TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasakys sūnui, kaip neįprastai jis atsirado

2009 07 04 0:00
Mama Daiva su "netyčiuke" pagranduke Sibile ir net 14 metų laukta atžala Arturu Sidu (dešinėje).
Asmeninio albumo nuotrauka

Šiandien Daiva Bukauskienė - laiminga trijų vaikų mama. Kadaise pagimdžiusi sūnų Žygimantą, antrojo vaikelio moteris laukė net 14 metų. Arturas Sidas, kuriam dabar beveik treji, gimė po dirbtinio apvaisinimo. O pagrandukė vienų metų Sibilė - vėl natūraliu būdu. Daivai nelengva apie visa tai pasakoti, bet ji kalba nesijaudindama, tarsi viskas būtų įvykę labai seniai.

Ką tik pasibaigęs Lietuvoje gausiai lietumi nulaistytas birželio mėnuo - pasaulinis nevaisingų šeimų mėnuo. Nevaisingumas, kaip ir onkologiniai susirgimai, cukrinis diabetas ar nutukimas, laikomas pastarųjų kelių dešimtmečių rykšte, kertančia vis daugiau žmonių. Tai liga, kurią būtina gydyti. Kol šalies valdžios vyrai ginčijasi, kokio dydžio turėtų būti motinystės pašalpa, o jų debatus atidžiai sekantys tėveliai grasina piketais, vaikelio susilaukti negalinčios poros gyvena tuo pačiu ritmu kaip ir anksčiau: mina gydymo įstaigų slenksčius, atlieka gausybę brangiausių tyrimų bei procedūrų, nors valstybė gydymosi išlaidų nekompensuoja, - ryžtasi net dirbtiniam apvaisinimui. Ir kone kas mėnesį su viltimi laukia. O gal šį kartą pasiseks.

Laukė 14 metų.

Vaisingumo asociacijos steigėja ir buvusi ilgametė jos valdybos pirmininkė D.Bukauskienė, laiminga trijų vaikų mama, LŽ pasakoja savo istoriją: "Ar žinai, kaip į šeimas, kurios negali susilaukti vaikų, reaguoja žmonės, niekada nesusidūrę su šia problema? Vieni gailisi, kiti aršiai puola dirbtinį apvaisinimą prilygindami sunkiausiam nusikaltimui. Treti pasiūlo įsivaikinti, ketvirti tarsi "užsiciklinę" kartoja, jog reikia pasikliauti tikėjimu. Neva pakanka tik labai norėti vaikelio, ir jis būtinai atkeliaus į šeimą. Nors esu katalikė, nemanau, kad šiandien turėčiau Arturiuką, jei būčiau sėdėjusi ir nieko nedariusi, pasikliovusi tik Dievu. Galbūt nuskambės ciniškai, bet vienakojis žmogus gali kiek nori prašyti Aukščiausiojo ir tikėti, jog galūnė jam ataugs, bet taip niekada neatsitiks. Tačiau tai nereiškia, kad jis negalės vaikščioti. Kam tada skirti protezai, ramentai? Ne visada medicina ir tikėjimas žengia koja kojon. Norėdama susilaukti vaikelio, privalėjau ieškoti pagalbos. Tai ir padariau. Kita vertus, tą nepaprastai didelį norėjimą galbūt galima interpretuoti ir kitaip: Arturėlio su vyru laukėme net 14 metų, ir jis pagaliau atėjo į mūsų šeimą. Gal čia ir slypi tikėjimo stebuklas? O gal teisingiau būtų stebuklu vadinti mūsų dukrytę Sibilę, kuri pas mus atėjo netyčia, neplanuotai? Nors, anot medikų, aš tiesiog negalėjau pastoti natūraliai. Neturėjau jokių šansų.

Prireikia psichologo

Kad suprastum, visa tai reikia išgyventi. Kad ir kokius jautrius žodžius parinktum pasakodamas savo istoriją, jie vis tiek iki galo neatspindės to, ką patyrei. Juk metai po metų kiekvieną mėnesį gyveni laukimu, kurį galiausiai apvainikuoja nusivylimas. Tą patyrusių moterų išgyvenimai skiriasi, bet visi paženklinti skausmo ir liūdesio. Aš - stipri, galiu save pavadinti kovotoja. Priešingu atveju kažin ar būčiau išlaukusi tiek ilgai. Teko sutikti į save panašių moterų. Tačiau pažinau ir tokių, kurios jau po poros metų pavargo, palūžo, nuleido rankas. Kai kurioms prireikė net psichologo pagalbos.

Kai negali pastoti 10 ir daugiau metų, bet koks fizinis skausmas tampa nieko vertas. Tau į jį būna nusispjauti. Nebesidrovi gydytojo lyties, nebekreipi dėmesio į jo bendravimo manierą. Svarbiausia - rezultatas. Einant tokiu išbandymų keliu kur kas labiau skauda širdį.

Kaip atvira žaizda

Vyrų reakcija į šią bėdą labai skirtinga. Vieni su savo moterimi žengia petys petin. Kiti pasirenka plaukimą pasroviui: "O tu, mieloji, jei nori, toliau tvarkykis viena." Nevaisingumą aš juokais vadinu nepertraukiamu PMS'u. Tai lengviausiai paaiškina, kokios nuotaikos tvyro namie: būni amžinai viskuo nepatenkinta, dirgli, "užsiciklinusi" ties tais pačiais dalykais, lengvai pažeidžiama emociškai. Ar tuomet šeimoje įmanomas visavertis gyvenimas? Vargu. Juk neigiamos emocijos persiduoda ir kitiems jos nariams. Aišku, gali bandyti atsiriboti, apsimesti, kad viskas gerai, bet širdyje vis tiek žiojės pusiau atvira žaizda. Tai neišvengiama, kad ir kaip stengtumeisi, kad ir kokia išmintinga būtum.

Anksčiau buvau idealistė ir kartodavau, jog tokie išgyvenimai tik sustiprina poros tarpusavio meilę. Anaiptol. Dirbdama asociacijoje susidūriau su daugybe šeimų, kuriose panašūs sunkumai nutolina vienus nuo kitų. Nevaisingumo problemą dažnai lydi išdavysčių, priekaištų, kaltinimų šleifas. Ką gali žinoti, galbūt ateityje sutuoktiniai vis tiek būtų išsiskyrę, bet ši problema viską pagreitina, paaštrina.

Sūnaus "kaina"

Manau, daugeliu atvejų žmogus pats išprovokuoja aplinkinių reakciją. Jei į nevaisingumą ir jo sprendimo būdą - dirbtinį apvaisinimą - žiūrėsi kaip į smerktiną dalyką, kiti elgsis analogiškai. Per tuos 14 metų nė karto nepajutau, kad kas nors manęs gailėtųsi ar smerktų. Tegu tik pabando (nusijuokia - aut.)! Galbūt taip yra dėl to, jog visada buvau atvira. Kai manęs paklausdavo, kodėl neturiu DAUGIAU vaikų, atsakydavau, kad dėl sveikatos problemų. Neišsisukinėdavau teigdama, jog dar nenoriu, nesidangsčiau darbu.

Vyresniojo sūnaus Žygimanto, kuriam dabar 21 metai, susilaukiau būdama labai jauna. Kai jam buvo penkeri, ištekėjau. Su vyru labai norėjome vaikelio. Praėjo pirmieji metai, o man vis nesisekė pastoti. Sunerimau. Po to patyriau negimdinį nėštumą. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad mano kiaušintakiai nepraeinami. Teko daryti operaciją. Vėliau man keturiskart buvo atlikta inseminacija. Tai vienas iš pagalbinių apvaisinimo būdų, nes sperma ir kiaušialąstė sujungiamos ne laboratorijoje, o jau moters kūne. Per visą tą laiką dar tris kartus buvau pastojusi natūraliai, bet visi nėštumai nutrūko - patyriau persileidimą. Regis, išbandžiau viską, kas taikoma gydant nevaisingumą. Galiausiai ryžausi dirbtiniam apvaisinimui. Iš pradžių viskas ėjosi tarsi ir sklandžiai. Į mano gimdą buvo įsodinti trys embrionai, bet neprigijo nė vienas. Patyriau šoką, buvau įsitikinusi, kad nepasisekti tiesiog negali... Ne tik man, daugeliui moterų trūksta paprasčiausių žinių. Pavyzdžiui, tokių, kad net dirbtinis apvaisinimas nėra šimtaprocentinė garantija, jog pastosi. Tikimybė viso labo 30 proc., beveik tokia pati, kaip ir bandant natūraliai, normalaus ciklo metu. Dėl gydymo hormonais "važiavo stogas", o juk ir pinigų su vyru nemažai išleidome - iš viso apie 14 500 litų. Pati apvaisinimo procedūra sudarė tik trečdalį sumos, likusius pinigus teko pakloti už vaistus, gydytojų apžiūras. Antrasis kartas buvo šiek tiek "pigesnis" - daugiau nei 9000 litų. Neskaičiavau labai tiksliai, bet už tai, kad Arturėlis ateitų į mūsų šeimą, per visus tuos 14 metų sumokėjome maždaug 50 000 litų. Mums pasisekė, kitos šeimos išleidžia daugiau.

Nesiskiria nuo kitų

Po pirmo nesėkmingo bandymo suklupau morališkai, panirau į depresiją. Sunkiai iš jos kapsčiausi. Vienu metu mane buvo užvaldžiusi mintis apie įsivaikinimą. Tai siejau su savo darbu asociacijoje, norėjau, kad įsivaikinimas taptų viena jos veiklos sričių - juk kai kurioms nevaisingoms šeimoms nepadeda joks gydymas. Galų gale ne visos gali sau leisti bandyti pastoti dirbtinio apvaisinimo būdu. Tačiau įsivaikinimui paprieštaravo vyras. Jis jau buvo įsisūnijęs mano vyresnį sūnų, nenorėjo dar vieno ne savo. Tai buvo jo teisė. Jeigu šiandien vis dar neturėčiau vaikų, galbūt elgčiausi kitaip: vyrą labiau spausčiau.

Arturiukas dar per mažas, kad žinotų ir juolab suprastų savo atsiradimo istoriją. Tačiau mudu su vyru nieko nesiruošiame nuo jo slėpti. Labai viliuosi, kad kol sūnus užaugs, Lietuvoje į nevaisingumo problemą bus žiūrima kitaip: ji rūpės valstybei - juk kol kas nekompensuojamas nei vienas gydymui išleistas litas, - žmonės atsikratys stereotipinio mąstymo, nebebus tokie konservatyvūs. Užsienyje dirbtinio apvaisinimo tema seniai nebėra tabu, o mes apie tai vis dar bijome kalbėti garsiai. Būna, kad net sutuoktinių tėvai nežino, kokiu būdu į šį pasaulį atkeliauja jų anūkai. Manau, kad visuomenės požiūris pasikeis, kai vis daugiau žmonių tiesiogiai susidurs su dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtais vaikais, įsitikins, kad jie niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Dirbtinį apvaisinimą puola, jį neigia arba pagyvenę, arba labai jauni žmonės - tokie, kurie nelabai ką išmano šiuo klausimu. Minėta procedūra tokiems "savo nuomonės" turėtojams kažkodėl tolygi klonavimui, nors tai neturi nieko bendro. Daugelis nustemba sužinoję, kad apvaisinimui gydytojai naudoja tavo vyro, ne kokio nors donoro spermą. Kai kurie dirbtinį apvaisinimą painioja su surogatine motinyste (kai vaikelį išnešioja svetima moteris). Visiškas absurdas.

Svarbiausia - nedelsti

Nešiodama Arturėlį nepatyriau jokių komplikacijų. Tačiau dabar, kai antrąjį nėštumą palyginu su trečiuoju, suvokiu, kad tada galbūt labiau bijojau, daugiau save saugojau. Kai laukiausi dukrytės, visi nuogąstavimai kažkur dingo. Ką patarčiau kitoms moterims? Labai buitiškai: turint nors menkiausią nuojautą, kad kažkas yra ne taip, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Nes po metų kitų priežastys, dėl kurių sunku pastoti, taps dar sudėtingesnėmis, jų gal net padaugės."

Liūdesį kelianti informacija

* Apie 15-18 proc. visų pasaulio porų susiduria su vaisingumo sutrikimais. 10-25 proc. jau turinčių vaiką porų negali susilaukti antrojo ar trečiojo. 30-40 proc. atvejų nevaisingumas šeimoje yra nustatomas dėl moters sveikatos problemų, 10-30 proc. - dėl vyro. 15-30 proc. nevaisingų porų nustatoma abiejų partnerių problemų. 5-10 proc. atvejų, net atlikus išsamius tyrimus, nevaisingumo problema lieka neaiškios kilmės.

* Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys: ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, policistinių kiaušidžių sindromas, endometriozė, įvairūs uždegimai. Vyrų: nevisavertė sperma, nusileidusios sėklidės, infekcijos, erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai. Tiek vieniems, tiek kitiems derėtų nepamiršti, kad norint susilaukti vaikų, meškos paslaugą daro gyvenimo būdas. Vaisingumą trikdo nuolatinis stresas, žalingi įpročiai, nevisavertė mityba (valgome per daug modifikuotų, konservantų turtingų maisto produktų), per mažas fizinis aktyvumas, nutukimas ar pernelyg mažas svoris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"