TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasaulio muzika atvėrė lietuviškąją

2015 12 19 6:00
Saulius groja daugybe pučiamųjų instrumentų. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Multiinstrumentininkas Saulius Petreikis kiek daugiau nei po savaitės pristatys solinį albumą „Lowlands“, įrašytą Škotijoje kartu su grupe „The Unit 7 Stars“. Žemaitis, profesionalus trimitininkas, grojantis kone visais senoviniais pasaulio pučiamaisiais instrumentais, įsitikinęs, kad būtent pasaulio muzika sutvirtina jo lietuviškas šaknis.

Sauliaus kolekcijoje – indų, armėnų, graikų, afrikiečių, nepaliečių, airių, škotų, persų, Pietų Amerikos, Karibų salų ir dar daugybės kitų šalių senieji pučiamieji instrumentai. Muzikantas yra įvaldęs gerklinį tuvių dainavimą ir obertoninį Tibeto vienuolių giedojimą. S. Petreikis muzikuoja ir bene visais žinomais lietuvių liaudies pučiamaisiais instrumentais. Sauliaus šėlsmą scenoje galima girdėti ir matyti, kai jis koncertuoja su Domantu Razausku, savo broliu Donatu ir grupe „Saulės broliai“.

Archajiško rago garsas Sauliui Petreikiui - lyg sielos meditacija. /Ryčio Šeskaičio nuotraukos

Folkloras – nuo vaikystės

„Ruošiuosi albumo pristatymui ir vėl iš naujo rašau visą muziką, nes nuolat vyksta kitimas, nestoviu vietoje. Manyje viskas auga, plečiasi, keičiasi“, – nuolatinio nerimo būsena pasidalijo muzikas. Gruodžio 28 dieną Nacionalinės filharmonijos salėje Saulius su būriu kolegų pristatys pastarųjų ketverių metų darbą – albumą „Lowlands“ („Žemaitija“).

Žemaitijoje, Barstyčių kaime, kur, pasak Sauliaus, yra didžiausias Lietuvos akmuo, užaugęs muzikas nuo mažens gyveno apsuptas folkloro. „Iš šeimos atėjo tas aplinkos ir muzikos pajautimas. Jau baigęs klasikines trimito studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), ėmiau groti liaudies ir pasaulio muziką tiesiog iš jausmo, emocijos, savo šaknų. Neturėjau nė lašo žinių. Bet kai pradėjau, supratau, jog tai – mano. Ne klasikinė muzika, kurią studijavau, o liaudies, pasaulio“, – tikino S. Petreikis.

Ekspresija scenoje pasižymintis muzikantas kartais taip užsimiršta, kad nukenčia ir instrumentai.

Multiinstrumentininko tėvas, senelis ir net prosenelis – lietuvių folkloro entuziastai. Nors Sauliaus tėtis nėra profesionalus muzikantas, visi trys jo sūnūs nuo mažens gyveno tarp liaudies muzikos garsų. Pašnekovas prisiminė, kad dar ankstyvoje vaikystėje lyg užburtas klausėsi, kaip tėvas groja akordeonu, gitara, ir mažoje galvelėje kirbėjo mintis bent prisiliesti prie šių nuostabių instrumentų.

Kiek paaugusį Saulių mama nuvežė į Platelių muzikos mokyklą. Čia jis ėmė pūsti dūdą. Taip viskas ir įsisuko. „Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje prasidėjo rimti mokslai, galima sakyti, nuo nulio, nes reikėjo keisti suvokimą visu šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Būtent čia buvo mano atspirties taškas, atsirado užsidegimas groti ir muzikos pojūtis. Paskui – LMTA, joje gilinausi į klasikinį akademinį grojimą“, – prisiminė S. Petreikis.

Nuo trečio LMTA kurso Saulius keletą metų dirbo pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“. Prisipažino tuomet suvokęs, jog klasikinė muzika – ne jo. „Jutau, kad vilioja kai kas kita. Matyt, tai išsirutuliojo pamažu, nes jau keletą metų rinkau įvairių tautų etninius instrumentus, mokiausi jais groti. Taip atradau garsų įvairovę, įsitikinau, kad dauguma instrumentų turi specifinį garsą, skirtingus grojimo principus, ir akademinis muzikavimas pasidarė nuobodus. Ėmiau mėgautis džiazuodamas trimitu ir pūsdamas visokias fleitas bei dūdeles“, – prisiminė muzikas.

Pasauliui ir Lietuvai

Saulius dešimt metų mokėsi groti įvairiausiais pasaulio pučiamaisiais instrumentais, gilinosi į specifinę atlikimo techniką. Studijuodamas, tyrinėdamas įgijo žinių ir pradėjo kurti savo kompozicijas, maišyti skirtingų kultūrų tradicijas, groti tikrąją pasaulio muziką. Tačiau prisipažino, kad nuo savo šaknų nepabėgo. „Šį solinį albumą pavadinau „Lowlands“ – „Žemaitija“, o visą koncertą – „Aukštumos, lygumos, žemumos“. Viešėdamas Škotijoje, kur jį įrašinėjome, atradau ten savo Žemaitiją. Manau, nesvarbu, kur tu būtum, tėvynę turi širdyje. Viskas formuojasi apie tave, ten, kur tavo šeima, namai. Grodamas kuriu tėvynę aplink save – savitą pilies modelį. Tu pats esi pilis, o aplink tave išsidėsto statiniai, laukai, platumos ir dvasia“, – kalbėjo S. Petreikis.

Kad ir kur keliautų, muzikantas jaučia, kad namai – jo širdyje. Neseniai lankydamasis Jungtinėse Valstijose net darė eksperimentą: ten gyvenančių tautiečių klausinėjo, kur iš tiesų yra jų namai. Saulius neįsivaizduoja nostalgijos, tėvynės ilgesio jausmo, nes jam niekada nė mintis nebuvo kilusi gyventi kur nors kitur, ne Lietuvoje. „Klausiau Amerikos lietuvių, kur iš tiesų yra jų namai: ar Lietuvoje, kurios ilgisi, ar čia pat, Amerikoje, kur gyvena šeima. Visi atsakė vienareikšmiškai – namai ten, kur šeima“, – pasakojo Saulius.

Saulius mėgsta džiazuoti trimitu.

Ypatinga vibracija

Muzikas įsitikinęs, kad likimas jam lėmė gyventi šalyje, kuri turi išskirtinę vibraciją. Gal ne visiems ją duota akivaizdžiai pajusti, tačiau jautrios sielos menininkai tai tikrai patiria. „Lietuva turi stiprią, galingą vibraciją. Gal kartais ji net žiauroka, kieta. Pati mūsų žemė yra ypatinga. Ir ne be reikalo čia esame: esame tam, kad atlaikytume, ištvertume, išmoktume mums šiame gyvenime skirtą pamoką“, – samprotavo vyras.

Saulius patikino visą muzikinę patirtį perėmęs iš tėvo, senelio, prosenelio. „Jie buvo paprasti namų, miestelio, kaimo švenčių muzikantai. Senelio istorija išvis nuostabi: būdamas šešerių pats išmoko groti bandonija, kai tėvas to mokė vyresniuosius brolius. Kadangi buvo dar mažas, tėvas neleido mokytis, laukė, kol paaugs. Tad jis iš kito kambario stebėjo, kaip groja vyresni broliai, o tada užsidaręs spintoje, kad niekas negirdėtų, pats bandė. Sulaukęs septynerių metų jau puikiai grojo, o nuo dvylikos pradėjo koncertuoti solo šventėse. Vėliau turėjo savo pučiamųjų orkestrą“, – didžiuodamasis šeimos istoriją dėstė S. Petreikis.

Pasaulio muzika suburia vis daugiau klausytojų.

Muzikas juokavo, kad pastaruoju metu tapo madinga vartoti žodį „multiinstrumentininkas“. Saulių taip įvardijo kolega D. Razauskas, su kuriuo jis daug koncertuodavo. Pašnekovo manymu, visi liaudies muzikantai visais laikais buvo multiinstrumentininkai – grojo ne vienu ir ne dviem skirtingais instrumentais. „Pirmą kartą taip pavadintas pasijutau nejaukiai – toks epitetas labai įpareigoja, – prisipažino pučiamųjų virtuozas. – Tik vėliau suvoki, kad geriau mažiau, bet giliau: reikia gilintis į keletą instrumentų, o ne stengtis aprėpti jų kuo daugiau.“

Po daugybės metų bandymų groti pačiais įvairiausiais pasaulio šalių pučiamaisiais instrumentais Saulius suprato – ir Lietuvoje yra daugybė mažai tyrinėtų, pamirštų, į muzikavimo pakraščius nustumtų pučiamųjų instrumentų, kurie be galo įdomūs. „Po visko, ką pamačiau, patyriau pasaulyje, atsigręžiau į lietuviškąją muziką. Tai – mano ateities projektai. Mūsų etnomuzika teikia tokių neaprėpiamų platybių ir galimybių, kad viso gyvenimo tam neužtektų“, – pabrėžė S. Petreikis.

Kiekvienas instrumentas reikalauja išmanyti muzikavimo subtilybes. /Alinos Ožič nuotrauka

Karklo fleitos šauksmas

Prieš kelerius metus Saulius gana aktyviai muzikavo su jaunėliu broliu Donatu, įkūrė grupę „Saulės broliai“. Kiek apgailestavo, kad dėl abiejų aktyvios solinės veiklos grupės koncertinis gyvenimas gerokai prigeso. Donatas – profesionalus saksofonininkas, muzikos aranžuotojas, dainininkas. Saulius vadina save trimitininku ir fleitininku: vaikystėje senelio iš karklo padaryta fleita vaiką taip užbūrė, kad jau užaugęs ir baigęs trimito studijas jis išmoko profesionaliai groti ir šiuo instrumentu.

„Manyje visada pleveno įvairių dūdelių, fleitučių, birbynių garsai. Negali pabėgti nuo to šauksmo, turi jam paklusti“, – teigė muzikas. Pastaruoju metu Saulius visa galva paniręs į archainės lietuvių instrumentinės muzikos tyrinėjimus. „Garsų biblioteka“, kaip jis vadina savo pasaulio instrumentų kolekciją, atidėta šiek tiek į šalį, o dienos bėga grojant birbyne, lumzdeliais, fleitomis, ožragiais. Pastaruoju instrumentu, anot Sauliaus, Lietuvoje muzikuoja vos keli žmonės, tad jam reikia spėti viską gerai išmokti, kad unikalus ožragių skambėjimas nebūtų pamirštas amžiams. „Štai čia ir praverčia klasikinis trimitininko išsilavinimas, nes ožragiais grojama tokiu pat principu kaip ir trimitu, – aiškino S. Petreikis. – Kartais svarstydamas apie tai, kaip klostosi mano gyvenimas, suprantu, kad viskas jame vyksta ne be reikalo. Klasikinės muzikos patirtis man tik padeda atlikti archajišką muziką, o tai, ko nemoku, visada galiu išmokti, tik reikia sutikti savo mokytoją.“

Taip "Saulės brolių" grupė atrodo piešinyje.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"