TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasaulis ant moterų pečių

2016 03 26 6:00
Laikinus namukus iš pagalių, purvo ir mėšlo moterys pasistato pačios.  Vaidos Blažytės nuotraukos

Kenijos pusiaujo plynaukštėse, Lakipijos apygardoje, prie Ol Pejetos gamtos rezervato tvoros įsikūrusiame Tangi Nyeusi kaime gyvena sezoniniai klajokliai ir gyvulių augintojai – samburu gentis. Mūsų viešnagės dieną į vieną kaimo vietų renkasi samburu moterys, tiesa, tik vyresnės, nes jaunesnėms prie susibūrimo prisidėti nevalia – neleidžia vyrai, be to, reikia ganyti gyvulius ir atlikti daugybė namų ruošos darbų.

Matau jas tolumoje, varančias iš aptvarėlio ožkų ir avių kaimenes ganytis. Namie paprastai lieka tik senyvesnio amžiaus moterys, mažamečiai vaikai ir vyrai. Šioje gyvenvietėje tvarką prižiūri šeimos galva – aklas aštuoniasdešimtmetis senis, kuris lazda pasiieškodamas kelio sukinėjasi palei namukus, pačių moterų suręstus iš pagalių, purvo, karvių mėšlo, ir klausosi mūsų pokalbio.

Samburu moterų kasdienybė

„Oi, nežinau, kiek man metų... – šypsosi iš pažiūros jauna moteris, paklausta, kokio yra amžiaus, – gal 50–60.“ Tačiau suskaičiavus paaiškėja, kad Nchilimo ne vyresnė nei 35-erių. Toks ilgas pasirodė gyvenimas užauginus 6 vaikus! Gyvenimas tikrai gali prailgti, kai kas rytą tenka keltis švintant ir kuopti, melžti, šerti galvijus, ruošti juos į ganyklą, kelis kartus per dieną 4–5 km pirmyn ir atgal atnešti po 20 l vandens, rūpintis malkomis, gaminti valgį gyvulių ganytojams, auginti vaikus ir atlikti galybę kitų namų ruošos darbų, negana to, atėjus naujam sezonui ir prireikus persikelti pačioms pasistatyti naujus namus.

Emily Lerosion - Ol Pejetos gamtos rezervato darbuotoja ir moterų teisių gynėja. /Akvilės Norkutės nuotrauka

Mums natūraliai kyla klausimas: koks gi vyro vaidmuo šiame namų ūkyje? Moterys paaiškina – taigi rūpintis tvarka ir saugumu! Apsižiūrėję, ar viskas gerai, vyrai dažnai išeina pabendrauti su kaimynais ir pasiurbčioti vietinės gamybos alkoholio. Tačiau grįžę vėl tikrina, ar visos karvės ir ožkos parvestos namo. Moteris, praganiusi kokį gyvulį, sumušama ir siunčiama jo ieškoti. Jei neranda, turi gūžtis, kad lazda mirtinai neduotų per galvą – kas tuomet vaikus prižiūrės? Pavyzdžiui, aną pyplį, kuris skara yra pririštas moteriai prie krūtinės ir trina į ją veiduką stengdamasis atsikratyti į nosį ir burną lendančių musių.

Išgirdusios viešnios iš Europos pareiškimą, kad dar nežino, ar nori turėti vaikų, samburu genties moterys ir vėl juokiasi susiriesdamos, net kaklą keliais sluoksniais juosiantys spalvotų karoliukų papuošalai barška. Europietė ir jos bendrakeleivės dairosi viena į kitą – būta iš ko taip juoktis? Netrunkame sužinoti tai, kas mums ir anksčiau buvo žinoma, tik užmiršta gyvenant Vakaruose – Kenijoje, kaip ir daugelyje kitų besivystančių šalių, bevaikės laikomos bevertėmis, gyvenimą nugyvenusiomis veltu. Šiame kaime moterys paprastai turi po 8–10 vaikų. Nors pasitaiko ir tokių, kurios susilaukia tik vienos atžalos, bet, atlikusios šeimos pratęsimo pareigą, vis tiek yra pripažįstamos. Liūdniau gyvenimas susiklosto toms moterims, kurios nepagimdo nė vieno vaiko. Jos gali būti išvaromos iš namų ir pasmerkiamos vienatvei bei skurdui, nes kitąsyk ir biologinė šeima atgal nebepriima – juk už dukrą vyro sumokėta pusė kaimenės! O gyvulių grąžinti niekas nenori.

Kaimo moterų susibūrimas.

Smurtas šeimoje

Moterų ir vyrų santykiai, šeimos tradicijos Kenijoje priklauso nuo genties, kurių šalyje yra net 42. Rytinėse gamtos rezervato apylinkėse gyvena labiau pasiturintys, žemdirbyste, gyvulininkyste ir amatais besiverčiantys kikujai. Ši Kenijoje dominuojanti gentis kolonizatorių buvo išstumta iš derlingų žemių ir priversta persikelti dirbti baltiesiems prastesnės kokybės laukuose arba susikurti gyvenimą iš naujo miestuose. Nors negatyvus kolonizacijos poveikis padarė daug žalos – vietiniai buvo išnaudojami, verčiami dirbti sunkų ir menkai mokamą darbą, negalėjo kontroliuoti vystymosi, vakarietiškas švietimas, skleidžiamas krikščioniškose misionierių mokyklose, lėmė, kad gentis perėmė kai kuriuos vakarietiško gyvenimo aspektus. Dėl ankstyvos prieigos prie švietimo kikujai tapo kur kas pažangesni už kitas etnines grupes, todėl šiandien jie turi geresnę infrastruktūrą, išsilavinimą, sveikatos priežiūros patogumus, o moterys – daugiau teisių.

Pinigus už parduotus papuošalus iš karoliukų moterys užkas po žeme.

Tokių genčių kaip samburu, kuriai priklauso vos pusantro šimto tūkstančio žmonių, kultūra, priešingai nei kikujų, kone mažiausiai pakito visoje Afrikoje. Kolonizacijos laikotarpiu naujakuriai paliko šią gentį ramybėje, nes jos gyvenamos žemės buvo prastos. Todėl išliko tokios tradicijos kaip vaikų iniciacija – priėmimas į suaugusiųjų pasaulį apipjaustant, daugpatystė, žmonos pirkimas už gyvulius. O norinčiųjų tam priešintis gyvenimas nėra lengvas.

Nepaisydama šalia esančio aklo ir lazda besiramstančio vyro ketvirta jo žmona Emily nesivaržydama pasakoja, kaip buvo ištekinta sulaukusi vos 12 metų – tokio amžiaus arba dar jaunesnės išteka dauguma samburu mergaičių. Protestuodama, kad negali išsiskirti su vyru, ir neturėdama kitos išeities ji net 3 kartus kėsinosi į savo gyvybę, tačiau liko gyva. Dabar nuo panašaus likimo – siaubo būti apipjaustytoms ir priverstinai ištekintoms – Emily stengiasi išgelbėti dvi savo mergaites. Tikrąją devynerių metų dukterį moteris išsiuntė pas gimines už šimto kilometrų, o kitą, kadaise įvaikintą vieno šeimos nario išmestą neįgalią mergaitę, atidavė į italų valdomus neįgalių vaikų globos namus, nes vyras norėjo jos atsikratyti kaip šeimai neturinčios jokios reikšmės. Dukrų ir seserų likimą nuo pat mažens sprendžia tėvas ir broliai, jiems prieštarauti nevalia.

„Geriausia žmona yra tokia“, – prabyla viena moterų ir susigūžia rankomis užsidengdama galvą – suprask, ta, kuri mušama pagaliu per galvą nesipriešina. Ir parodo: štai tokiu pagaliu, kokiu pasiramstydami ateina dar keli girti dykinėtojai. Tie prisideda prie aklo senio ir iš tolo stebi moterų susibūrimą. „Jei žmona bandys paprieštarauti vyrui ir nenusileis, tada visi kaimo vyrai susirinks jos mušti, – pašnibždomis ima kalbėti moteriškės. – Muš tol, kol nebesinorės prieštarauti.“

Bendruomenės aktyvistė Noonkeshu. /Vaidos Blažytės nuotrauka

Apsauga nuo smurto

2015 metų duomenimis, beveik 50 proc. Kenijos moterų prisipažino gyvenime patyrusios smurtą, o viena iš keturių – per pastaruosius 12 mėnesių. Statistika šokiruoja: 83 proc. šalies moterų ir merginų pranešė vaikystėje išgyvenusios fizinę prievartą, tačiau daugiau kaip pusė jų apie tai niekam nesakė. Ketvirtadalis Kenijos merginų prarado nekaltybę prievarta. Neturėdamos išeities moterys nuo smurto ir seksualinio išnaudojimo bėga į kaimus, į kuriuos vyrai neįleidžiami. Smurto šeimoje aukomis tampa ir vyrai, tačiau moterys, remiantis statistiniais skaičiavimais, – maždaug keturis kartus dažniau. Tiek jiems, tiek joms reikalinga teisinė apsauga nuo artimoje aplinkoje patiriamo smurto.

Kaimo vyrai. /Vaidos Blažytės nuotrauka

Daugelį metų Kenijoje nebuvo jokių įstatymų, susijusių su tokiu nusikaltimu. Smurtaujantieji šeimoje dažniausiai likdavo nenubausti. Tik 2015 metų birželį šalyje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje aktas. Jo svarbiausias tikslas – apsauga ir parama nukentėjusiems sutuoktiniams, vaikams ir kitiems susijusiems asmenims. Pagal aktą, smurtas apima išnaudojimą – tai ir vaikų ištekinimas bei apvesdinimas, moterų genitalijų žalojimas, prievartinė santuoka, prievartinis žmonos paveldėjimas, seksualinis išnaudojimas santuokoje, nekaltybės tyrimai ir našlių prievartinis ištekinimas už buvusio vyro brolio. Smurtas apibrėžiamas kaip fizinis, emocinis, psichologinis ir ekonominis išnaudojimas. Tačiau atokiuose kaimuose smurtavimas šeimoje vis dar plačiai praktikuojamas – čia nepaisoma įstatymų.

„Moterys gyvena priespaudoje, – neslepia smarki vyresnio amžiaus aktyvistė Noonheshu. – Mums neleidžiama valdyti šeimos turtų. Nors turime daug karvių ir ožkų, nė vienos jų negalime parduoti, o pelno panaudoti geresniam namui pasistatyti ar vaikams į mokyklą išleisti. Daugumai vyrų visai nerūpi, ar vaikas eina į mokyklą, ar ne, tai moterų atsakomybė.“

Taigi jos verčiasi kaip išmanydamos – veria iš karoliukų papuošalus ir slapta parduoda turistams. Ir mums ant rankų, ant krūtinių puikuojasi keli iš šių papuošalų. Už juos sumokėti pinigai bus užkasti į slėptuvę po žeme.

Paklaustos, ką ketina daryti, kad gyvenimas pagerėtų, dauguma moterų abejingai gūžteli pečiais: „Tokios mūsų tradicijos, prigimtis. Mes užaugome tai matydamos. Mušimas tėra būdas viską sudėlioti į savo vietas, išspręsti probleminę situaciją.“

Aklas aštuoniasdešimtmetis vyras, kurio ketvirta žmona - Emily. /Akvilės Norkutės nuotrauka

„Mano vyras taip pat pakelia ranką“

Laimė, kai kurios moterys neabejingos savo ir naujosios kartos mergaičių gyvenimui. Trisdešimtmetė Emily Lerosion neturi vaikų – dar ne metas, kaip teigia ji. Jauna moteris kitokia negu dauguma samburu gentainių. Emily turi išsilavinimą ir svajonių darbą Ol Pejetos gamtos rezervate, kurio misija – ne tik saugoti laukinius gyvūnus bei gamtą, bet ir remti aplinkines bendruomenes. Bendruomenių departamento personalo narė įsitikinusi, kad laukinės gamtos saugojimas glaudžiai susijęs su vietinių žmonių gyvenimu, todėl Ol Pejetoje įgyvendinamomis programomis siekiama jiems suteikti geresnį išsilavinimą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą.

Moterys užsidirba slapta pardavinėdamos savo darytus papuošalus iš karoliukų. /Vaidos Blažytės nuotrauka

„Šiuo metu gamtos rezervato vakaruose gyvenančios gentys neturi prieigos prie sveikatos priežiūros įstaigų, todėl moterims tenka gimdyti namie. Jeigu tuo metu kyla kokių nors komplikacijų, reikia skubėti į artimiausią medicinos centrą, iki kurio – maždaug 2 valandos kelio. Dvi trys moterys bėgdamos neša gimdyvę į ligoninę, kad tik ją išgelbėtų. Džiaugiuosi turėdama darbą, kuriuo galiu prisidėti prie savo gentainių gerovės kūrimo“, – tikina Emily.

Jos tėvas, priešingai nei kitų samburu moterų tėvai, palaikė dukters sprendimą siekti išsilavinimo, nes buvo katalikų bažnyčios seniūnas ir nesilaikė genties tradicijų. Šiandien Emily – pavyzdys ne tik savo, bet ir kitoms gamtos rezervato gentims.

„Anksčiau tokių pavyzdžių nepasitaikydavo, tai buvo tarsi svajonė, tačiau dabar išsilavinusių moterų vis daugėja ir svajonė tampa artimesnė realybei, – sako aistringa kovotoja už moterų teises, kuri sunkiai dirba siekdama panaikinti blogus savo genties įpročius. – Vis dėlto padėtis keičiasi lėtai. Kai kurios moterys klausia: „Jeigu neleisiu savo dukters apipjaustyti ir ištekinti, kur ji eis, ką darys gyvenime?“ Pakeisti įsisenėjusias bendruomenės pažiūras nelengva. Tačiau moterys kaip pavyzdį mato mane – samburu gentainę, kuri turi išsilavinimą, gerą darbą ir yra sėkmingai ištekėjusi.“

Emily teigia karštai mylinti vyrą, bet paskui prisipažįsta, kad jis „taip pat pakelia ranką“. Beje, savo elgesį sutuoktinis teisina samburu genties tradicijomis, nors pats yra kikujus. Šios genties moterys negali pakęsti tinginystės, tad jo gyvenimas su savo gentaine tikriausiai nebūtų toks lengvas. Emily vyras dirba kone perpus mažiau negu žmona, bet nesiima iniciatyvos tvarkytis arba imtis kitos namų ruošos net ir turėdamas daug laisvo laiko. Sutuoktinis aiškina, esą jei dirbtų „moteriškus“ darbus, į jį kreivai žiūrėtų kiti bendruomenės nariai. Tačiau Emily bando perauklėti vyrą ir įtikinti, kad tai nėra gėdinga, kad laikai keičiasi, kad vyrai su moterimis turi būti lygiaverčiai partneriai. Užplūdus gerumui jis kartais išsiskalbia drabužius ir pagamina valgyti, bet daro tai paslapčia, kad nepamatytų kiti vyrai ir neateitų daryti savo tvarkos. Visuomenės spaudimas vyrams yra didelis.

Moterys žvalgosi, ar jų nesiklauso vyrai. /Vaidos Blažytės nuotrauka

***

Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Projektą remia Europos Sąjunga.

Apie projektą

Šių metų sausį Vaida Blažytė, laimėjusi straipsnių konkursą „Žiniasklaida vystymuisi“, kartu su fotografe Akvile Norkute, pelniusia pirmąją vietą fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“, lankėsi Kenijoje. Čia jos ieškojo įsimintinų ir aktualių vystymosi istorijų, kurias galėtų pristatyti Lietuvos skaitytojams. Autorės, šiame straipsnių cikle jau atskleidusios Nairobio priemiesčių kasdienybę („Lietuvos žinios“, š. m. kovo 5 d.), siūlo pažvelgti į toliau nuo sostinės gyvenančių genčių kasdienybę ir lyčių lygybės problemas, aktualias visame pasaulyje. Atlikti tyrimai ir pavyzdžiai čia pat, Lietuvoje, liudija, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar yra gajus ne tik besivystančiose šalyse. Dažniausios aukos – moterys, tačiau smurto pasekmės atsiliepia visai visuomenei: fizinį skausmą neretai lydi ilgalaikės psichologinės problemos, stresas, prarandami gebėjimai megzti naujus santykius, pasitikėti žmonėmis. Tokiame kontekste tvarus bendruomenių ar valstybių vystymasis tampa neįmanomas.

Smurtas artimoje aplinkoje primena ydingą ratą, kai į jį žvelgiama kaip į išskirtinai šeimos reikalą, nesiimama priemonių užkirsti jam kelio ateityje, smurto aukos kaltinamos pačios „išprovokavusios“ prievartą. Svarbu ir tai, kad besivystančiose šalyse moterys dažnai nėra linkusios prisipažinti patiriančios prievartą, nes mano, jog taip savo šeimai, bendruomenei gali užtraukti gėdą.

V. Blažytė savo straipsnyje pasakoja apie pamažu vykstančius pokyčius ir parodo, kaip Kenijos samburu genties moterys pradeda šnekėti apie tradicinės vyrų kontroliuojamos bendruomenės problemas, svajoja apie teisingesnę ateitį savo dukroms. Šis rašinys atskleidžia, kad iš ydingo smurto rato galima išeiti tik siekiant išsilavinimo, garsiai kalbant ir kvestionuojant nusistovėjusius lyčių vaidmenis, agituojant už bendruomenės vertybių kaitą „iš vidaus“.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

Nchilimo su savo šeštuoju vaikučiu. /Vaidos Blažytės nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"