TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasaulį keitusio kino meistro likimas

2007 09 22 0:00
A.Tarkovskis buvo reiklus režisierius.
Užsienio spaudos nuotrauka

"Tik tas gali keisti pasaulį, kas keičiasi pats", - buvo įsitikinęs Andrejus Tarkovskis. Užsienyje prestižiniais prizais apdovanotas rusų kino režisierius gimtajame krašte buvo išstumtas į užribį.

Kino režisieriaus A.Tarkovskio filmai tėvynėje buvo prieinami tik nedaugeliui - trumpai, be jokios reklamos šmėstelėdavo kokiame antraeiliame kino teatre, niekada nebuvo rodomi per televiziją. Tačiau ir cenzūros laikais sovietijoje A.Tarkovskis turėjo daugybę gerbėjų, taip pat - ir Lietuvoje. Ypač kai šis pasaulinio garso kino meistras filme "Soliaris" suvaidinti pagrindinį vaidmenį pakvietė Panevėžio dramos teatro aktorių Donatą Banionį. Dėl cenzūros ir Maskvos kino biurokratijos persekiojimų A.Tarkovskis buvo priverstas emigruoti į užsienį, kur mirė nuo vėžio.

Panašus į tėvą

Menininkų gyvenimas Rusijoje visada buvo tragiškas. Ne išimtis ir A.Tarkovskis. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos ketveri su puse, o seseriai Marinai - dveji. Režisieriaus tėvai buvo itin išsilavinę ir talentingi žmonės, abu aristokratų kilmės. Arsenijus Tarkovskis nuostabiai vertė eilėraščius ir pats buvo gabus poetas, jį kai kurie kritikai lygina su Osipu Mandelštamu, Ana Achmatova, Marina Cvetajeva ar Josifu Brodskiu. Kai pasirodė pirmasis Arsenijaus Tarkovskio eilėraščių tomelis, jis jau buvo kone įpusėjęs šeštąjį gyvenimo dešimtmetį.

1943 metais A.Tarkovskis vyresnysis grįžo iš fronto be kojos (ji buvo amputuota po sužeidimo granatos skeveldromis ir nudegimų), tačiau jis ir toliau mėgavosi moterų dėmesiu: buvo tris kartus vedęs. Vis dėlto didžiąją savo gyvenimo meile Arsenijus vadino garsiąją rusų poetę M.Cvetajevą. Gyvenimo pabaigoje jis ilgai merdėjo ligoninėje, kur sūnus jį slaugė dvejus su puse metų.

Režisieriaus motina Marija Tarkovskaja-Višniakova mylėjo savo vyrą visą gyvenimą. Ir nors jie buvo išsiskyrę, tik jam mirus ji susirūpino savo karjera ir asmeniniu gyvenimu, tačiau taip ir liko įsitikinusi, kad niekas kitas jos vyro pakeisti negali. Visą gyvenimą M.Tarkovskaja dirbo lektore spaustuvėje, imdavosi bet kokio papildomo darbo ir visko atsisakydavo dėl vaikų.

Andrejus tiek išore, tiek savo būdu buvo panašesnis į tėvą, o ne į motiną, su kuria gyveno. Jam buvo sunku nuolat mylėti savo artimuosius, puoselėti ilgalaikius santykius su moterimis - jis sakė, kad tai per daug paprasta ir per daug harmoninga.

Andrejaus likimas susiklostė panašus į tėvo, kurio mirtis jį labai sukrėtė ir suformavo našlaičio kompleksą. Tėvą ir jo kūrybą sūnus tiesiog dievino. Andrejus iš tėvo paveldėjo ir poeto talentą, nors ir panaudojo jį kitoje meno srityje. Jis mokėjo skaityti ir rašyti prieš pradėdamas mokytis mokykloje ir visada buvo pavyzdingas mokinys, nors jaunystėje elgėsi įžūliai ir šiurkščiai.

Audringa jaunystė

A.Tarkovskio jaunesniojo išsilavinimą galima laikyti tradiciškai humanitariniu: nuo septynerių metų lankė muzikos mokyklą, kurią, nežiūrint pomėgio muzikai, metė, nuo septintos klasės ėjo į meno mokyklą, kurią taip pat metė. Jis mokėsi su pertrūkiais ir negalėjo pakęsti tiksliųjų mokslų, vaidino mokyklos teatre ir svajojo būti aktorius. Dešimtoje klasėje A.Tarkovskis vedė savo aistringą meilę, o 1951 metais visus nustebindamas įstojo į Orientalistikos institutą, iš kurio po dvejų metų buvo pašalintas už studijų taisyklių nepaisymą.

Motinai tai buvo tikras smūgis, nes dukra Marina, Andrejaus sesuo, nekėlė jokių rūpesčių. Po 1947 metų vasaros badmečio Andrejus susirgo tuberkulioze. Tuomet tai prilygo mirties nuosprendžiui, bet motina jį išslaugė. Ji už paskutinius pinigus pirkdavo sūnui sviesto ir grietinės, kepdavo avižines bandeles ir virdavo spanguolių kisielių. Sūnui pasveikus motina - ne be pagrindo - susirūpino, kad šis nepatektų blogos kompanijos įtakon, todėl išsiuntė jį į mokslinę ekspediciją: beveik metus Andrejus dirbo su geologais prie Kureikos upės Turučansko apskrityje.

Pirmieji kino pasakojimai

Namo Andrejus grįžo suaugęs ir subrendęs. Jis įstojo į Maskvos aukštosios kino mokyklos (VGIK) Režisūros fakultetą ir pateko garsaus režisieriaus ir puikaus pedagogo M.Romo globon. A.Tarkovskio diplominis darbas "Čiuožykla ir smuikas" (scenarijų jis parašė kartu su Andrejumi Michalkovu-Končalovskiu, su juo vėliau kūrė ir "Andrejų Rubliovą") buvo jaudinamai paprastas: būsimas režisierius pasakojo išsamią jauno gatvės darbininko ir mažo muzikanto berniuko draugystės istoriją.

Kitas filmas "Ivano vaikystė" buvo savitas, tragiškas ir aistringas pasakojimas apie vaiką karo metais. Jis sukrėtė Venecijos kino festivalio žiuri ir pelnė pagrindinį prizą - "Auksinį liūtą". Filmas dar gavo ir daugiau apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

"Andrejaus Rubliovo" sėkmė

Po to buvo ilga pertrauka. Filmo "Andrejus Rubliovas" (originalus pavad. "Andrejaus kančios") lemtis buvo labai sudėtinga. A.Tarkovskis paraišką statyti filmą įteikė 1961 metais, filmuoti pradėjo 1964-aisiais ir tik 1966 metais buvo baigta dviejų dalių kino juosta. Ji Sovietų Sąjungos kino ekranuose pasirodė tik 1971 metais po ilgos ir sekinančios kovos su kino biurokratais.

1969 metais Kanų kino festivalyje filmas buvo parodytas nekonkursinėje programoje "Dvi režisierių savaitės" ir buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais. Jis gavo ypatingąjį FIPRESSI prizą, prancūzų kritikų premiją ir Prancūzijos kino akademijos "Etoile de Cristal" ("Krištolinė žvaigždė") prizą už kvailutės Irmos Rauš vaidmenį, kurį sukūrė pirmoji režisieriaus žmona Irina Tarkovskaja, vaidinusi ir Ivano motiną "Ivano vaikystėje".

1978 metais apklausus pasaulio kino kritikus, "Andrejus Rubliovas" buvo įtrauktas į šimto geriausių filmų sąrašą. 1995 metais Europos kino ir televizijos akademijos nariai jį išrinko vienu iš 10 geriausių pasaulio filmų.

A.Tarkovskis ne kartą pasakojo, kaip sunku buvo atkurti kone šešių šimtų metų senumo realybę. Jis mėgino XV amžių pavaizduoti taip, kad susidarytų "tiesioginio stebėjimo" įspūdis, nors tiksliai atkurti praėjusią epochą jam nebuvo pats svarbiausias dalykas. A.Tarkovskiui rūpėjo apie menininką kalbėti kaip apie "Dievo pabučiuotą" žmogų, parodyti jo atsakomybę ir paskirtį.

Posūkis prie fantastikos

Po "Andrejaus Rubliovo" kelerius metus režisierius nieko nekūrė, o visi vėlesni A.Tarkovskio filmai išsiskyrė fantastiniais ar mistiniais motyvais.

Artimųjų nuomone, režisierius mėgo paslaptingus ir nepaaiškinamus dalykus. Nuo vaikystės jis rinko pasakojimus apie pranašystes, aiškiaregystę ir nuojautas. Jį visada domino neaiškūs, paslaptingi ir mistiniai gyvenimo aspektai. Iš ekspedicijos į taigą jis atsivežė istoriją apie aiškų, bet tylų naktį jį pažadinusį balsą, kuris privertė jį greitai bėgti iš medkirčių trobelės, kurioje slėpėsi nuo audros. Netrukus išvirtęs maumedis sutraiškė stogą ir į šipulius suskaldė jo ką tik paliktą gultą. Šis įvykis taip sukrėtė A.Tarkovskį (nors kiti abejoja, ar taip iš tiesų buvo), kad jis jį kiek kita forma atkūrė filme "Stalkeris".

A.Tarkovskio filmuose gamta šiurpi, sunkiai suvokiama. Ji panaši į miesto vaiko, pirmą kartą pamačiusio kalbantį arklį, išgąstį "Soliario" prologe: "Kas ten stovi?... TAI stovi garaže ir žiūri?" Pagrindinė šio filmo tema - moralinės problemos išsprendžiamos ne pareigingumu, o meile - lėmė, jog Kanų kino festivalyje "Soliaris" buvo apdovanotas ne tik ypatinguoju žiuri prizu ir FIPRESSI prizu, bet gavo ir Tarptautinio evangelikų centro apdovanojimą.

Skola motinai - "Veidrodis"

Kitas A.Tarkovskio filmas labiausiai suerzino Rusijos kultūros ministrą. "Žinoma, turime kūrybos laisvę, bet ne tokio lygio!", - pareiškė jis. Tokią ministro reakciją sukėlė "Veidrodis", filmas išpažintis (pirmosios versijos scenarijus taip ir vadinosi). Šis filmas toks autobiografinis ir asmeniškas, kad šeimos istorijos nežinančiam žmogui neįmanoma suprasti jo pabaigos.

Senolę, pagrindinio herojaus motiną, vaidino Andrejaus mama. Iš pradžių net buvo planuota surengti su ja interviu slaptai jį nufilmuojant. Bet A.Tarkovskis šio sumanymo atsisakė, nes motina niekada jam to nebūtų atleidusi. Šiame filme jis galiausiai prisipažino, kad nepaprastai dievino savo motiną ir kad jam buvo labai sunku išreikšti savo kaltės jausmą - už motinos auką ir atsidavimą vaikams.

A.Tarkovskis svajojo apie fantastišką išradimą, kuris leistų jam pavaizduoti visa, kas vyksta jo galvoje, svajonėse ir tikrovėje - be tarpininkų, kameros ir montažo. Jam vienodai realūs ir svarbūs buvo ir materialūs, ir laikini dalykai, ir realybė, ir svajos, ir kūnas, ir siela. Jis tikėjo amžinybe, žmogaus sielos nemirtingumu, nežinomybės egzistavimu. Kartą net režisierius prisipažino, kad negalėtų gyventi, žinodamas, kas jo laukia ateityje.

Gyvenimas emigracijoje

Nors A.Tarkovskis jau buvo garsus visame pasaulyje, sovietinio kino meno vadovybė vieną po kito atmesdavo jo pasiūlymus ir scenarijus. Režisieriui gyvenimas darėsi nepakenčiamas, ir jei ne mažas sūnus, jis būtų viską baigęs. Todėl pasiūlymą statyti filmą Italijoje A.Tarkovskis priėmė kaip Dievo dovaną.

A.Tarkovskio dienoraštyje pasakojama, kaip jis verkęs prie motinos kapo ir maldavęs jam padėti. Ir vakare jis sulaukęs skambučio su pasiūlymu. "Žinoma, tai buvo mano motina. Nė sekundės tuo neabejojau. Mano meile! Mano brangioji... Dėkoju Tau, aš Tau tiek skolingas...", - rašė jis.

Iš Italijos A.Tarkovskis nebegrįžo. Jis išvažiavo su žmona, bet Rusijoje liko sūnus Andrejus. Režisierius žinojo, kad niekada nebepamatys savo sesers, o jei išsiilgęs artimųjų sugalvos grįžti, negaus darbo.

Šį beviltiškumą jis aprašė savo dienoraštyje: "Prapuoliau! Negaliu gyventi Rusijoje, bet negaliu likti ir čia." Jo draugo, talentingo menininko Šavkato Abdusalamovo nuomone, režisieriui "paprasčiau buvo atkišti skruostą nei nulenkti galvą". Jis prisiminė, kad jaunystėje A.Tarkovskis tikėjo esąs genialus ir neturėjo jokių rūpesčių. Jis mėgavosi savo pirmosios žmonos, kuri buvo neįtikėtinai panaši į jo motiną, draugija. Galbūt todėl ją beprotiškai įsimylėjo ir net buvo pasirengęs nusižudyti, jei ji nesutiktų už jo tekėti. Bet, Šavkato nuomone, ta moteris buvusi labai savarankiška.

Septintajame dešimtmetyje į A.Tarkovskio gyvenimą įžengė Larisa Kisilova, padėjusi jam stidijoje "Mosfilmas". Kad galėtų ją vesti, 1970 metais režisierius išsiskyrė su žmona ir vedė Larisą prieš pat gimstant jų sūnui.

Larisa dirbo jo asistente kuriant "Soliarį", antrąja režisiere filmuojant "Stalkerį" ir vaidino gydytoją "Veidrodyje". Andrejui, kaip ir jo tėvui, patiko moterys, kurios "susiliedavo su vyru". Larisą Šavkatas apibūdino taip: "Šalia Andrejaus plaukė didelė žuvis, sugerdavusi visą jo energiją." Jo nuomone, Larisa atitraukė A.Tarkovskį nuo jo praeities, nuo giminaičių ir daugumos draugų.

Kai sužinojo, kad serga vėžiu, A.Tarkovskis labiausiai jaudinosi dėl Larisos reakcijos. Tačiau kalbama, esą kai jis kentėjo skausmus ligoninėje, Larisa jau kruopščiai ruošėsi gyventi be jo. Antroji režisieriaus žmona išgyveno dar 11 metų ir mirė toje pačioje ligoninėje ir nuo tos tos pačios ligos kaip A.Tarkovskis.

Namų ilgesys

Italijoje A.Tarkovskis sukūrė kelis filmus, atspindinčius jo dvasines kančias ir depresiją. "Kuriant "Nostalgiją" galvojau apie tai, kas išreiškia žlugimo, beviltiškumo ir sielvarto būseną, kuri persmelkia šį filmą. Ar tai mano paties gyvenimo lemtis? Ar manau, kad iki pat gyvenimo pabaigos turėsiu kentėti nuo šios sunkios ligos?", - rašė režisierius savo dienoraštyje.

Visuose A.Tarkovskio filmuose šilčiausi jausmai siejami su namais. Jis nuolat matė savo vaizduotėje paprastą medinę trobelę po senais išsikerojusiais medžiais. Būtent ji pastūmėjo menininką kurti "Veidrodį" siekiant išsivadavimo.

Visi režisieriaus filmų veikėjai taip pat svajoja apie namus. "Ivano vaikystėje" - tai ramūs laikai, kai dar gyva buvo motina ir arkliai savo aksominėmis lūpomis rupšnojo žemę nuklojusius obuolius. "Stalkeryje" veikėjo namais tampa "zona", nes namai reiškia vietą, kurioje jautiesi saugus, kur gali sau leisti būti lengvabūdiškas ir silpnas kaip vaikystėje. "Soliaryje" namai - Žemė, o vandenynas dovanoja pagrindiniam veikėjui salą su mėgstamu tvenkiniu, apleistu sodu, tėvų namu, laužu ir šunimi. "Nostalgijoje" namai - tai Rusija, tėvynė. Paskutinis Tarkovskio filmas - "Aukojimas", kuriame taip pat yra namas, beveik katedra, šventa ir stulbinanti.

A.Tarkovskis tikino, kad vaikystėje dalyvaudamas spiritizmo seansuose buvo išsikvietęs Boriso Pasternako vėlę ir paklausęs jos, kiek filmų jam pavyks sukurti. "Septynis", - atsakiusi vėlė. "Tiek mažai?" - sutrikęs paklausė Andrejus. Atsakymas buvęs: "Septynis, bet tik gerus." Taip ir atsitiko. Prie filmų dar galima priskirti ir spektaklius teatre: "Hamletą" Maskvos "Lenkom" ir operą "Borisas Godunovas" Londono "Covent Garden".

Paskutiniais gyvenimo metais režisierius troško sukurti filmą bibline tematika. Gyvendamas šioje žemėje, jis tikėjo gyvenimu anapus. Tačiau ši, kaip ir kitos A.Tarkovskio idėjos ekranizuoti Thomo Manno "Stebuklingą kalną", Levo Tolstojaus "Ivano Iljičiaus mirtį", Fiodoro Dostojevskio "Demonus", "Jaunuolį" ir "Idiotą", Williamo Shakespeare'o "Hamletą", Aleksandro Puškino "Borisą Godunovą", Michailo Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" - liko neįgyvendintos.

Menininkas mirė 1987 metų gruodžio 29 dieną. Paryžiaus priemiestyje esančioje Artmanno klinikoje. Sausio 3-iąją po gedulingų šv. Mišių Šv. Aleksandro Nevskio katedroje jis buvo palaidotas rusų St.Geneve de Bois kapinėse.

Namai, kuriuose A.Tarkovskis praleido vaikystę ir jaunystę - nugriauti. Jaunesnysis sūnus Andrejus gyvena Europoje. Vyresnėlis Arsenijus ir jo sesuo Marina - Maskvoje. Visi jie dalyvavo tėvo laidotuvėse Paryžiuje. Vėliau Marina parašė išpažinties knygą "Veidrodžio šukės".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"