TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pagrojus Mozartą pasaulis nušvinta

2007 01 06 0:00
"Nėra elitinio meno - ir dailę, ir muziką gali suprasti visi", - tvirtina muzikologas Jonas Bruveris.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Sako, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius mėgdavęs kartoti, kad jis tai dar ne visas knygas perskaitęs, bet va Bruveris... Pastarasis esą atsakęs tuo pačiu - radęs progą pareikšdavo auditorijai, kad jis kažin ar visas knygas perskaitęs, užtat Andriuškevičius - jau tikrai visas.

Anekdotas tik patvirtina Jono Bruverio autoritetą ir humoro jausmą. Muzikologas oficialiai - docentas, tačiau beveik visi vadina jį profesoriumi. Dar sakoma, kad iš humanitarinės srities jis "žino viską". Ir šiaip - yra iš tų, kurie gabūs viskam, susigaudo visur ir visada.

"Trys viename"

Jono Bruverio pelnyta Nacionaline kultūros ir meno premija nuoširdžiai apsidžiaugė jo kolegos, buvę ir esami mokiniai, atlikėjai: dainininkai ir instrumentininkai. Pasveikino ir Nacionalinis operos ir baleto teatras: premijuotasis veikalas - apie jį. Kalbant apie knygos fizinį svorį, ji iš tiesų sunkiai pakeliama, o dėl turinio svarumo tai - enciklopedija, kitaip tariant, knygų knyga. "Taip jums ir pasakysiu, - įsiterpia autorius, - čia ne mano nuopelnas. Šį veikalą parašė teatro žmonės, man tik reikėjo išdėstyti viską vienoje vietoje. Kai pasižiūri - tokia graži ta mūsų teatro istorija!"

Operos ir baleto teatro istorija - tik viena iš muzikologą dominančių temų. Kiti barai - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo genijus; pats muzikologijos mokslas, jo kryptys, šakos ir metodai; muzikos estetika (iš jos apginta disertacija). Bruveris vadinamas muzikologu filosofu - pagal mąstymo skvarbumą ir aprėptis. Taip pat poetiškos sielos žmogumi - apie muziką ir grožį jis kalba labai gražiai. O tuodu papildo skrupulingas faktografas dokumentininkas, pavydėtinos atminties archyvų "kedentojas". Taigi - "trys viename".

Jaunasis mičiurininkas

Bruverių pavardę dažnai sutiksi Lietuvos šiaurėje, paribiuose su Latvija. Pasak muzikologo, jo giminė plačiai pasklidusi tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Jis pats gimė kaime prie Joniškio. Joniškyje baigė mokyklą, kurioje dėstė daug prieškario gimnazijos mokytojų, "tikrų mokytojų, inteligentų - galėjai bet kurį sodinti Paryžiaus operos pirmoje eilėje ir jis ten būtų atrodęs visiškai savo vietoje". Virė kultūros veikla - vaidinimai su tikromis dekoracijomis ir kostiumais, choras, orkestrėlis, literatūros vakarai ir t.t. Piešimo mokytojas pasakodavo apie prieš karą matytas Valstybės teatro operas ir visi įdėmiai klausydavosi kaip labai svarbių ir reikšmingų dalykų. Kad nė vienas vaikas nepasijustų niekam negabus, veikė daugybė būrelių. Bruveris lankė visus iš eilės, o jaunųjų mičiurininkų būreliui netgi pirmininkavo. Ir dabar prisimena, kaip sykį buvo įsiveržęs į direktoriaus kabinetą kažko tam būreliui reikalauti. "Vaikai įsigyvendavo į mokytumo ir pagarbos kultūrai atmosferą - tai palikdavo ir tolesniam gyvenimui", - įsitikinęs pašnekovas.

Chore nusikamuodavo

Su muzika buvę taip. Šeštoje klasėje jis užsimanęs į pianino būrelį (chore jau dainavo ir tai buvo laikoma didelė garbe). Muzikos mokytojas pasodino vaiką prie pianino, atvertė vokišką etiudų pradžiamokslį, parodė dvi eilutes dešiniajame puslapyje ir pasakė: per valandą išmok šitą pratimą. "Buvome išmokyti elementaraus muzikos rašto - taip po truputį ėmėme susigaudyti, pradėjome girdėti, - prisimena Bruveris. - Vėliau muzikos mokytojas buvo Pranas Šiška, operos solistės Vitalijos Šiškaitės tėvas. Chorą mokydavo itin sunkių dainų. Ir nusikamuodavome berepetuodami intonaciškai labai sudėtingas dainas, pavyzdžiui, Juozo Gruodžio "Žvejus", ir nusibosdavo, bet žinojome - kai išmoksime, štai kas bus išmokta!"

Pasak pašnekovo, tai ir yra bendrojo lavinimo mokyklos paskirtis - į augančio žmogaus galvą ir sielą sudėti tam tikrą žmogiškųjų patirčių, sampratų ir vertybių kiekį, kad visu tuo remdamasis jis galėtų savarankiškai dalyvauti žmonijos gyvenime ir kultūroje ir pagal savo galimybes (nesvarbu, filosofas jis ar batsiuvys) tas vertybes bei elgsenas gausintų.

Kaip Jozefas Knechtas

Bruveris - dainuojantis ir grojantis muzikologas. Mėgsta pats sau vienas skambinti. "Yra tiek daug gražios muzikos, - sako jis. - Viduramžių, baroko, klasicizmo, romantinės. Bet Mozartas! Visų būties būsenų ir sampratų įvairovė! Kartu - griežta darna. Nieko nėra nuostabiau už Mozarto sonatų lėtąsias dalis: vos keletas garsų, faktūra paprastutė, bet kaip subtiliai viskas sudėliota!"

Pagrojęs Bachą ar Mozartą pašnekovas jaučiasi nelyginant Hermanno Hesse "Stiklo karoliukų žaidimo" Jozefas Knechtas, pamuzikavęs su magistru. Šiam herojui visas miestas ir visas pasaulis atrodė šventiškai - ne dėl kokio nors triukšmo, šurmulio, bet dėl savo sandaros darnos. "Atsikeli nuo instrumento ir iš tikrųjų pasaulis atrodo rimtas, ramus, darnus ir giedras, - prisipažįsta Bruveris. - Tokiame pasaulyje pats jautiesi reikalingas, galintis nuveikti ką nors pozityvaus. Yra ir disharmoniškos, konfliktiškąsias, dramatiškąsias pasaulio ypatybes rodančios muzikos, tačiau, pasak to paties Knechto, tai, ką ji duoda, vis tiek yra grynas šviesos, amžinos giedros lašas."

Bruverio giminė labai daininga. Į ją patekę žentai ar marčios iš pradžių būna apstulbinti - sako, per pobūvius nespėjame susėsti prie stalo, o jie jau dainuoja. Pats muzikologas moka daug liaudies, patriotinių dainų, lietuviškų romansų. Yra dainavęs "Varpo" chore. Itin atidus dainuojantiesiems. Parengė išsamią knygą apie operos solistę Birutę Almonaitytę, kurią su malonumu skaitė ir ne itin muzika besidomintieji. Autorius sako pavydintis kolegei Jūratei Vyliūtei, parašiusiai puikių knygų apie dainininkus, su pasikalbėjimais ir pastabomis apie dainavimo meną. "Dar apie daugybę dainininkų reikėtų parašyti, - užsimena Bruveris. - Argi nereikia knygos apie Ireną Milkevičiūtę? O apie Virgilijų Noreiką? Kartais net keista, kad jų dar nėra. Nebūtinai muzikologai to galėtų imtis. Kokią knygą apie Aleksandrą Staškevičiūtę parašė Rūta Oginskaitė! Įdomiai, profesionaliai, su autentiška medžiaga."

Apie viską verta rašyti

Reikėtų veikalų apie dirigentus, chorvedžius, šokėjus. "Pasišnekėjus su operos pianistėmis korepetitorėmis kokios knygos išeitų! - įsivaizduoja pašnekovas. - Su Gražina Ručyte-Landsbergiene, Žaneta Noreikiene, Liudmila Kopyrina, Birute Šernaite. Juk jos šimtus valandų praleido su dainininkais, girdėjo jų dešimtis, matė, kaip jie pradeda rengti partiją, kaip repetuoja vieną ar kitą sceną, kaip viską padainuoja spektaklyje". "Aš pats sau patikau, kai tokia mintis man atėjo į galvą", - nusijuokia jis.

"O beje, - tęsia, - teatras nėra vien žvaigždžių teatras. Kuo ne žvaigždė trečiaeilės partijos atlikėjas, jei ją atlieka tobulai tiek vaidybos, tiek vokalo požiūriu? Arba - vienintelę savo variaciją divertismento scenoje puikiai pašokanti balerina? Publika dažnai jos tarsi nemato, nes laukia pasirodant danseuse etoile. Apie viską verta rašyti."

Operos ir baleto teatre Bruveris dirbo beveik dešimtmetį. Tai buvo jo antraeilės pareigos; pagrindinė darbovietė - Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Mintis imtis didelio veikalo apie šį teatrą, apžvelgiančio visą Lietuvos muzikinio teatro istoriją, kilo Atgimimo metais. Knyga gulėjo įvairiose leidyklose, medžiaga vis pildėsi. Pernykštėje Vilniaus knygų mugėje ant prekystalio puikavosi pirmieji reprezentacinio leidinio egzemplioriai. Operos gyvenimo Lietuvoje kontūras pradedamas brėžti nuo 1636 metais mūsų Valdovų rūmuose pastatytos itališkos operos.

Dabarties prieštaros

"O dabarties man ne viskas patinka, - prisipažįsta muzikologas. - Vilniuje yra stipri trupė, galinti daug ką padainuoti ir pagriežti. Bet "režisieriaus teatro" laikais justi daug prieštaravimų operos kaip muzikinio veikalo semantikai, vidinei prasmių, charakterių, būsenų sąrangai. Daug kas atrodo svetima, nes nėra padiktuota paties veikalo muzikinės struktūros, tik dekoras. Bravo norisi šaukti tam režisieriui, kurio scenoje kuriamos situacijos randasi iš muzikos reikšmingumo." Pašnekovas cituoja Peterio Brooko "Tuščios erdvės" pradžią. Jei tuščioje erdvėje aktorius sugeba ištarti žodį taip, kad daugiau nieko nereikėtų, tai nieko daugiau ir nereikia.

Naujoji "Salomėja" irgi verčia abejoti. Intensyvaus ekspresionizmo veikalas, "kruvinas šedevras", pasak Romaino Roland'o. "O sceninis vaizdas nuolat prieštarauja tam, ką girdime, - vertina muzikologas. - Erodas, kokį jį regime, yra per menkas nešti tokių dramatiškų įvykių ir būsenų naštą ant savo pečių. Salomėjos charakteris tiesiog panaikintas. Supaprastinta, sumenkinta. Bet svarbiausia - nuolatinis sceninio vaizdo prieštaravimas tekstui: muzikiniam ir libretiniam."

Prisodrinti tos srities vertybių

"Tokia graži ta mūsų teatro istorija, - pakartoja tyrėjas. - Užtenka pasižiūrėti į Antaninos Dambrauskaitės-Dezdemonos nuotrauką. Šitokio veido kilnumo, išraiškos reikšmingumo galėtų pavydėti daugybė atlikėjų. Tą fotografiją būtų galima dėti į pasaulines antologijas, jei reikėtų parodyti, kaip dainuotas ir vaidintas Verdi. Mūsų teatras gražiai atliko savo misiją - prisodrinti krašto kultūrą būtent tos srities vertybių." Bet. "Mūsų teatro scenoje nėra parodyta nė vienos Handelio operos, - ima vardyti pašnekovas. - Nėra parodyta tokių XX amžiaus šedevrų, kaip, sakysim, Debussy "Pelėjas ir Melisanda" - pasaulio teatrų duona kasdienė, ar Bergo "Wozzeckas." Jų trūksta mūsų kultūrinėje sąmonėje. Publika nėra pratusi jų girdėti, dar neįsileidusi į savo vertybių sritį. Per mažai statyta Mozarto operų. Menka Wagnerio statymo tradicija. Kur "Tristanas ir Izolda", "Parsifalis"? Kur tetralogija? Pasaulyje garsėja Wagnerio atlikėja - Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Yra ir namie tą Wagnerį galinčių dainuoti solistų."


Trumpai

Dr. Jonas Vytautas Bruveris (1939) - muzikologas, nuo 1969 metų - Muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedros pedagogas, docentas. 1975-1980 ir 1986-1992 metais - Operos ir baleto teatro Literatūros skyriaus redaktorius. 1981-1984 metais dėstė muzikos estetiką Bratislavos universitete. 1992-1996 metais - Teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorius. Aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse muzikologų konferencijose. Parašė knygas: "Mikalojus Konstantinas Čiurlionis" (1973), "Birutė Almonaitytė" (1999). Sudarė leidinius: "Čiurlioniui - 100" (1977), "Kiprui Petrauskui 100" (1988). "Lietuvių teatro istorijos" vienas autorių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"