TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Padėka tėvų kraštui

2007 03 03 0:00
Pedagogė Nin Bižys Lietuvoje moko to, ką pati išmoko ir patyrė Australijoje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Vokietijoje gimusi ir Australijoje augusi Nin Bižys Lietuvoje ketino pabūti metus. Tačiau meno mokytoja, 1991 metų vasarį atvykusi mokyti anglų kalbos, tėvų krašte užsiliko šešiolika metų.

Kolegoms iš Vytauto Didžiojo universiteto Nin Bižys pradėjo skleisti psichologo Edwardo de Bono mokymo, surašyto į 67 knygas ir skatinančio kitaip mąstyti, idėjas. Šie, sužavėti originalių, anksčiau negirdėtų teorijų, sukūrė Edwardo de Bono grupę Vytauto Didžiojo universitete. Artimiausiu metu turėtų pasirodyti Bižys parengtos trys mokytojams ir tėvams skirtos de Bono mokymo knygos apie mąstymo priemones pradedantiesiems. Taip pat ketinama išleisti leidinį, skirtą talentingiems vaikams ugdyti.

Visuomenėje slypėjo agresija

Apie lietuvišką patirtį, švietimo sistemos trūkumus ir tik užsieniečiams matomus vietos gyventojų bruožus kalbame su Nin Bižys, amžina optimiste iš Sidnėjaus, dabar gyvenančia Kaune.

- Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?

- 1986 metais atostogų iš Sidnėjaus, per Japoniją į Sibirą, Vilnių, Egiptą ir atgal į Australiją. Teko gyventi Vilniaus viešbutyje "Lietuva", jame vieninteliame tuo metu buvo leidžiama apsigyventi užsieniečiams. Užsienio kalbų Lietuvoje beveik niekas nemokėjo, o turistų iš svečių šalių netrūko. Prisimenu, viešbučio darbuotojams pasakiau, kad galėčiau atvažiuoti ir mokyti žmones anglų kalbos. Viešbučio vadybininkas į tai atsakė: "Jiems nereikia." Nepaisydama to, baigusi magistro studijas (tėvai jau buvo mirę) nutariau atvykti metams mokyti tautiečių. Atvykau į Lietuvą su vienu tikslu, tačiau Dievas man sugalvojo dar kitą.

1991 metais norėjosi nuotykių, o dar - atsidėkoti Lietuvai, tėvų gimtajam kraštui. Mano mama kilusi iš Kauno, tėtis - dzūkas. Australijoje žmonės įpratę atsidėkoti, 90-95 proc. gyventojų dalyvauja labdaringoje veikloje, dirba savanoriais. Taip auklėjama, - jau mokykloje vaikai mokomi atsidėkoti visuomenei ir valstybei už švietimą, saugumą ir ramų gyvenimą. Aš jaučiau ir jaučiu, kad būdama migrantė, kuriai buvo leista įvažiuoti į Australiją, turėjau atsidėkoti labiau negu kiti.

1991 metais į mano skelbimą, kad darbo ieškanti 45 metų mokytoja iš Australijos gali mokyti anglų kalbos ir meno, atsišaukė vienintelė mokytoja. Tai buvo Rasa Gedminienė, dabartinė Kauno "Varpo" gimnazijos direktorė. Ji ne tik priėmė į savo mokyklą, bet ir pasiūlė savo butą, tad jame kartu gyvenome šešis mėnesius.

Laikas buvo keistas. Gyvenau svetimame bute, užsieniečių aplink nebuvo. Nors iš pradžių maniau, kad mano kelionė į Lietuvą - tik nuotykis, vėliau, kai aplinkinius žmones pradėjo slėgti rūpesčiai, o jų problemos tapo mano problemomis, negalėjau jų palikti vienų.

Pradžioje gyvenimas Lietuvoje buvo košmariškas. Nebuvo kompiuterių, socialinės paramos sistemos, padedančios kenčiantiems žmonėms. Bankų atsiskaitymai ėjo per Maskvą.

1992 metais, kai manęs aplankyti atvyko broliai su artimaisiais, parduotuvių lentynose buvo galima rasti vienuolika maisto produktų. Kiekvieną dieną atsirasdavo naujų rūpesčių. Pavyzdžiui, kai norėdavau nusidažyti plaukus, nuėjusi į kirpyklą turėdavau laukti dešimt minučių, kol į mane atkreips dėmesį kitą klientę kerpanti kirpėja. Kai pagaliau kirpėja mane pastebėdavo, atsigręždavo ir bjauriu tonu paklausdavo: "Ko nori?" Visi žmonės man atrodė dvasiškai traumuoti, visuomenėje slypėjo agresija. Jie ir buvo traumuoti, nes ilgą laiką gyveno priespaudoje ir kentė sovietų režimo terorą. Manau, kad šiandien pasauliui būtų įdomi lietuvių patirtis, kaip išgyventi sovietų terorą.

- Kas padėjo išgyventi?

- Daug ašarų, maldų ir BBC. Turėjau mažą radijo imtuvą ir kasnakt klausydavau iš Londono transliuojamų žinių, programų apie pasaulį anglų kalba. Tai buvo sąlytis su pasauliu. Nors nesu gera katalikė, dvasiškai jaučiau Dievo buvimą greta. Lankydama katalikišką mokyklą buvau išmokyta tikėjimo. Tai dovana, dėl kurios jaučiuosi labai laiminga. Taip pat padėjo Australijoje likusių brolių ir bičiulių laiškai, siuntiniai.

Lietuviams nežinomi dalykai

- Kas dar trikdė Lietuvoje prieš 16 metų?

- Australijoje buvau paprasta meno mokytoja, o Lietuvoje atsidūriau dėmesio centre. Žmonės rodydami į mane sakydavo: "Čia užsienietė." Būdavo, atsiveda mane į svečius, pasodina ir liepia kalbėti, tarsi būčiau prisukamas instrumentas.

Pirmaisiais metais patyriau, kad būdama užsienietė ir sutikusi be mokesčio mokyti anglų kalbos dar turiu žmones raginti bendrauti. Būdavo, jie sėdi ir laukia, kol pradėsiu kalbėti. Susidarė įspūdis, kad žmonės nėra girdėję, kas yra pokalbis, kaip reikia užduoti klausimus, ko galima klausti ir ko ne. Teko pripažinti, kad pokalbio menas Lietuvoje dar neatrastas.

Atsimenu, 1991 metais atsivežiau knygą, apie kurią kalbėjo visas pasaulis. "Chaoso teorija" buvo labiausiai aptariamas leidinys, o Lietuvoje niekas juo nesidomėjo.

Džiugu, kad šiandien Lietuvoje galima nusipirkti daug knygų. Tiesa, jos galėtų būti pigesnės. Daugiausia problemų šiandien kyla dėl to, kad vis labiau trūksta laiko skaityti.

Dar mane nuvildavo tai, kad pradėjusi kalbėti prie bendrus, pasaulyje žinomus dalykus turėdavau detaliai juos paaiškinti, nes tai, kas žinoma visame pasaulyje, Lietuvoje - neatrasta žemė. Bet tai suprantama, nes sovietmečiu žmonės buvo verčiami gyventi tamsoje, knygų leidybą kontroliavo Kremlius.

Lėto būdo

- Nuo pirmųjų dienų stebėjote Lietuvos švietimo sistemą. Ką apie ją manote?

- Pasidėjus reformai kartu su Gedminiene kiekvieną trečiadienį važiuodavome į Švietimo ir mokslo ministerijoje vykusius posėdžius. Tai buvo žavu ir jaudino. Apie švietimą, australų patirtį su Gedminiene kalbėjome visur: posėdžiuose, mokykloje, namie, net jos sode po obelimi. Ji viena pirmųjų savo mokykloje įdiegė naują vertinimo sistemą ir kitas iki tol Lietuvoje negirdėtas drąsias naujienas.

Tuo metu pastebėjau, kad Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo begalė vadovėlių ir knygų anglų kalba, bet niekas tuo nesidalijo. Stebino ir tai, kad iš užsienio grįžę ir žinių turintys mokytojai ar dėstytojai nenorėjo dalytis informacija su kitais. Deja, kai kurie lietuviai šio bjauraus įpročio iki šiol neatsikratė. Negalėjau suprasti, kodėl grįžę iš konferencijų ir parsivežę žinių slėpdavo po savo sėdyne. Šis įprotis mane šokiravo ir šokiruoja iki šiol.

Lietuvoje matomas lėtumas mane taip pat slėgė. Reformos vyko vėžlio žingsniais. Teigiamo įspūdžio nedarė ir kiti Lietuvai būdingi dalykai. Pavyzdžiui, stebino, kaip agresyviam vyrui kalbant pakeltu balsu pavaldiniai tyli ir nedrįsta prieštarauti. Mačiau tiek daug nedemokratinėms valstybėms būdingų bruožų, ir tai mane liūdino ir slėgė.

- Ar pastebėjote daugiau, tik lietuviams būdingų, jums nepatinkančių charakterio bruožų?

- Kaip sakiau, lietuviai labai lėti. Manau, tai lemia mentalitetas, pradedamas žodžiais "na, reikia pagalvoti..." Kol jie galvoja, situacija ir apskritai visas pasaulis nestovi vietoje, keičiasi ir juda pirmyn. Dėl šio lėto mąstymo stringa reformos, lieka neatlikti darbai, nepriimti nauji iššūkiai. Lietuvai svetimas bendruomenės darbas ir gyvenimas. Visur trūksta lojalumo.

Lietuviai nemėgsta dirbti kartu, bet jie puikiai veikia krizės akivaizdoje.

Prisiimti atsakomybę

- Kokios Australijai būdingos patirties pasigendate Lietuvoje?

- Lietuvos moksleiviai nuo mažų dienų turėtų būti mokomi atsakomybės ir priimti sprendimus. Deja, vietoj to vyrauja baimė ir kontrolė. Australijoje 10 metų vaikas pasirašo sutartį rengti projektą. Jis mokomas planuoti: parašyti konkrečios apimties tekstą, surasti nuotraukų ir informacijos bibliotekoje. Kai tėvai ir mokytojai pritaria jo planui, vaikas imasi darbo. Tokios sutartys suteikia atsakomybės ir mažiesiems, ir suaugusiesiems. Lietuvoje to nemokoma. Čia aukštųjų mokyklų studentams turėjau aiškinti, kaip rašyti esė. Priešingu atveju, kaip jie, tapę verslininkais ar inžinieriais, reikš savo mintis, pristatys idėjas? Australijoje to mokoma vidurinėse mokyklose.

- Ką, jūsų manymu, reikėtų keisti Lietuvos švietimo sistemoje?

- Vaikams reikia suteikti daugiau atsakomybės, suformuluoti reikalavimus mokytojams ir gerinti jų darbo sąlygas.

Sidnėjuje visi mokytojai priklauso vienai profesinei sąjungai, todėl sumokėjęs keletą dolerių gali tikėtis paramos bet kokiu klausimu. Lietuvos mokytojai pernelyg išvarginti ir neturi poreikio suvokti profesinių sąjungų reikšmės bei prasmės. Dėl to kenčia patys. Stebina, jog kol vyksta diskusijos, kuo skiriasi aukštasis ir universitetinis mokymas, kenčia studentai.

- Kodėl taip yra?

- Manau, tai lemia dvaro mentalitetas - pono ir tarno. Pastaraisiais metais tarp elito ir dirbančių žmonių atsirado neįveikiamos lubos. Dirbantys ir mokantys mokesčius žmonės šios naštos nebepakelia, todėl nerandu kito žodžio kaip parazitais apibūdinti vadinamąjį elitą. Susidaro įspūdis, kad kai kurie lietuviai labiau linkę patarnauti kitiems ir net vykdyti jų sprendimus, kuriuos vėliau patys kritikuoja. Nors asmeniniai sprendimai lemia geresnį gyvenimą, dažnas renkasi pono ir tarno santykius.

- Kodėl?

- Tarnams nereikia galvoti, taip pat nebūtina prisiimti atsakomybės. Dar pastebiu, kad Lietuvoje išplito kargo kultas, kitaip vadinamas krovinių kultas. Jis radosi neturtingose šalyse, tokiose kaip Naujoji Gvinėja, kur kroviniai atgabenami laivais arba lėktuvais. Maistas ir drabužiai byra kaip iš dangaus, kitų sukurtas gėris čia pat suvartojamas. Kargo kultą dabar atitinka Europos Sąjungos (ES) fondai. Kodėl žmonės nepradeda galvoti, kaip patiems susirasti nišą ir pradėti ką nors gaminti? Užuot tai darius ieškoma ES fondų su svetimais pinigais.

Be baimės

- Be to, kad dėstote Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo studijų centre, dar aktyviai dalyvaujate Edwardo de Bono centro veikloje. Kodėl manote, kad šio mokymo reikia lietuviams?

- Problema ta, kad lietuviai nežino, kas jie yra. Kas esi, yra svarbiau, negu tai, kaip atrodai. Kai kurie lietuviai įpratę galvoti, kaip apsirengti, kokius kremus vartoti, o apie tai, kokie jie, įskaitant emocijas, dvasinę būseną ir pozityvaus mąstymo įgūdžius, negalvoja ir neaptarinėja.

Manau, kad šiose knygose ir programose surašytos idėjos padės geriau suprasti save ir suvokti, kas svarbiausia. Tai padės kasdieniame gyvenime sprendžiant problemas, taigi leis pasijusti laimingiems.

De Bono teorijos gali padėti atsisakyti neigiamų įpročių ir baimės, "ką kiti apie mane pagalvos".

Esu įsitikinusi, kad jei nori padėti kraštui, pirmiausia mokai ne vaikus, o mokytojus. Toks mano uždavinys ir tikslas. Gerbiu Lietuvos mokytojus, kurių gyvenimas klaikus: viršininkai su jais nesiskaito, švietimo sistema buksuoja, vaikai įžūlėja ir vis labiau linksta į smurtą.

Džiugu, kad de Bono mokymu susidomėjo ne tik aukštųjų mokyklų studentai, bet ir verslininkai. Domisi ir mokytojai iš Mažeikių, net Marijampolės vaikų darželio "Gandriukas" pedagogai, kuriame de Bono mokymas pritaikomas jau daugelį metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"