TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Palestinos likimas – kartus humoras bei svetingumas

2013 04 24 11:03
Gabrielės Tervidytės ir Jevgenijos Kovaliovos nuotraukos

Sakoma, jog kiekvienas žmogus turi savo likimą, kurio negali pasirinkti ar keisti – prie jo reikia tiesiog prisitaikyti. Ko gero, likimą turi ne tik žmonės, bet ir miestai bei šalys.

Kaip kitaip būtų galima apibūdinti padėtį Palestinoje, kuri nesikeičia ilgus dešimtmečius, o bet koks žmogus, siekiantis įžiebti viltį bei padėti ten gyvenantiems žmonėms, kartais priverstas pabuvoti Sizifo kailyje ir suvokti, jog tai ne visuomet įmanoma.

Žinoma, kartais, kaip teigia pašnekovė, gali būti visai priešingai. Apie tai, kokia Palestina atrodė pirmą kartą ją pamačius, kaip ši šalis pasikeitė, kuo sužavėjo ir vis dar tebežavi, taip pat apie tai, kas labiausiai skauda, girdint naujienas iš Palestinos, pasakoja šioje šalyje dirbusi bei savanoriavusi, socialinės politikos mokslus baigusi, neseniai Vilniuje savo nuotraukų parodą pristačiusi Gabrielė Tervidytė.

...

- Per parodos „Paliesti Palestiną“ atidarymą sakėte, kad bandysite rūpintis bei padėti Palestinai tol, kol ji taps laisva. Kodėl ir kas neleidžia atitrūkti nuo Palestinos? Kodėl ši šalis tokia svarbi?

- Pirmą kartą nuvažiavau į Palestiną 2011 metais ir išbuvau iki metų galo – buvau ten kelis mėnesius. Labai prisirišau prie šios šalies ir supratau, jog ten egzistuoja tiesiog nežmoniška neteisybė. Daugelis dalykų tiesiog absurdiški, o mes apsimetame, kad nieko nematome ir problemų nėra. Nors vykimas į Palestiną nebuvo planuotas – tiesiog taip susiklostė gyvenimo aplinkybės - džiaugiuosi, jog pažinau šią šalį.

Išvažiavau ir buvau lyg baltas lapas – be išankstinių nuomonių ar stereotipų. Galima sakyti, jog apsivertė požiūris į daugelį dalykų gyvenime, nors aš visą laiką rūpindavausi žmonėmis, kuriems yra sunkiau ir reikia pagalbos – tai yra mano specialybė, ne tik hobis. Nesu abejinga gyvenantiems Tibete, Malyje ar kitose šalyse.

Aišku, negaliu persiplėšti. Dabar gyvenu Palestinos ir jos žmonių problemomis. Pažinau ir pamilau Palestiną.

...

- Jūsų akimis, kokia Palestina yra šiandien ir kokia ji buvo, kai pirmą kartą pamatėte?

- Aš pamačiau Palestiną karštą visomis prasmėmis: ne tik oro temperatūra, bet ir žmonių noru bendrauti, vietinių gyventojų reakcijomis į mus, kaip užsieniečius. Jie noriai pasakojo apie save, o emocijos būdavo sustiprinamos geru humoru. Tai atrodo išties labai keista, kai suvoki, kaip ten yra blogai – šalis okupuota, kitos problemos. Tikiesi slogesnių nuotaikų bei reakcijų, tačiau ten vietiniai jau tiek mušti bei kankinti, kad, matyt, nebelieka nieko, tik turėti gerą humoro jausmą. Pamačiau gražius žmones – be galo gražius. Ne tik išore, bet ir vidumi.

Pamačiau neradikalius žmones. Ne tik religine, bet ir vertybių, kultūros prasme jaučiausi tikrai priimta. Apkeliavau nemažai pasaulio, bet tai buvo pirma mano aplankyta musulmonų tauta.

Pasitikėjau vietiniais gyventojais. Kai jie paklausdavo į ką aš tikiu, galėdavau drąsiai sakyti, jog esu netikinti. Tada jie manęs paklausdavo kelių esminių klausimų, pavyzdžiui, iš kur atsirado mūsų pasaulis, kas laiko dangų ir t.t. Atsakydavau, kad tikiu evoliucijos teorija ir ši tema pasibaigdavo – toliau kalbėdavome apie kitus dalykus. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie mane taip priima. Bendravimas griovė mano stereotipus, kurių, maniau, neturiu.

Kai pirmą savaitę mus vežiojo po Vakarų Krantą, man buvo taip skaudu ir sunku: matai neteisybę, kankinimus, mušamus bei į kalėjimą sodinamus vaikus. Tau norėtųsi visa tai išverkti, bet neturi ašarų. Man rodos, jog po tos savaitės supratau, kad Palestina yra mano dalis.

Aišku, neturiu iliuzijų, jog vieną dieną atsikelsiu ir kažką pakeisiu, bet paroda buvo pirmasis žingsnis. Tikiu, kad galiu bent jau prisidėti prie pokyčių.

...

- Apie ką daugiausia kalbėjotės su vietiniais žmonėmis?

- Įvairiomis temomis. Ten visuomenė susideda iš skirtingų sluoksnių. Labai daug bendravau su jaunimu. Jauni žmonės suvokia, kad ten yra labai blogai. Jie gimė tokiame pasaulyje, dalis iš jų niekada nebuvo kitoje sienos pusėje. Ir, matyt, ilgai dar nebus. Bet jie - normalūs paaugliai, kuriems labai svarbu žinoti, ar aš juos suprantu. Ir kai jie tai pastebi, gali kalbėti ir širdimi, ir protu.

Jie kalba apie viską: šeimą, drabužius, meilę, automobilius. Meilė jiems - labai svarbi. Jie labai emocionalūs, bet mes visi tokie esame – juk visiems rūpi meilė, šeima, santykiai.

Palestiniečiai mėgsta pasakoti apie savo šalį, bet labai dažnai pasakojimai atsimuša į okupaciją.

Vyresni nepaprastai mėgsta pasakoti savo šeimos istorijas. Ir ne tik skaudžius dalykus, nes kiekvienoje šeimoje yra skausmų, susijusių su okupacija. Jie mėgsta pasakoti apie savo šeimos šventes, apie savo vaikus, jų mokslus..Jeigu jų vaikas kažką pasiekia ar įstoja mokytis, tai kelia jiems didžiulį pasididžiavimą. Tai yra normali visuomenė, ant kurios tarsi uždėtas didžiulis gaubtas, į kurį viskas atsimuša – emocijos, kalbos, pasakojimai, šeimos istorijos,.

Mokyklose dirbau su devintokais bei dešimtokais. Tai jau kita karta, kuri yra labai stipriai paveikta okupacijos. Jie jau užaugę su tam tikra vidine cenzūra. Juos net būtų galima pavadinti traumuotais, bet kitaip ir būti negali, jeigu žmogus yra sodintas į kalėjimą ar kankintas. Daugelis, tikrąja to žodžio prasme, nemiega naktimis dėl patirtų traumų. Kaip tuomet gali sėkmingai mokytis?

...

- Minėjote, kad vedėte grupines pseudoterapijas jaunimui. Kas tai yra?

- Tai nėra normali psichoterapija, nes joje nėra jokių normalios psichoterapijos elementų, išskyrus tai, kad sėdime ratu ir bandome kalbėtis apie savo jausmus. Dėl to aš ją vadinu „pseudoterapija“. Man buvo labai svarbu, kad jaunimas suprastų, kad pasaulyje yra ir teigiamų dalykų, nors kasdienybėje jie jų daug nemato. Norėjau bent šiek tiek juos atpalaiduoti, sustiprinti jų tarpasmeninius santykius – juk jie liks vieni su kitais, o aš išvažiuosiu.

Per pirmą užsiėmimą paklausiau, apie ką jie norėtų kalbėti likusius tris mėnesius, sakiau, kad galime kalbėti apie viską. Šiek tiek nustebau, nes okupacijos tema tikrai nebuvo viena pirmųjų. Jie turėjo tiek daug įvairių vidinių reikalų – labai norėjo kalbėti apie religiją. Buvo keista, nes maniau, kad jie tikrai vengs liesti tą temą, bet jie norėjo man viską papasakoti. Bendravimo, žaidimų, mokymų esmė buvo ta, kad jie suvoktų, kad galima kovoti dėl savo valstybės bei įsitikinimų ne agresyviai, o diplomatiniais būdais.

- Parodos nuotraukose vaizduojami vaikai – besišypsantys, žaidžiantys bei pozuojantys fotografams, - o vos už kelių kilometrų bet kuriam žmogui gali grėsti mirtinas pavojus. Paradoksas: iš vaikų tarsi atimama vaikystė, o jie vis tiek lieka vaikais. Kaip vaikai adaptuojasi prie tokio gyvenimo?

- Kai žmogus daugiau nieko nežino, tik tai, ką mato aplinkui, jis net nenumano, kad galėtų būti kitaip.

Vaikiškumas išryškėja, nepaisant sąlygų, kuriomis jie gyvena. Visgi, kartais vaikai yra tiesiog agresyvūs, bet gyvenimo sąlygos ten – tiesiog dehumanizuotos. Išmoksti gyventi tokiame pasaulyje – puoli, kol neužpuolė tavęs, nes visuomet esi pasirengęs apginti save bei savo šeimą.

Kartą vaikščiojau su vietiniu palestiniečiu ir pamačiau, kad visi vaikai nuo manęs pabėgo. Netrukus pamačiau šešis ginkluotus kareivius, šautuvais nusitaikiusius į mus. Buvau tikra, kad jie į mane nešaus, bet tokiais momentais stovi ir supranti, kodėl tie vaikai yra agresyvūs.

- Lietuvoje nėra daug žinių apie tikrąją padėtį Palestinoje. Kas lemia tokį informacijos trūkumą?

- Labai plati tema. Norėčiau padiskutuoti su žmonėmis, kurie prisideda prie to, kad būtų toks informacijos stygius. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Galbūt, dėl mūsų istorinio paveldo. Aišku, mes specialiai jo nesukūrėme, bet sąmoningai jį palaikome. Tai yra kaip skaudulys, kurio nenori paleisti. Jeigu jį paleistume, atsivertume naujoms galimybėms, gilesniam matymui bei problemų suvokimui. Aišku, tai ne tik mūsų šalies problema.

Praeitą savaitę turėjau garbės asmeniškai parodyti parodą buvusiam Islandijos užsienio reikalų ministrui, ėjusiam šias pareigas tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Jis buvo vienas žmonių, labiausiai prisidėjusių prie to, kad Lietuva būtų pripažinta.

Mane iki širdies gelmių sujaudino faktas, kad jis norėjo padėti kitoms šalims. Diplomatiniai dalykai yra be galo svarbūs, be pripažinimo šalis nieko negali. Aš buvau antroje klasėje, kai Lietuva buvo pripažinta. Keista, jog mano valstybė negali padėti kitoms šalims identiškose situacijose.

...

- Daugelis žmonių labai nedaug žino apie skurdžias pasaulio šalis, tarp jų ir Palestiną. Galėtume įvardinti problemas, susijusias su skurdu, vandens trūkumu, ginkluotais susirėmimais. Informacija apie šią šalį yra labai paviršutiniška. Kokios yra tikrosios Palestinos problemos?

- Vanduo yra būtinas. Tai yra ne abstrakti, o labai konkreti problema. Pavyzdžiui, turi savo sodą, namą, o gyveni sausoje vietoje. Tuomet vanduo yra gyvybės ir mirties dalykas. Lyja mažai, o tau negalima rinkti lietaus vandens, nes jeigu pamatys kareivis, bus bėda. Vanduo, kuris reikalingas nusiprausti, įjungiamas kartą per savaitę.

Kita problema – ekonomika. Vakarų Krantas negali nieko pirkti iš kitų šalių. Viską, ką jie gauna, perka per Izraelį. O šis uždeda dvigubus muitus.

Dar nesugebėjau atsakyti į klausimą, kaip jie išgyvena. Aišku, Vakarų Krantą remia labai daug valstybių. Nepaisant skurdo, jie yra labai vaišingi - visuomet nukrauna stalą maistu. Svečius jie tiesiog nešioja ant rankų. Turėdami mažiau informacijos, jie susikuria daug mažiau stereotipų nei mes, europiečiai.

- Kokios emocijos kyla galvojant apie Palestiną?

- Visa paletė skirtingų emocijų. Kartais skauda dėl ten esančios neteisybės žmonių atžvilgiu, kartais nusiviliu, bet norėčiau ten vėl sugrįžti. Labiausiai - dėl šios šalies žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"