TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Paradoksalus V.Martinaičio gyvenimas

2014 03 29 6:00
Antroji V.Martinaičio pusė Ž.Ručytė, kaip sako pats aktorius, yra nevaldoma moteris. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Tai – pirmas toks aktoriaus Vaidoto Martinaičio interviu. Vyras, jums pažįstamas iš TV3 humoro serialo „Motina ir sūnus“ bei LNK humoro serialo „Baisiausia mano gyvenimo savaitė“, kalbasi ne tik su „Lietuvos žinių“ žurnalistu, bet ir su savo žmona, renginių režisiere Živile Ručyte, kuri plunksnagraužio prašymu pirmą kartą įsijaučia į korespondentės vaidmenį ir užduoda klausimus savo brangiajam. Šis pokalbis sukasi apie serialų minusus, bučinius scenoje ir paradoksalų gyvenimą.

Jaunius Čiulada (J.Č.): - Vaidinate poroje humoro serialų – TV3 „Motina ir sūnus“ bei LNK „Baisiausia mano gyvenimo savaitė“. Kokie šių produktų minusai?

- Pagrindinis neišvengiamas visų serialų minusas – mažas biudžetas. Televizijos negali aktoriams, scenaristui, operatoriams ir režisieriui skirti pakankamai pinigų. Dėl to susiformuoja požiūris, kad serialai yra pigus, greitai daromas produktas. Blogiausia tai, kad prodiuseriai išmoko gaminti pigiai ir greitai, o žiūrovai prie to priprato. Žiūrėdamas lietuvišką muilo operą žmogus mąsto taip: „Lietuva… Lietuviški pinigai. „Chaltūra“. Bet jis džiaugiasi gaudamas produktą, sukurtą tokiomis sąlygomis. Tokia realybė.

Živilė Ručytė (Ž.R.): - Kai pasakiau tau, kad noriu iš tavęs paimti interviu, pasiūlei man užsidėti baltas kojines ir ateiti pas tave į lovą – jei mokėsiu gražiai paprašyti, gal kalbėsiesi su manimi. Jeigu būčiau žurnalistė ir tu manęs nepažinotum, ar pasiūlytum tą patį?

- (Mąsto.) Taip, tačiau parinkčiau kitus žodžius – priešingu atveju gaučiau į snukį. Sakau visiškai nuoširdžiai: jei būtum nepažįstama žurnalistė, tave „kadrinčiau“. Būčiau visiškas idiotas, jei tokiai gražiai moteriai tiesiog duočiau interviu ir nepagalvočiau nieko daugiau.

J.Č.: - Prieš ketverius metus išėjote iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kuriame vaidinote dvidešimt metų. Kodėl?

- Nenoriu gilintis į smulkmenas, tačiau su nauju vadovu Martynu Budraičiu jau buvome pažįstami ir tiesiog negalėjome dirbti kartu. Mums ne pakeliui.

Palikti Lietuvos nacionalinį dramos teatrą buvo teisingas sprendimas – aš nesigailiu jį priėmęs, labai tuo džiaugiuosi. Negali daugiau nei dvidešimt metų tarnauti vienam ponui, nes tokiu atveju neišvengiamai sustabarėji, o tavo siekiai tampa ribojami kasdienio saugumo ir patogumo. Tik priėmęs drastišką sprendimą gali atrasi kažką naujo.

Ž.R.: - Visada norėjau tavęs paklausti. Kai filme ar spektaklyje bučiuojiesi su moterimi, kiek valios pastangų ir fantazijos įdedi, kad žiūrovui tai atrodytų įtikinama ir leistų patikėti tavo personažo meilės išraiška?

- Tokiais atvejais gelbsti fantazija, turinti potyriais paremtą pamatą. Per gyvenimą sukuri emocijų kolekciją, kuri padeda vaidinant – tam tikru momentu prisimeni kokią nors situaciją ir atsiduri joje. Bučinys ir viskas, kas vyksta teatre ar kine, yra techniška, nes dirbi žiūrinčiajam – stengiesi, kad epizodas atrodytų įtikimas. Jei negali būti nuoširdus, talentingai sumeluok.

Bučiuodamasis prieš kamerą ar scenoje lieku profesionalas – tai man tikrai nieko nereiškia. Negali leisti sau atsipalaiduoti ir norėti daugiau – juk bučiuojiesi ne tu, o tavo kuriamas personažas. Jei matai labai gražią ir geidžiamą aktorę, su ja bučiuotis sunkiau, nes tai žiauriai jaudina. Belieka susitarti su partnere: „Būkime sąmokslininkai, suvaidinkime įtikinamai – „išdurkime“ juos visus.“ Jei po tokių scenų ima sklisti „pletkai“, kad esame meilužiai, vadinasi, mes gerai atlikome savo darbą.

J.Č.: - Maldamasis teatro ir pramogų versle žinote daug užkulisinių intrigų. Tikrai turėtumėt ką parduoti bulvarinei žiniasklaidai. Ar esate ką nors pardavęs?

- Ne, niekada to nesiekiau. Esu plepus, todėl gali būti, kad kartais iš mano lūpų išsprūsta tam tikra informacija. Bet sąmoningai nekalbu nei apie mėgstamų, nei apie nemėgstamų žmonių gyvenimą. Tapatinuosi su situacija, kurioje yra vienas ar kitas mano pažįstamas. Saugau kitų paslaptis, nes tokiu būdu saugau ir save.

Jei man paskambintų prodiuseris ir pasiūlytų parduoti informaciją, pasiųsčiau jį ant trijų raidžių. Yra TV žmonių, kurie neturi skrupulų ir už neadekvatų atlyginimą siūlo pažeminti kolegą. Kad bent pradėčiau svarstyti tokį pasiūlymą, man turėtų pažadėti beprotiškus pinigus.

Jei V.Martinaičio žmona Ž.Ručytė būtų nepažįstama žurnalistė, jis ją "kabintų".

Ž.R.: - Kodėl visi aktoriai namie yra „zanūdos“, nuobodos ir neromantikai?

- Nes mūsų viešasis gyvenimas skirtas kitiems, o namie mes slepiamės. Būna, kad dirbdamas išdraskai save, o viduje – sumaištis. Kad susigrąžintum jėgas, turi bukai nieko nedaryti ir sukaupti energijos. Pusiausvyros dėsnis.

Mano svajonė – savaitė vienkiemyje prie ežero be jokių žmonių apie nieką negalvojant ir prie nieko nesitaikant. Kol kas negaliu sau to leisti, nes dar ne laikas.

J.Č.: - Gajus mitas, kad ant žinomo vyro kaklo kariasi būriai moterų. Kaip yra iš tiesų?

- Sunku pasakyti, nes nesu pleibojus. Mane atakuoja moterys, bet tai nėra jokia problema. Dailiosios lyties dėmesys vyrams labai svarbus ir malonus, o jis svarbus dėl to, kad yra malonus. Moterų atakos yra šalutinis aktoriaus darbo poveikis. Kuo geriau vaidini, tuo daugiau dėmesio sulauki – žiūrovės patiki tavo įvaizdžiu.

Ž.R.: - Didžiausia baimė scenoje, kurią išgyveni ar išgyvenai. Kokia ji?

- Manęs niekas niekada to neklausė. Dauguma aktorių bijo susimauti scenoje. Tave gali ištikti koma, gali pamiršti tekstą, gali apsijuokti atrodydamas kaip daržovė. Aš vaidinu šitiek metų, bet jaudinuosi prieš kiekvieną spektaklio premjerą. Mano siekiamybė – išėjus į sceną ne išsisukti įvykdant režisieriaus sumanymą, o kurti spektaklį. Kūrybinė ugnis turi būti svarbiausia. Viskas, ką darau, yra dalis manęs.

J.Č.: - Balandį jūsų darbotvarkėje – trys laisvos dienos. Juk tai – visiška beprotybė!

- (Juokiasi.) Taip. Pastaruosius metus gyvenu tokiu režimu. Rugpjūtį pradėjau repetuoti du spektaklius, vaidinti senesniuose pastatymuose, filmuotis seriale ir dar namuose užsiėmiau remonto darbais. Grįžti dvyliktą ar pirmą nakties, pasiimi alaus ir iki keturių ryto užsiimi remontu, o devintą keliesi ir važiuoji į repeticiją; vakare – gastrolės. Beprotiškas tempas. Juodžiausiomis akimirkomis sakau sau, kad pats to norėjau. Balandį bus tamsių momentų, bet užimtumas yra gerai. Dėl ko plūkiesi? Kad gerai gyventų tavo šeima, kad šypsotųsi tavo mylimas žmogus. Kai jis šypsosi, tai praskaidrina kasdienybę.

Dirbu daug, nes žinau, kas yra krizė ir ką reiškia, kai aktorius neturi darbo. Tai – baisu. Buvo visokių minčių – net svarsčiau, ar nevertėtų dirbti taksistu arba važiuoti į Ameriką vairuoti „fūrų“.

Ž.R.: - Mielasis, ko palinkėtum aktorių žmonoms?

- Daug meilės ir kantrybės, nes meilė kantri. Stipriai mylintis žmogus kantrus ir gali viską iškęsti. Būti aktoriaus žmona žiauriai sunku. Jai sunku susivokti, su kuo gyvena. Ruošdamasis spektakliui artistas keliems mėnesiams visa galva panyra į savo personažą. Kuri vaidmenį, nešiojiesi jį su savimi, repetuoji. Grįžti namo. Tau sako: „Brangusis, jau savaitgalis. Važiuojam prie ežero.“ - „Negaliu, nes šeštadienį man – repeticija.“ - „Ar gali bent savaitgalį skirti savo šeimai?“ - "Aš tikrai negaliu.“ Aktorių šeimos – visiška retenybė, nes tokiai sąjungai reikia beprotiškos tolerancijos, meilės ir kantrybės.

J.Č.: - Jūsų žmona Živilė yra itin stipri ir charizmatiška moteris. Ar sunku tokią suvaldyti?

- Jos neįmanoma suvaldyti. Parodyk man vyrą, kuris nebandė suvaldyti savo moters. Živilė nevaldoma. Jeigu mano tikslas būtų ją suvaldyti, šiandien kalbėtumės dviese, o ne trise. Turi pasirinkimą: arba būti su savo žmona, arba ne. Myli savo žmogų ar ne...

Živilė turi žiauriai daug kantrybės, bet yra nekantri. Tai – paradoksalu. Kai ji gimė, šalia jos vardo buvo parašyta „paradoksas“. Visas mūsų gyvenimas – paradoksas, mano moteris – visiškas paradoksas. Jis žavus tuo, kad jo negali numatyti, negali suplanuoti. Jeigu tai – neįmanoma, kaip gali suvaldyti?.. Viskas, kas nenuobodu, man teikia džiaugsmą. Žmona nenustoja manęs stebinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"