TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Papuošalai iš kepinių lentynos

2013 12 28 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Ar jums patiktų pasipuošti pakabuku, kurį smaguris bičiulis vis taikytųsi pačiupti nuo kaklo ir paskanauti? Būtent tokią originalią bižuteriją ėmėsi kurti grafikos dizainerė Deimantė Litvinaitė, o teisę į konditeriją iškeitusi Laura Duonėlė prisidėjo prie bendro smaližių-puošeivų projekto.

D.Litvinaitės įsteigta papuošalų gamybos įmonė "Tadam! Desertai akims" jau rado savo gerbėjų. "Norėjau sukurti tokį papuošalą, kuris stebintų. Svarstydama, kas tai galėtų būti, sumaniau, kad pakeitus valgomo daikto prasmę galėtų išeiti kas nors įdomaus. Taip įprasti saldėsiai ir desertai virto savitais papuošalais", - aiškino Deimantė.

Pasak papuošalų kūrėjos, iš pradžių teko nemažai pasukti galvą, koks kasdienis saldumynas gražiai atrodytų kaip originalus papuošalas. Jos pirmieji pakabukai įgavo "Raffaello" saldainio, gabalėlio šokolado ir riestainėlio formas. Vis dėlto itin tikroviškai atrodantys papuošalai yra ne valgomi. Jie pagaminti iš keraminės masės.

Tikroviškai ir skaniai

Deimantė teigė, jog papuošalą siekia padaryti kiek įmanoma tikroviškesnį, kad, tarkime, šokolado gabalėlio, pakabinto ant grandinėlės, magėtų atsikąsti. "Pirmas įspūdis žmogui turėtų būti toks, kad daikčiukas yra valgomas, tik paskui jis suprastų, jog pakabukas pagamintas iš visai kitos medžiagos. Nesu nei juvelyrė, nei keramikė, todėl ieškojau, kas padėtų įgyvendinti sumanymą. Dirbu su puikiais keramikais, kurie mano idėjas paverčia realybe. Deserto, virstančio papuošalu, gamyba prasideda formos liejimu. Tai gana sunku padaryti, nes, sakykime, šokolado gabaliukas tirpsta šildomas. Tada imamasi įvairių bandymų - specialaus šaldymo, kitų gudrybių. Iš pirmo karto tikrai nepavyksta", - prisipažino dizainerė. Paskutinius "potėpius" savo desertams akims Deimantė daro pati - auksuoja, parenka tinkamas grandinėles, daro pakuotes.

Valgoma-nevalgoma: Lauros kepti "macaron" desertai ir Deimantės pakabukas.

Neseniai prie jos kūrybos prisidėjo kepyklėlės "Tie kepėjai" įkūrėja L.Duonėlė. Dvi jaunos moterys dar labiau suvienijo dizaino ir kulinarijos idėją, kad galėtų kurti valgomas-nevalgomas dovanas. Tam pasirinko prancūziškus saldėsius macaron. Laura juos kepa, o Deimantė gamina itin tikroviškai atrodančius macaron formos pakabukus. "Mudvi su Laura pažįstamos jau metus. Kai pamačiau, kokius puikius macaron ji kepa, pagalvojau, kad išeitų labai geras papuošalas. Aptarėme idėją ir sumanėme, jog tai galėtų būti puiki dovana saldumynus ir papuošalus mėgstančiam žmogui", - šypsodamasi pasakojo Deimantė. Prie valgomos-nevalgomos dovanos rinkinio jos sukūrė ir specialų atviruką - dailininko Rafaelio paveikslo "Moteris su vienaragiu" interpretaciją. Šis originalus darbas įkvėpė merginoms žaismingą mintį transfomuoti jį į "Moterį su macaron".

Teisininkė, kepanti gardėsius

Trečius metus gyvuojančios kepyklėlės "Tie kepėjai" įkūrėja L.Duonėlė stengiasi pasiūlyti gurmanams tokių skanėstų, kokių kiti nekepa. "Dažnai esame klausiami, kodėl, tarkime, mūsų macaron nespalvoti. Prancūzijoje, kur šie desertai pastaruoju metu fantastiškai populiarūs, jų galima nusipirkti įvairiausių spalvų. Mūsiškiai yra be jokių maistinių dažų, priedų - visiškai natūralūs, todėl ir nespalvoti", - kalbėjo Laura. Ji pabrėžė, kad bene visi skanėstai gaminami pagal pačių sukurtus receptus. Zefyrai su pipirmėtėmis ar vanilėmis tinka ir alergiškiems žmonėms, nes yra be kiaušinių, be miltų, pagaminti pagal specialią technologiją tik iš cukraus ir želatinos.

D.Litvinaitės sukurto šokolado gabalėlio formos papuošalo norisi paragauti.

Teisininkės išsilavinimą turinti Laura prisipažino, kad baigusi studijas aštuonerius metus dirbo advokatų kontoroje. Tačiau tarnyba didelio pasitenkinimo jai neteikė. Saldumynai lydėjo merginą nuo pat vaikystės, kai ji su močiute kepdavo ir dekoruodavo tortus. "Būdama šešerių puikiausiai mokėjau išvirti šokolado glazūrą. Padėdavau močiutei, kepančiai tortus pagal užsakymus, - prisiminė Laura. - Visada labai domėjausi konditerija. Kai supratau, kad teisė - ne man, nekilo abejonių, ką toliau turėčiau veikti gyvenime. Kepti, tik kepti."

Atradusios pašaukimą

Tiek Laura, tiek Deimantė nepabūgo atsisakyti gerai mokamų darbų pagal įgytą specialybę ir imtis veiklos, kuri iš tiesų teikia pasitenkinimą. Anot Deimantės, reikėjo drąsos žengti tik pirmą žingsnį, išeiti iš vadinamosios komforto zonos ir imtis to, kas patinka. "Turėjau gerą, puikiai mokamą darbą labai kūrybingoje agentūroje. Viskas buvo puiku, tačiau nuolat lydėjo kažkoks vidinis noras daryti ką nors kita, savita ir savo. Jaučiau, kad dar neradau širdžiai mielo darbo. O štai pradėjusi kurti desertus akims jau metus nebeklausiu savęs, ar pasirinkau tinkamai. Jaučiu - tinkamai. Aplinkiniai iš pradžių klausinėjo, ar tikrai žinau, kad gerai darau atsisakydama pelningo darbo. Atsakydavau jiems, kad nepabandžiusi negaliu pasakyti. Man regis, daugelis žmonių atsisako savo svajonių būtent iš baimės rizikuoti, išeiti iš tos patogios zonos", - samprotavo D.Litvinaitė.

Laura juokėsi, kad bene penkerius metus pratino tėvus prie minties, jog vieną dieną iš tiesaus teisininkės kelio gali pasukti kulinarijos "klystkeliu". "Tai, kad nutarusi keisti veiklos pobūdį pasirinkau saldumynus, niekam nebuvo netikėta. Nuo vaikystės jais žavėjausi. Kai suvokiau, kad teisė - ne man, buvo tik vienas sprendimas - konditerija", - tvirtino L.Duonėlė. Ji neslėpė, jog smulkiojo verslininko kelias nėra labai lengvas. Tenka rimtai skaičiuoti, kad sumokėtum mokesčius, atlyginimus darbuotojams. Siekiant svajonę paversti realybe, reikia daug dirbti, neskaičiuoti darbo valandų ir kurti išskirtinį produktą, kurio kiti nesiūlo.

L.Duonėlė ir D.Litvinaitė (dešinėje) saldumynams suteikė šiek tiek kitokią prasmę.

Abi jaunos moterys tikino, kad lietuviai imlūs naujovėms ir neįprastiems dalykams. Jos paneigė mitą, jog esame konservatyvūs ir sunkiai priimantys ką nors nauja, kitoniška. Pasak Deimantės, naujovių baimė galbūt labiau būdinga vyresnės kartos žmonėms, nes sovietmečiu jie buvo pratinami neišsiskirti, būti kaip visi. Jaunimas šiandien daug reiklesnis, trokšta naujų vaizdų, išgyvenimų, produktų. "Ir mums tai įdomu, teikia malonumą", - sakė Laura. Ji prisipažino, kad pradėjo savo verslą net biudžeto nesusiskaičiavusi. Anot jaunos moters, kai dirbi iš idėjos, o ne dėl pinigų, ilgainiui ir tų pinigų gauni. Deimantė jai pritarė. Prieš metus mergina irgi nesitikėjo, kad jos tarsi valgomi papuošalai taip išpopuliarės ir ras savo pirkėją. Nors vaikystėje ji norėjo tapti balerina, įkūnijo jau brandaus amžiaus svajonę - kurti netradicinius papuošalus. Laura užsiminė, jog būdama maža mergaitė svajojo apie gana žemišką profesiją - batsiuvio arba konditerio. "Kai mokaisi labai gerai, esi pirmūnė, atėjus laikui rinktis profesiją ima veikti stereotipai - reikia stoti į solidžią aukštąją mokyklą ir studijuoti teisę arba ekonomiką. Tų stereotipų vedama stojau mokytis teisės. Tačiau žinau, kad kartais verta mesti kelią dėl takelio. Ypač jei tas takelis - viso tavo gyvenimo svajonė", - tikino L.Duonėlė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"