TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pabėgęs vaikystės ir jaunystės sapnas

2006 06 03 0:00
Gavęs į žmonas lietuvaitę Viačeslavas pasikrikštijo, išmoko kepti bulvių plokštainį, vadinamąjį kugelį, ir tapo lietuviškų papročių bei dainų žinovu. Save jis vadina etatiniu visų žmonos organizuojamų švenčių operatoriumi.
Asmeninio albumo nuotraukos

001

Gavęs į žmonas lietuvaitę Viačeslavas pasikrikštijo, išmoko kepti bulvių plokštainį, vadinamąjį kugelį, ir tapo lietuviškų papročių bei dainų žinovu. Save jis vadina etatiniu visų žmonos organizuojamų švenčių operatoriumi.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaliningrade įsikūrę apie 18 tūkst. lietuvių, įvairiuose srities miestuose veikia 17 mūsų tautiečių bendrijų. Laima Drazdauskaitė-Meščeriakova vadovauja vienai didžiausių jų - Liudviko Rėzos lietuvių kultūros bendrijai. Ji taip pat dirba Kaliningrado verslo koledžo buhalterinės apskaitos dėstytoja.

- Jau antrus metus esate lietuvių bendrijos Kaliningrade pirmininkė. Kaip ja tapote?

- Į Kaliningradą iš Vladivostoko, kuriame taip pat vadovavau lietuvių bendrijai, atvažiavau 2001-aisiais. Per pasaulio lietuvių bendrijos suvažiavimą 2000 metais susipažinau su Rūta Leonova, kuri buvo Kaliningrado lietuvių bendrijos pirmininkė. Oficialiai Liudviko Rėzos bendrija įkurta 1990 metais, tačiau lietuviai čia pradėjo burtis anksčiau. Kol siena buvo atvira, žmonės tarsi nesijautė

atskirti nuo Lietuvos. Sąjūdžio metais visi ėmė išgyventi dėl tėvynės, jausti poreikį bendrauti. Čia, Kaliningrade, buvo stipri lietuvių inteligentija. Dabar iš tų senųjų inteligentų bendrijoje telikusi Nijolė Miškytė. Kitų, pradėjusių kurti bendriją, jau nebėra tarp gyvųjų.

Vyras atvežė... šalia Lietuvos

- Kokie keliai jus atvedė į Kaliningradą?

- Anksčiau su šeima gyvenome Vladivostoke. Prieš penkerius metus vyras, dirbęs krašto administracijoje masinių informacijos priemonių konsultantu, išėjo į pensiją, todėl nusprendėme išsikelti, nes abu ten neturėjome giminių. Mano vienintelė sesutė gyvena Berlyne. Vyras žinojo, kad labiausiai norėjau sugrįžti į Lietuvą, tačiau pamanėme, jog neturime čia nei namų, nieko, tad labai sunku būtų išgyventi. Juk pensijos negautume. Tada vyras sako: "Vešiu tave prie pat Lietuvos, į Kaliningradą". Jis nežinojo, kad vykstame į buvusią Mažąją Lietuvą! Be to, Vokietija irgi arčiau nuo Kaliningrado, taigi dabar ir į kapus Lietuvoje galiu dažniau nuvažiuoti, ir pas sesutę.

- Koks likimas jus nubloškė į Vladivostoką?

- Ilga istorija... Mudvi su sesute anksti tapome našlaitėmis, tad augome Prienuose pas tetą, mūsų antrąją mamą. Sesutė buvo vyresnė už mane, Kaune įgijo audėjos specialybę ir pagal kadrų mainus išvyko dirbti į Tadžikiją. Kai buvau 9 metukų, mirė mūsų antroji mama. Tada sesuo, jau ištekėjusi, atvažiavo manęs pasiimti, nes nenorėjo atiduoti į vaikų namus.

Tadžikijoje baigiau mokyklą, anksti pradėjau dirbti. Gyvenome sunkiai, sesuo visada man persiūdavo savo drabužius. Iki šiol atsimenu, kokius ji turėjo gražius baltus batukus! Kaip norėjau juos apsiauti ir nueiti į šokius! Deja, sesers koja buvo mažesnė už mano.

Tačiau kartą prieš šokius ji man sako: "Jeigu įkiši, gali autis tuos batelius". Pariečiau pirštus, kad tik tilptų pėda, - kaip kokia Pelenė. Namo vos parėjau, bet buvau laiminga, nes šokau apsiavusi tokius gražius batelius. Vos gavusi pirmą atlyginimą bėgau pirkti baltų "laivelių".

Tadžikija man nepatiko, buvo svetima, labai norėjau grįžti į Lietuvą. Kaip tik tuo metu draugė pasiūlė važiuoti į Vladivostoką. Sakė, ten labai lengva įstoti į institutą, esą kitur nepateksim. Ir išvažiavom! Tačiau neišlaikiau egzaminų ir niekur neįstojau, o grįžti pas seserį buvo gėda. Tada susiradau darbą, susipažinau su jaunu karininku, 22 metų ištekėjau ir taip likau Vladivostoke. Vėliau baigiau institutą, ėmiau dėstyti ekonomiką. Ten gyvendama labai didžiavausi, kad esu lietuvė. Todėl labai apsidžiaugiau, kai buvo leista kurti nacionalines bendrijas. Iš karto ėmiau burti vietos lietuvius. Iš pradžių mūsų buvo labai nedaug, nemokėjome lietuviškai, bet rengėme lietuvių kalbos kursus, mokėmės. Visi buvome dideli patriotai, mylėjome Lietuvą ir tikriausiai savo pavyzdžiu taip užkrėsdavome kitus, kad į mūsų bendriją norėdavo užsirašyti ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Menu, Vladivostoke gyveno vienas latvis ir du estai - mama su sūnumi. Jie man siūlė įkurti bendrą Baltijos šalių bendriją, tačiau atsisakiau. Vėliau sužinojau, jog tie žmonės sukūrė šeimą.

Čia - gabalėlis širdies

- Ar prisimenate, kada pirmą kartą parvažiavote į Lietuvą?

- Grįžti galėjau tik 1980-aisiais - buvo praėję 21 metai. Su vyru iš pradžių važiavome į Latviją, paskui traukiniu - į Kauną. Pamenu, stotyje pamatėme žmonių iš kaimo. Jie raikė juodą duoną didžiausiais gabalais ir valgė su rūkytais lašiniais. Man net seilės nutįso. Iš Kauno nuvažiavome į mano gimtuosius Prienus ir tiesiai - į kapines. O ten visi kapeliai alyvomis apaugę. Tačiau radau savuosius. Sutvarkėme su vyru, atnešėme pabarstyti balto smėlio nuo Nemuno, kaip mama visada darydavo. Dabar į Lietuvą grįžtu 2-3 kartus per metus.

- Ar dar turite vilties parvykti į gimtinę ne tik kaip viešnia?

- Sunku pasakyti... Labai norėčiau, bet juk ne jaunyn einu. Iki 2001 metų dar kirbėjo tokia mintis, tačiau dabar... Kai būnu Lietuvoje, jaučiu, kad aš visada čia esu, kad gabalėlis mano širdies - gimtinėje. Čia net debesys kitokie, pievos žalesnės, upės gražesnės. Daug metų vaikystėje ir jaunystėje sapnuodavau vieną ir tą patį sapną: vaikštau kopose, o aplink - vien baltas, šiltas smėlis, vanduo. Kai pirmą kartą atvažiavau į Kuršių neriją, vyrui iš karto pasakiau: "Tu pažiūrėk, čia - mano sapnas". Sapnuodama būtent tomis vietomis visada vaikščiodavau. Tačiau dabar jau nebesapnuoju, juk, šiaip ar taip, gyvenu Mažojoje Lietuvoje.

Kiekvienas vertas knygos

- Šiuo metu dirbate dėl Lietuvos, dėl lietuvių. Kokia yra Liudviko Rėzos lietuvių bendrija?

- Mūsų bendrijoje - per 170 lietuvių. Daugiausia tai pagyvenę žmonės, tačiau visi jie - labai įdomios asmenybės. Apie kiekvieną būtų galima knygą parašyti. Štai Nijolė Miškytė yra menininkė, jos sukurta skulptūra "Undinėlė" stovi Kaliningrado gintaro muziejuje.

Daugumą bendrijos narių sudaro moterys. Jos apskritai aktyvesnės, nors vyrai irgi šaunuoliai, daug padeda, yra įkūrę puikų ansamblį "Penki vaikią". Moterų kolektyvas vadinasi "Gabija", pernai jis atšventė penkerių metų sukaktį. Šiemet kartu su Svetlana Ryžkova įkūrėme šokių ansamblį "Vainikėlis".

Mums svarbiausia - išsaugoti lietuviškas šaknis, kultūrą, papročius, padėti vienas kitam. Todėl švenčiame visas lietuviškas šventes, laukiame svečių iš Lietuvos. Taip pat renkamės į poezijos vakarus - juk mūsų bendrijoje yra poetų, pavyzdžiui, Kazimieras Sriūbas, Violeta Vabalienė. Nemažai žmonių rašo, bet kai kurie gėdijasi parodyti savo eilėraščius. Be kitų švenčių, pernai paminėjome draugijos 15 metų sukaktį, organizavome Liudviko Rėzos paminklo atidengimo iškilmes.

Rengiame lietuvių kalbos kursus, lankome vienišus ir sergančius tautiečius. Sukamės kaip įmanydami, daugiausia palaikomi tik savo entuziazmo, - ir sau ramybės neduodame, ir kitiems.

- Ką ketinate veikti netrukus?

- Planuojame važiuoti į Lietuvą švęsti Joninių ant Rambyno kalno. Prieš tai rengsime Vydūno vakarą.

Įveikiami sunkumai

- Kokių sunkumų kyla lietuvių bendrijai?

- Mums labai trūksta jaunimo. Žmonių, priklausančių bendrijai, amžiaus vidurkis - apie 60 metų. Labai gaila, kad jie kadaise į bendriją neatvedė savo vaikų, vaikaičių. Nežinau, kodėl jaunimas toks neaktyvus.

Ilgai vargome dėl patalpų. Kai atėjau į bendriją, lietuviai visai neturėjo kur rinktis. Burdavomės ten, kur priimdavo - tai klebono prašydavome priglausti, tai bažnyčios valgykloje, tai lietuvių bibliotekoje. Dažniausiai rinkdavomės prie bažnyčios, nes klebonas Anupras Gauronskas yra tarsi mūsų vadovas. Kartą nuėjau pas jį ir pasakiau: "Klebonėli, čia, prie bažnyčios, tiek daug sandėlių. Gal būtų galima kokią patalpėlę lietuviams gauti?" Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: "O kodėl ne?" Tada nuvedė mane į vieną sandėlių, o ten - šalta, sienos tuščios, prikrauta visokių daiktų. "Na, kaip, norite?" - paklausė jis. "Norim", - atsakiau, ir iš karto nuėjau prašyti pagalbos į Lietuvos generalinį konsulatą. Susėdome, pakalbėjome. Dar kreipėmės į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Ir prasidėjo remontas. Jis truko apie metus, bet dabar jau turim patalpą! Yra kur rinktis chorui, šokių ansambliukui, rengti lietuvių kalbos kursus.

Nelengva dėl pinigėlių, nors mus remia Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, Tautos fondo atstovybė Lietuvoje, Regioninė lietuvių tautinė kultūrinė autonomija. Tačiau vis tiek neišgalim nei televizoriaus nusipirkti, nei vaizdo magnetofono. Tiesa, patys renkame nario mokestį - po 10 rublių (1 litas) per metus, bet tai menka paspirtis, daug lėšų nesukaupiame. Nario mokestį paprastai išleidžiame sveikindami švenčiančiuosius gimtadienį - turime tradiciją jiems nupirkti gėlytę ir atviruką.

Dar viena problema, kurios nebuvo Vladivostoke, yra ta, kad kai kurie lietuviai gėdijasi savo tautybės, vengia šnekėti lietuviškai. Niekaip to nesuprantu.

- Kaip rusai reaguoja į jus, lietuvius?

- Esama įvairių žmonių. Išsilavinę rusai, inteligentai puikiai vertina lietuvių kultūrą, juk ji daug davė pasaulio kultūrai. Tačiau yra ir kitokių žmonių. Kartą važiavome su būreliu moterų iš bažnyčios ir kad šnekame lietuviškai, kad šnekame! Priėjo prie mūsų konduktorė ir sako: "Cha, atvažiavo mat lietuviai! Jeigu esate Rusijoje, ir šnekėkite rusiškai! Nėra čia ko rusiškame troleibuse kalbėti lietuviškai!" Tada mes tik pasijuokėme - juk protingas žmogus taip nesakytų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"