoriaus. Man viena koja pradėjo tirtėti, tai užmyniau ją kita, atsimenu kaip šiandien. Maniau, susimoviau, bet kitą dieną išgirdau, kad priimtas. K.Kymantaitė man buvo labai palanki. Skyrė vaidmenų. Vladui Jurkūnui susirgus, vaidinau Krizą ("Meisteris ir sūnūs"). Atnaujino B.Dauguviečio režisuotą "Vyšnių sodą" - vaidinau Trofimovą. Ji dažnai pagrindinius vaidmenis patikėdavo tiems, kurių kiti neimdavo. Jonui Lalui skyrė Žaldoką, Janinai Berūkštytei - Veroniką "Paskenduolėje". Lidiją Kupstaitę paėmė į "Marčią" - dar ji buvo niekas. Kai Kazimierą laidojom, L.Kupstaitė mane apsikabino: "Pranai, iš manęs ji padarė žmogų, aktore mane padarė." Ateidavo režisieriai, pradėdavo nuo K.Stanislavskio, o K.Kymantaitė: "Jėzau Marija, meskit tą K.Stanislavskį, jūs klauskit va čia (ir daužydavo kumščiais sau į krūtinę), kas čia darosi - mano teatras jausminis, emocinis. Užtat jos spektakliuose būdavo padainavimų, melodijų, rečitatyvų. Ji pradėdavo nuo to, ką jos mama ir senelė pasakodavo - visus veikalus - nuo savo genealogijos.

K.Kymantaitė pirmoji mūsų teatre ėmėsi Just.Marcinkevičiaus. Inscenizavo ir režisavo poemą "Kraujas ir pelenai". Kaip dėl to spektaklio mūsų teatrą puolė Maskvoje: ką čia atvežėte - kryžius?! Kaimo deginimo scenai dailininkė Juzefa Čeičytė buvo sumaniusi tokius atšvaitus-kryžius. Kai mus Maskvoje sudaužė, kolektyve tuoj intrigos: kokia čia vadovybė, kad tokia žiauri kritika? Grįžom į Vilnių - buvo baisus susirinkimas. Po to dvi dienas nesuvaldžiau savo širdies. Puolė vyriausiąjį režisierių J.Rudzinską - tie, kas numatė užimti jo vietą. Gindamas jį, pasakiau kolektyvui baisius žodžius. Esu karštakošis, daug buvo tokių mano "ekspliozijų", gal dėl to vėliau prisireikė širdies operacijos. Ir stresų netrūko. Bet man irgi buvo pamokos. Aktoriai paprastai atleidžia. Nedovanoja tik nenuoširdumo ir melagysčių.

- Gal prisimintumėt kokį ypatingą atvejį, kaip aktorius jūsų prašė vaidmens?

- Niekada neužmiršiu Antaninos Leimontaitės. Ateina ji ir sako: "Direktoriau, pakvieskite H.Vancevičių, noriu jums suvaidinti Juhano Smuulio "Pulkininko našlę". Dar sename teatre - nusiveda ji mus į šoninį fojė ir išvaidina visą pjesę. Kaip ruoštasi, kiek pastangų įdėta! O mes žiūrim: velnias, ypatingo šarmo lyg ir nėra. Sakom, pagalvosim. Taip mes galvojom, o jai smegenų auglys. Ir numirė. O gal tai buvo žmogaus paskutinis pasispardymas, viltis, įsikabinimas? Ji čia savo temą buvo suradusi! Kaip vėliau K.Kymantaitė surado "Liubicą..."

Žodžiu, sudėtingi santykiai, bet tai didžių žmonių būry augau, jie mane suformavo. Žmona - tik truputį. (Juokiasi.) Aš užkurys, turiu jos klausyti, kitaip iš namų išvarys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"