TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pas Lukenskus – meno ir vaišių

2014 11 22 6:00
Rūta Lukenskienė kvietė pasišildyti smetonišku krupniku. Aistės Masionytės nuotraukos

Aplankyti Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekano, žinomo menininko Česlovo Lukensko ir jo žmonos Rūtos vykome net į Ukmergės rajono Kultuvėnų kaimą. Čia šeimos įkurtuose "Lukenskų namuose" rengiamos tradicinės kalendorinės vaišės, prie kurių dera kultūriniai "patiekalai".

Vienos spalio šeštadienio popietės programoje – knygos „Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios" pristatymas bei rudens mėsėdo laikotarpio patiekalai. Sodyboje buvo laukiama keliasdešimties svečių: ir pažįstamų, ir šiaip smalsuolių. Į popietę šeimininkai taip pat pakvietė Kultuvėnų gyventojus. Kol visi dalyviai dar nesusirinko, Č. Lukenskas aprodė prieš aštuonerius metus šeimos įsigytą sodybą.

Pirmiausia krito į akis lauke stūksantys įspūdingi žemės meno kūriniai. Prie įvažiavimo pasitinka iš medžio ritinėlių sudėliotas didžiulis "Kryžius", tolėliau stūkso "Kolona", į dangų kyla "Jokūbo laiptai" ir "Smėlio laikrodis", galiausiai aptinkame žolėmis apžėlusį "Obuolį" – milžiną.

Vienos Č. Lukensko parodos likučiai, "ne visai sudegę šventieji", išrikiuoti aplink laužavietę. Už keleto metrų išsidriekusi iš žemių supilta erotiška moteriškė – bičiulio menininko Henriko Čerapo dovana. Apskritą sodybos kiemą puošia ant statinių sienų iškabintos metalinės žvaigždės, atkeliavusios iš Panevėžyje vykusios parodos.

Baltų plytų "Lukenskų namų" pastatas atrodo netipiškas pratusiesiems prie medinių kaimiškų trobų. Šeima įsigijo buvusias gamybines patalpas, pritaikė jas gyventi ir užsiimti kūryba. Čia, Kultuvėnuose, yra Č. Lukensko dirbtuvės bei galerija, kurioje iškabinta jo tapyba bei asambliažai. Patalpoje labai erdvu, – mat joje dar vyksta ir edukaciniai renginiai. Štai per vieną jų Č. Lukenskas moksleiviams aiškino apie natiurmorto ypatybes, o R. Lukenskienė surengė mokymus apie grūdines kultūras.

Šeimininkai šiuose namuose taip ir pasiskirstę pareigomis: Česlovas atsakingas už kultūrinę programą, Rūta – už kulinarinę. Kultuvėnų sodyboje šeima ir susitinka. Mat Č. Lukenskas atvažiuoja iš Vilniaus, kur dirba, o jo žmona, pagal profesiją – biologijos ir chemijos mokytoja, iš Kauno. Tiesą sakant, Kaune prabėgo didžiuma jų bendro gyvenimo, čia užaugino keturis vaikus – dukrą ir tris sūnus.

Kiemą puošia metalinės žvaigždės, čia persikėlusios iš vienos Česlovo Lukensko parodos.

Kūnui ir sielai

Kol šeimininkas rodo valdas, virtuvėje šeimininkaujanti Rūta baigia ruošti vaišes. Stalus padeda serviruoti sūnūs Jokūbas ir Adomas. Sugužėję svečiai pirmiausia kviečiami išgerti po kaušelį puode garuojančio krupniko. Gėrimas pagamintas pagal seną smetoninį receptą. Jam prireikė trijų svarbiausių komponentų: sviesto, medaus ir degtinės ištraukos su kaitinančiais prieskoniais – cinamonais, kardamonais, kvapiaisiais pipirais. R. Lukenskienė pasakojo, jog anais laikais krupnikas sušildydavo grįžusiuosius po rudens lauko darbų. Apskritai visi to laikotarpio gėrimai ir patiekalai buvo skirti šilumai, energijai kaupti.

"Rudens mėsėdo metą žmonės būtinai turėjo gauti taukų ar kitų riebalų. Ganiava jau būdavo pasibaigusi, gyvuliai suginti į tvartus. Rudens mėsėdo laikotarpį lietuviai skirdavo atsisveikinti su gyvuliais ir piemenėliais. Perteklinius gyvulius, kurių neuždarydavo į tvartą, skersdavo ir valgydavo", – patikslino Rūta.

Atsižvelgiant į kalendorines mūsų tautos tradicijas, Lukenskų svečių vaišėms buvo paaukota ožka. Šią auką simbolizavo ir ant stalo pabirusios raudonos tarsi kraujo lašeliai granato sėklos.

Šonkauliukus R. Lukenskienė iškepė orkaitėje su cinamonais, o ožkos kumpį panaudojo troškiniui su pomidorų sultimis, porais, salierais, kitomis daržovėmis, šlakeliu raudonojo vyno.

Dėmesio nusipelnė dar viena sezono "vinis" – moliūgas. Iš jo Rūta pagamino "auksinį džemą". Ant stalo puikavosi ir moliūgų pyragas. Be to, moliūgo gabalėlių ji iškepė orkaitėje su prieskoniais ir patiekė su riešutų padažu. Tarp kitų tos dienos vaišių gardumynų – ir R. Lukenskienės virta serbentų uogienė su raudonėliais, puikiai derėjusi prie pašteto.

Kultūrinis popietės "patiekalas" – "Kino istoriją" išleidusios "Vaizdų kultūros studijos" vadovės Godos Sosnovskienės, kino kritikų Auksės Kancerevičiūtės ir Maksimo Ivanovo mintys apie pasaulio ir Lietuvos kiną, atsakymai į klausimus.

Galiausiai laukė Charlie Chaplino kino filmo "Aukso karštligė" peržiūra. Vos jam prasidėjus, į salę, pūsdamas saksofoną, įžengė Č. Lukenskas, beje, turintis šio instrumento aukštojo mokslo diplomą. Tačiau įgarsinti nebylų Ch. Chaplino filmą buvo patikėta Lukenskų sūnaus Adomo draugei Dovilei, grojusiai akordeonu.

Česlovas Lukenskas savo galerijoje.

Tikrieji namai

"Labai norisi, kad visus, apsilankiusius mūsų namuose, užplūstų tokie gėrio fluidai, toks atsipalaidavimas, kokį, būdama šioje vietoje, jaučiu aš. Būtent čia esu tikrai namuose, visur kitur – kaip tremtyje. Čia – mano aplinka, čia nei bijau, nei pavargstu, nei būnu užsisklendusi savyje", – prisipažino R. Lukenskienė.

Kitados, vos pamačiusi siūlomą pirkti sodybą, apsisprendė iš karto. Vyras Česlovas greičiausiai būtų pageidavęs labiau pritaikytų pastatų menams, savo kūrybai saugoti, bet žmonai norėjo, kad namuose visada būtų žmonių, kad jie būtų sočiai pavalgę ir išsimiegoję. "Tik tada jaučiu pilnatvę", – prisipažino Rūta.

Moteriai, kaip ir jos vyrui, itin svarbu kūrybiškumas. Tai ji įgyvendina šeimininkaudama virtuvėje. Apie R. Lukenskienės kulinarinius gebėjimus žino ir jos mokiniai, ir šeimos draugai. Pomėgis gaminti maistą saviškiams galų gale tapo kulinarinėmis vaišėmis, edukaciniais renginiais, siūlomais plačiajai visuomenei.

"Pradėjęs gilintis į kulinarinį paveldą pamatai, jog čia labai daug logikos. Visa tvarka, kaip, ką ir kodėl valgyti, taip buvo sudėliota, matyt, todėl, kad žmonėms reikėjo išlikti. Dabar, kai visuomenė visa ko pertekusi, jau reikia suprasti, ko nebevalgyti", – pastebėjo R. Lukenskienė.

Rengdama kalendorines vaišes, senoviniams dalykams, kurie yra visa ko pagrindas, moteris prideda šiuolaikiškumo. Daugelį maistui reikalingų daržovių ji užsiaugina savo darže. Be to, kaime ir apylinkėse galima rasti pakankamai produktų tiekėjų. "Šiame krašte, kaip sakau, pieno ir medaus upės teka", – džiaugėsi Rūta.

Jos mintyse – svajonių sodas su įvairiais vaismedžiais, krūmynais ir uogienojais. Kad atvykę svečiai galėtų paaviečiauti, pabraškiauti, prisivyšniauti. Riešutynas, beje, jau pasodintas.

Susirinkusiųjų laukė knygos pristatymas ir kino peržiūra.

Metų ratu

Artėjant gruodžiui R. Lukenskienė jau mąsto apie būsimas kalendorines vaišes, atskleidžiančias kitą laikotarpį. Daugiausia dėmesio žada skirti Kūčių stalui. Gruodį planuojamas ir žygis senaisiais baltų keliais. Po visų žiemos švenčių Lukenskai kviečia į sveikuolišką dieną. Pavasarį, minėdami lygiadienį, kabina inkilus, leidžia sulą. Kaip sako Rūta, didžiumą šių dalykų daro ne dėl egzistencinio poreikio, bet dėl įspūdžio, atrakcijos, norėdami nudžiuginti savo svečius.

Žemės meno kūrinys – Česlovo Lukensko "Kryžius" pasitinka prie įvažiavimo į sodybą.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"