TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasaulinė maisto krizė ir Lietuva

2008 07 15 0:00
E.Makelis įsitikinęs: Lietuvoje žemės ūkis niekada nebankrutuos ir visąlaik bus labai svarbus šalies gyventojų gerovės šaltinis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Iškart kelios globalios krizės - energetikos, klimato, maisto ir kitos - kamuoja šių dienų pasaulį. Klimatas šyla, degalų ir maisto kainos šuoliais kyla į padangę. Bet kas vieniems yra blogai, kitiems - tik į sveikatą.

Antai arabai ir rusai džiaugiasi, nors garsiai to nedrįsta ištarti, dėl brangstančios naftos. Ir kaip nesidžiaugsi tiek į valstybės biudžetą, tiek į privačias kišenes byrančiais milijardais. Tai gal pagal tokią logiką Lietuvai galų gale išeis į naudą tarptautinėje rinkoje nesulaikomai didėjanti maisto paklausa - juk jo pas mus pagaminama kur kas daugiau, negu suvartojama šalies viduje. Ir galima gaminti dar daugiau. Gal tai ir yra tas ilgai lauktas Lietuvos šansas galų gale suklestėti. Juk mes, lietuviai, esame dideli seniausios pasaulyje profesijos (jeigu turėsime omenyje vien gamybines profesijas) žinovai, nuo seno plačiai garsėjame savo žemės ūkiu.

Apie tai kalbamės su buvusiu žemės ūkio ministru, "Arvi" generaliniu direktoriumi daktaru Edvardu Makeliu.

Iš žemės ūkio - ne tik maistas

- Kodėl pasaulį ištiko toks nelauktas ir staigus maisto stygius bei brangimas?

- Krizės priežastys yra akivaizdžios ir nuolat linksniuojamos viešoje erdvėje. Pirmiausia ją paaštrino ypač greita Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kai kurių kitų valstybių ekonominė raida. Dar visai neseniai kinai normaliai valgė kartą per dieną, šiandien - jau du sykius. Didelis skirtumas, kai kalbame apie šalį, turinčią pusantro milijardo gyventojų. Pasaulyje kasmet valgytojų padaugėja 70 milijonų. Reikia ir ateityje reikės padėti prasimaitinti Afrikai, Bangladešui, kitiems regionams, nes niekas nenori naujo tautų kraustymosi. Tad maisto stygiaus didėjimas yra visiškai dėsningas. Čia dar prisideda ir kreditų krizė - pasaulyje pinigų yra, bet darosi vis sunkiau jų pasiskolinti. Retai minima, tačiau irgi svarbi

priežastis - globalus laivyno apkrovimas. Kitaip tariant, vis sunkiau tampa laiku nugabenti maistą ten, kur jo trūksta. Tačiau viena pagrindinių priežasčių - didėjant naftos poreikiui sparčiai plėtojama biodegalų gamyba.

- Pasaulio bankas slaptame pranešime (jis buvo paskelbtas "The Guardian") teigė, jog maisto krizę išprovokavo biodegalai, kurių gamyba smarkiai remiama išsivysčiusiose šalyse. Štai pora skaičių iš šio pranešimo: nuo 2005 metų maisto kainos padvigubėjo, o 75 proc. jų didėjimo sukėlė biologinių degalų gamybos plėtojimas. Taigi išeina, kad bandymas energijos gamybą perkelti į žemės ūkį skaudžiai muša antru lazdos galu - maisto stygiumi ir brangimu?

- Energijos gamybai žemės ūkyje pasaulis kol kas neturi alternatyvos. Naftos atsargos sparčiai senka, todėl gal vėl bus plačiau naudojamos akmens anglys. Tačiau tikriausiai sulauksime itin sparčios atsinaujinančių šaltinių plėtros. Čia įdomūs Švedijos ir Brazilijos pavyzdžiai.

Švedija ėmėsi itin ryžtingų žingsnių: energijai gaminti plačiai naudoja savo vandens resursus, medieną ir kitus augalinės kilmės išteklius. Ambicijos didelės - iš vidaus išteklių tikimasi padengti 80 proc. šalies energetinių poreikių.

Brazilijoje masiškai naudojamas benzinas, kurio net 85 proc. sudaro biologiniai degalai - etanolis. Čia visuotinai taikomos įvairios lengvatos specialiai tokiems degalams pritaikytų automobilių gamintojams ir vartotojams.

Švedijoje ir Brazilijoje galime įžvelgti tam tikrą universalų ateities modelį. Naftą, kurios atsargos yra baigtinės, vis didėjančia dalimi keis agrariniame sektoriuje sukurta energija. Ir jos gamyba tik plėsis. Tokia energija, kaip ir maistas, yra atsinaujinantis išteklius.

- Argi teisinga manyti, kad nafta, dujos - baigtiniai ištekliai, o maistas ir agrarinėje sektoriuje sukuriama energija - atsinaujinantys. Juk ir ariamos žemės plotas, ir jos derlingumas taip pat yra baigtiniai dydžiai.

- Išties žemės plotai pasaulyje nedidėja, kaip nedidėja ir pats Žemės rutulys. Tačiau be paliovos kyla dirbamos žemės derlingumas - dėl selekcininkų laimėjimų, dėl cheminių augalų apsaugos produktų naudojimo, dėl trąšų, dėl daugelio kitų priežasčių. Be to, ateityje neišvengiamai keisis požiūris ir į genetiškai modifikuotus organizmus.

- Gal dėl tokių laimėjimų ir maistas ims pigti?

- Nemanau. Dėl jau aptartų priežasčių pigimo tendencijų nematyti ir nebus matyti.

Lietuvos koziris

- Ar maisto brangimas pasaulyje Lietuvai naudingas, ar ne. Aišku, mes, kaip valgytojai, dėl to dantimis griežiame, bet jeigu pažvelgsime plačiu žvilgsniu - į bendrą Lietuvos interesą?

- Mums, valgytojams, žinoma, nenaudingas maisto brangimas, bet visumoje Lietuvai, manau, yra gerai. Tiesa, ne tiek brangimas, kiek paklausos didėjimas. Pasakysiu aiškiau: mūsų neturėtų liūdinti tai, kad pasaulyje daugėjant gyventojų, didėjant poreikiams, kyla ir kils maisto produktų poreikis. Lietuva turi tuo džiaugtis, nes žemės ūkio produkcijos gali gaminti kur kas daugiau nei iki šiol.

- Turime stiprų žemės ūkį - gal tai mūsų istorinis ateities šansas. Nors anksčiau lyg ir buvo gero tono ženklas jį vis pakeiksnoti... Beje, ir kai kurie kaimynai Lietuvą nuolat pašiepdavo kaip valstietišką, taigi esą nelabai modernią šalį...

- Tikrai nereikia gėdytis išplėtoto žemės ūkio. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai stiprus bet kurios šalies ekonomikos ramstis. Nėra nė vienos išsivysčiusios valstybės be modernaus žemės ūkio.

Klasikinė ekonomikos teorija aiškina, kad daugiausia ekonominės naudos galima gauti iš dviejų šaltinių: šalyje esančių gamtos ir ypač iš žmogiškųjų išteklių gebėjimo sąveikos. Šiuo požiūriu Lietuvos žemės ūkio padėtis tiesiog unikali: turime nemažai žemės, šiandien kone pusė milijono hektarų net dirvonuoja. Tačiau mūsų žinioje ir kita didžiulė gamtos dovana - milžiniškos vandens atsargos. Jeigu ispanas ar prancūzas šiandien pradeda agroverslą, jis pirmiausia turi rasti atsakymą į klausimą, iš kur gaus vandens. O mes jo turime per akis. Vanduo ir dirbama žemė - puikiausias derinys.

Mūsų žemės ūkiui gali būti naudingas net globalinis klimato atšilimas. Per pastaruosius 36 metus vidutinė temperatūra pakilo apie 1,5 laipsnio. Jeigu ši tendencija išliks, jau netolimoje ateityje auginsime vynuoges. Išvis klimato šilimas kartu su pasaulio mokslo laimėjimais agroverslo srityje Lietuvos žemės ūkį veikia teigiamai. Atsiranda naujų galimybių, pavyzdžiui, šiandien be ypatingų problemų galime auginti kukurūzus (nors N.Chruščiovo laikais, t. y. apie 1960-uosius, kai kukurūzai Lietuvoje buvo sėjami prievarta, tokių gerų klimato sąlygų dar neturėjome). Žinoma, čia kalbu apie mūsų šalį, kitur atšilimo pasekmės gali būti baisios, antai kur nors Afrikoje pusdykumės dėl to virsta dykumomis.

Todėl Lietuvos žemės ūkis turi didžiulį potencialą, gali sukurti milžinišką pridėtinę vertę. Vokiečių atliktais skaičiavimais, mes pajėgūs sukurti 12 mln. kubinių metrų biologinės masės ir panaudoti ją energijai gaminti, t. y. sudeginti kaip degalus. Bet galima ją panaudoti ir kaip pašarus, t. y. maistui gaminti. Tai mūsų strateginis potencialas.

Tiesa, šiandien žemės ūkis yra reglamentuotas Europos Sąjungos teisės, nes vykdoma suderinta agrarinė politika visos susivienijusios Europos mastu. Tačiau toliau nenumaldomai brangstant maistui ir didėjant jo stygiui suvaržymų mažės - kito kelio nematau.

Vejamės Olandiją ir Švediją

- Iki šiol agrarinė gamyba bent jau masinėje miestiečių sąmonėje susijusi su atsilikimu. Daugybė žmonių net Lietuvoje, kur vos ne iš kiekvieno miestiečio kišenės, anot rašytojo Sauliaus Šaltenio, kyšo žagrės rankena, yra įsitikinę, kad žemės ūkio gamyboje nereikia tiek intelekto, kiek industrinėmis, o juo labiau informacinėmis technologijomis (IT) grindžiamose ūkio šakose...

- Nieku gyvu nenorėčiau žemės ūkio supriešinti su IT. IT - reikšmingas dalykas, bet jo nereikia nei pervertinti, nei sumenkinti. Vis dėlto vertėtų vaikščioti žeme - mūsų gamtiniai resursai yra žemė, vanduo ir žmonių gebėjimai. Jų esama užtektinai. Tai perspektyvu, todėl turėtume naudodamiesi IT tobulinti žemės ūkio technologijas. Ir reikia mąstyti ne tik apie maisto, bet ir apie energijos gamybą agrariniame sektoriuje - tai gali stiprinti mūsų energetinį nepriklausomumą. Dar didelis klausimas: ar panaudoję lėšas vietiniams energetiniams resursams plėtoti pagal švedų modelį neišloštume daugiau, negu įgyvendinę "Leo LT" projektą. Švediškas kelias būtų be galo naudingas ne vien mūsų žemės ūkiui, bet ir smulkiajai bei vidutinei pramonei, jos technologinei pažangai IT pagrindu, juk dabar net katilinių įranga turi programinį valdymą. O tokia įranga - tai tik smulkmena, palyginti, pavyzdžiui, su antros kartos biodegalų gamybos technologine įranga.

- Bet lietuviškas žemės ūkis yra be galo atsilikęs nuo švediško ar olandiško. Kokios čia gali būti svajos apie IT technologijų panaudojimą?

- Lauko kultūrų auginimo srityje nebesame smarkiai atsilikę net nuo Švedijos ar Olandijos, bet išvis neturime pramonės, gaminančios modernią gyvulininkystės, pieno ūkio, šiltnamių technologinę įrangą. Lietuvoje tai nėra išplėtota, patys kol kas ją kuriame silpnai, tad, savaime suprantama, negalime pasiūlyti ir kitiems.

Štai imkime Olandiją, šalį, kuri diktuoja madas žemės ūkyje. Ji garsėja ne vien žemės ūkio produktais, bet ir įranga pieno, mėsos, kitai maisto pramonei. Kas šiandien nežino tokių firmų kaip STORK, MEYN, BIG DUCHMAN, PETER SHIM. Jos gamina produkciją visam pasauliui, tenkina išrankiausių pasaulio protų ir skonių užsakymus. Antai Olandijoje sukurtos klimato reguliavimo sistemos, skirtos itin geros kokybės daržovėms ir augalų sėkloms auginti. Be viso to, olandai siūlo tarptautinei rinkai savo šalies žemės ūkio mokslininkų išvestas vienas geriausių pasaulyje žemės ūkio kultūrų, gėlių ir produktyviausias gyvulių veisles.

- Sakykite, ar Lietuvos agrarinės gamybos atotrūkis nuo Olandijos ir panašių šalių didėja, ar mažėja?

- Be abejo, mažėja. Pastaraisiais metais įvyko esminis techninis persiginklavimas. Maždaug 23 proc. mūsų ūkių gamina 80 proc. prekinės produkcijos - tai labai gerai. Šie ūkininkai dirba tokiu pat lygiu kaip ir jų kolegos Danijoje ar Olandijoje. Kiti - mažiau efektyvūs. Realiai prekinę žemės ūkio produkciją Lietuvoje gamina 5,5-6,5 proc. gyventojų. Tai geras rodiklis. Svarbu ir tai, kad Lietuvoje išliko stiprus universitetas, rengiantis žemės ūkio specialistus, veikia pajėgūs žemės ūkio institutai. Susiformavo ir žemės ūkiui paslaugas teikiantis sektorius. Tačiau reikia sutelkti visas išgales, pirmiausia ES struktūrinius fondus, tam, kad būtų sustiprinta ne tik pirminė žemės ūkio produktų gamyba, bet išplėtotas ir šiuolaikinių technologijų kūrimas, ir mašinų pramonė, t. y. visas maisto grandinės kompleksas. Jeigu sugebėsime tai padaryti, mūsų ateitis, turint tokius resursus - derlingą žemę, vandenį ir kvalifikuotus žmones, esu įsitikinęs, tikrai nebus prasta. Žemės ūkis niekada nebankrutuos ir visąlaik bus vienas Lietuvos gerovės ramsčių.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"