TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasaulio vaizdų kolekcininkė

2016 04 09 6:00
Per porą metų Marija Kavaliauskaitė sutiko kelis šimtus žmonių skirtingų spalvų akimis. Jų vardus turi susirašiusi kompiuteryje – skrisdama į užsienį kurį nors aplanko ir nufotografuoja. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Amsterdame gyvenati lietuvė Marija Kavaliauskaitė (Maria Cavali) prieš dvejus metus pradėjo fotografijų seriją „Heterochromia“ – apie žmones skirtingų spalvų akimis. Per šį laiką Marija susipažino su trimis šimtais tokių asmenų iš viso pasaulio. Kai kurie jų į fotografę kreipėsi patys norėdami papasakoti savo istoriją.

Kaip sako autorė, politologijos mokslų absolventė, daugiausia žmonių skirtingų spalvų akimis ji rado Lietuvoje.

M. Kavaliauskaitė heterochromijos fenomenu susidomėjo ruošdamasi dalyvauti konkurse apie identitetą. Tąkart ji ketino įvairiais rakursais nufotografuoti vieną modelį. Paskui susidomėjo mitais ir legendomis apie heterochromiją. Ilgainiui Marijos idėja išsirutuliojo į seriją ir socialinę akciją.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Laumių vaikų akys

Pagoniškoje kultūroje vaikai, kurių akių rainelės skirtingų spalvų, vadinami laumių vaikais. „Kai kuriuos žinomus mitus man papasakojo patys žmonės. Paskui radau knygą „Laumių vaikai“. Joje rašoma apie vaikus, turinčius įvairių fizinių išskirtinumų, – pavyzdžiui, tamsiaplaukis su viena balta sruoga. Amerikos indėnai sakydavo, kad žmonės skirtingų spalvų akimis geba matyti du pasaulius – realųjį ir transcendentinį. Musulmoniškoje kultūroje jie laikomi šventaisiais“, – kalbėjo fotografė, atradusi, kad heterochromija gana dažna Lietuvoje.

Marija ketina išleisti pirmąjį pasaulyje nuotraukų albumą apie heterochromiją. Šiuo metu renka istorijas – jų herojai pasakoja teigiamas ir neigiamas šio fenomeno ypatybes. Fotografę, kuri anksčiau savanoriavo „Jaunimo linijoje“, labai nustebino tai, kad dėl heterochromijos žmonės vaikystėje būdavo diskriminuojami. „Jiems svarbu būti išgirstiems ir suprastiems – juk tas išskirtinumas retas, bet normalus“, – sakė Marija.

Vienas jos herojų – suomis Tomis Kristianas Ruhanenas. Mokykloje bendraamžiai su juo nebendravo, todėl paauglys prisidėjo prie pankų grupės. Vėliau ėmė repuoti ir savo, kaip atstumtojo, patirtį panaudojo kurdamas, o tapęs žvaigžde ėmė koncertuoti visoje Europoje. Taip per vieną renginį Amsterdame jiedu ir susitiko. „Kiekvieno žmogaus pasakojimai – gražūs ir jautrūs – mane įkvepia“, – tikino M. Kavaliauskaitė.

Pirmoji serijos "Heterochromia" nuotrauka./Marijos Kavaliauskaitės nuotrauka

Tikėjosi nufotografuoti D. Bowie

Iš pradžių rasti modelių buvo nelengva. Pirmiausia entuziastų atsirado Lietuvoje, vėliau kai kurie patys kreipėsi iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, kitų Europos ir pasaulio kraštų. Visus kelis šimtus žmonių Marija susirašė į kompiuterį pagal šalis – jei vyksta į užsienį, ką nors aplanko. „Prisiverčiau pakeliauti, – juokėsi M. Kavaliauskaitė. – Visur važiavau pati, savo jėgomis rengiau fotosesiją. Londone fotografavau pas draugę, pasikabinusi svetainėje paklodę. Netoli Paryžiaus aplankiau ekscentrišką moterį, kuri dirba karo muziejuje ir turi penkias kates. Vasarą ketinu vykti pas močiutę, laukiančią manęs Plungėje. Nuolat ieškau būdų susitikti – šią seriją derinu prie savo gyvenimo stiliaus.“

Heterochromija gali atsirasti, pavyzdžiui, patyrus traumą, kaip nutiko Davidui Bowie. Šį sausį keliaudama į Niujorką Marija tikėjosi pakviesti garsųjį atlikėją nusifotografuoti. „Bendraudama su menininkais Londone sužinojau, kad D. Bowie remia daug jaunų kūrėjų. Gavau jį reprezentuojančios itin slaptos agentūros adresą. Susidėjusi nuotraukas į dėžutę (ji – pirminė knygos versija), skridau į Niujorką, kai gedinčiame Londono oro uoste sužinojau, kad D. Bowie mirė“, – pasakojo Marija.

Šiuo metu ji turi jau 60 portretų, tačiau fotografuoja toliau, renka istorijas ir mitus. „Dar norisi daugiau sužinoti apie fotografuojamus žmones, kas jie yra iš tiesų. Iki šiol skaitau mitologiją, nes nesu radusi visų atsakymų apie šį mistinį reiškinį“, – kalbėjo menininkė.

Vienu metu Marija studijavo ir politologiją, ir fotografiją. Gavusi du diplomus išskrido pagyventi į Dubajų. Kad nori grįžti į Europą, apsisprendė Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje „Degantis žmogus“./Josepho G. Quinno nuotrauka

Po dvejų studijų – per pasaulį

M. Kavaliauskaitė Vilniaus universitete studijavo politologiją. Kaip meno pasaulyje praverčia diplomatės įgūdžiai? „Jų nuolat prireikia, ypač kai sutinku žmonių, kurie dar nėra fotografavęsi, arba talentingų menininkų, su kuriais sudėtinga susikalbėti. Tokio išsilavinimo norėjo mano šeima – juk iš meno daug stabilumo neverta tikėtis“, – juokėsi Marija.

Dar antrame kurse ji įstojo mokytis fotografijos į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Tuo metu vis labiau ėmė dominti politologija, todėl vienu metu studijavo ir universitete, ir kolegijoje. O apsigynusi abu diplomus išsikraustė į Dubajų – Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyveno metus. „Visada buvau nenuosėda, man visą laiką reikia judesio, – neslėpė Marija. – Kai mokiausi mokykloje, vasaromis keliaudavau padirbėti į užsienį. Paskui dirbau stiuardese, todėl daug skraidžiau. Visa Europa tapo lyg viena šalis.“

Kad nori kraustytis atgal į Europą ir imtis kūrybos, ji sumanė JAV Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje „Burning Man“ („Degantis žmogus“). Čia su lietuvių bendruomene kasmet keliauja Marijos brolis Giedrius Kavaliauskas – vežasi menininkų instaliacijas, pristato šalį ir kultūrą. „Grįžusi iš Dubajaus norėjau fotografuoti, bet dar nedrįsau pradėti, – būtų reikėję nerti į nežinomybę. Brolis pasiūlė vykti į festivalį ir pamąstyti. Ten dariau fotoreportažus, sutikau daug kūrybingų žmonių, pasisėmiau minčių ir galutinai apsisprendžiau“, – prisiminė ji.

Moteris iš Prancūzijos. Modelio profesiją išbandžiusi Marija sako, kad ši patirtis dabar jai leidžia lengviau įsijausti į fotografuojamų žmonių išgyvenimus./Marijos Kavaliauskaitės nuotrauka

Portretų kalba

Olandijos sostinėje Marija yra gyvenusi atlikdama politikos mokslų praktiką. Atvykusi čia 2011 metais įsidarbino gide deimantų fabrike – dirbo kelias dienas per savaitę. Paskui ėmė fotografuoti antikvarinius baldus, kuriais amerikiečių kompanija „1stDibs“ prekiauja visame pasaulyje. Taip pat ji daro portretus, nuotraukas žurnalams, neseniai pradėjo kuruoti socialinių tinklų „Instagram“ paskyras. Pseudonimą Maria Cavali lietuvė gavo dirbdama vienoje italų įmonėje, šiuo vardu naudojasi iki šiol kaip fotografė.

Kai kurios serijos „Heterochromia“ nuotraukos buvo publikuotos leidinyje „Aesthetica Art Prize“, taip pat nominuotos „LensCulture Portrait 2016“ apdovanojimams. Išleidusi albumą ji norėtų surengti ir fotografijų parodą galerijoje.

Marija siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp komercinių ir asmeninių projektų. „Kitos mano serijos nuotraukos vėl bus portretinės. Šįkart norėčiau fotografuoti Lietuvoje, pakeliauti po šalį automobiliu, – dėstė pašnekovė, vadinanti save vaizdų kolekcininke. – Kiekvienas fotografas randa objektą, kuris jį patraukia, kurį fotografuoja tarsi apsėstas, renka atvaizdus, per juos atskleidžia tai, ką pats nori pasakyti.“

Paklausta, koks jai atrodo pasaulis – mažas ar didelis, Marija atsakė: „Mažas. Kaip teigiama, tos pačios rūšies drugeliai skraido aplink tą patį šviesos šaltinį. Kad ir kur vykstu, visur sutinku panašių – įdomių, kūrybingų – žmonių.“ Fotografė dar nėra aplankiusi Azijos – svajoja ten pagyventi žiemą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"