TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pašėlusi pasaulio pilietė Marianne

2006 05 27 0:00
Marianne Kohl-Herman mano, kad kabrioletą turėtų rinktis pusamžės moterys.
Irmanto Gelūno nuotrauka

"Gyventi yra mano pomėgis. Bendrauti su įvairiausiais žmonėmis jų aplinkoje - taip pat mano pomėgis", - sako danė Marianne Kohl-Herman, Briano Hermano, Kanados reikalų patikėtinio Lietuvoje žmona. Pora su sūnumi Peteriu Kohliu jau antrus metus gyvena mūsų šalyje ir jaučiasi labai laimingi bei privilegijuoti.

Prie namo miškingame Vilniaus pakraštyje durų svečius pasitinka Norfolko terjerė Cindy. Norėdamas įgyti šunelio prielankumą, namų lankytojas turi būtinai jį paglostyti. Tada gali netrukdomas paviešėti linksmosios šeimininkės draugijoje. Visas terjerės vardas didesnis už ją pačią - Cindy Adorable Over My Sholder.

Pokalbis su Marianne įvyko Brianui grįžus iš tėvynės, kur jam buvo įteiktas Saskačevano provincijos medalis. Kanados ambasados biuro Vilniuje vadovas pagerbtas už trisdešimties metų darbą diplomatinėje tarnyboje ir šios provincijos vardo garsinimą. "Jis pagyveno visame pasaulyje: Londone dukart, Briuselyje dukart, Singapūre, Bangladeše, Vienoje, Kopenhagoje...", - Marianne mėgina prisiminti visas vyro tarnybos vietas. "Ir dar ten, kur jis turėjo tuos tris šunis", - mamai į pagalbą ateina sūnus Peteris. Brianas Hermanas yra pirmasis Kanados diplomatas, dirbantis Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.

Draugai vadina restoranų eksperte

"Šie namai - viena didžiulė "betvarkė", - pusiau juokais, pusiau rimtai sako šeimininkė. Nesuprasi, kiek šiuose žodžiuose tiesos, tačiau kiekvienas šeimos narys, regis, patenkintas tokia gyvenimo slinktimi, kitoniška kasdienybe, o gražūs kambariai bei prabanga išduoda tvarką ir švarą mėgstančius žmones.

Prakalbus apie maistą moteris prisipažįsta, kad per dešimtį metų nieko nėra gaminusi. "Jeigu pradedi gaminti maistą - viskas, tavo laisvalaikio nebėra", - teigia ji, labiausiai mėgstanti žmonių draugiją ir vietas, kuriose verda visuomenės gyvenimas. Todėl Marianne mieliau pietauja mieste. Ji su malonumu renkasi sekmadieninius vieno viešbučio restorano rytpiečius, kur susirenka žmonės iš diplomatinio korpuso ir tarptautinės Vilniaus bendruomenės.

Draugai ją vadina Vilniaus restoranų eksperte. Visas naujienas Marianne sužino ir išmėgina pirmoji. "Nebūtinai tai turi būti brangios vietos, lankausi ten, kur dar neteko būti. Gerai, kad kas savaitę Vilniuje atidaromas naujas restoranas", - juokiasi moteris.

Permainas lėmęs pokalbis

Buvo 2004-ųjų birželis. Briano tarnyba Kopenhagoje ėjo į pabaigą. Neįprastai ilgai laukęs naujų pasiūlymų iš vadovybės Otavoje, jis nusprendė grįžti į Kanadą ir Marianne su Peteriu kvietė vykti drauge. Šiedu sutiko. Bet vieną birželio dieną jų namus pasiekė skambutis iš Kanados. "Čia tikra istorija", - užtikrina moteris. Ministerijos pareigūnas pranešė, kad diplomatas skiriamas Kanados reikalų patikėtiniu Lietuvoje. "Ir dar paklausė, ar galėtų tarnybą pradėti jau nuo rugsėjo", - netikėtų permainų atnešusį pokalbį prisiminė žmona.

Liepos mėnesį Brianas ir Marianne savaitę lankėsi Lietuvoje. Jie apsistojo viešbutyje senamiestyje ir pradėjo ieškoti vietos apsigyventi. Viešbutis moteriai padarė įspūdį, tačiau gyventi miesto centre ji niekada nenorėjo. "Neturėčiau kuo kvėpuoti", - sako Marianne. Šalia Nemenčinės plento, pušų apsuptyje, pora rado namą, iškart juo susižavėjo ir gyvena iki šiol.

Medaus mėnuo Lietuvoje

"Prieš atvykdami į Lietuvą susituokėme", - prisipažįsta Marianne ir ima pasakoti dar 2001 metais Kopenhagoje prasidėjusią istoriją. Pirmą kartą jiedu susitiko per Danijos parlamento vadovui surengtą priėmimą Čilės ambasadoriaus namuose. Per pobūvį tik pasikeitė keliais žodžiais. Brianui moteris labai patiko, o Marianne jis nekrito į akį. Kitą dieną ji dalyvavo tik ką prisaikdinto dar vienos šalies ambasadoriaus priėmime. Tarp susirinkusiųjų moteris pastebėjo vyriškį, kuris jai pasirodė matytas. Priėjusi arčiau pasiteiravo, ar jie nebuvo kada nors susitikę. Vyriškis atsakė: "Taip, vakar".

Briano Hermano ir Marianne Kohl pokalbis mezgėsi. Netrukus vyriškis pasiūlė susitikti papietauti ir paprašė moters telefono. "Sutrikusi supainiojau namų ir mobiliojo telefono skaičius", - prisipažįsta pašnekovė. Keletą dienų vyras veltui mėgino su ja susisiekti. Tada jis prašė padėti geriausios Marianne draugės - Čilės ambasadoriaus žmonos. Ši nesutiko sakydama, kad galbūt draugė to visiškai nenori.

"Jis labai stengėsi mane susirasti", - moters balse girdėti pasididžiavimas. Pora ėmė vis dažniau susitikinėti ir galiausiai nusprendė gyventi kartu. 2004 metais Brianas paklausė mylimosios, ką ji planuojanti veikti rugpjūčio 27-ąją. Atsakiusi "nieko", Marianne sulaukė kito: "Gal norėtum tekėti už manęs?".

Rugpjūčio pabaigoje įvyko poros jungtuvės, o rugsėjo pradžioje šeima jau vaikštinėjo po Vilnių. "Lietuvoje prasidėjo mūsų medaus mėnuo", - juokiasi pašnekovė.

Verslo reikalai su lietuviais - malonumas

"Nors esu danė, visada laikiau save pasaulio piliete", - teigia Kohl-Herman. Užsieniečiai draugai, tarptautinių draugijų gyvenimas nuo mažumės supo moterį. Kurį laiką Kopenhagoje Marianne net vadovavo Amerikos moterų klubui. "Esu visiškai netipiška danė", - pabrėžia ji. Statistinio dano nuomonę formuoja televizija. Danai tikri teisės žinovai. Jie kuria įstatymus ir labai jų paiso. "Ir todėl yra toookie nuobodūs!", - net šūkteli Marianne. Laisvė, gyvenimas be keisčiausių suvaržymų - štai kas mūsų šalyje patinka pašnekovei.

Per porą metų Marianne susirado daugybę draugų lietuvių. "Būti su jais - nuostabu. Bet įgyti jų pasitikėjimą trunka velniškai daug laiko", - pasiguodžia danė. - Lietuviai turėtų daugiau šypsotis. Šypsena suteikia energijos. Kartais sakau, kad jūs turite kažkokį genetinį burnos pakitimą. Jei įėjusi į parduotuvę nusišypsau, kitas dėbteli į mane tokiu veidu...", - ir Marianne nutaiso grimasą, kokios nenorėtum išvysti naktinio žibinto šviesoje.

Moteris svarsto, kodėl lietuviai dažnai pikti ir labai rimti. Tačiau netrukus pripažįsta, kad rimtumas - geras bruožas, ypač versle. "Turėti verslo reikalų su lietuviu - tikras malonumas. Jis visada laikosi žodžio, viskas eina sklandžiai, trumpai ir aiškiai", - sako moteris.

Imponuoja ramus lietuvių būdas

Kartais Marianne lietuviškų dienų tėkmėje norėtų padaryti pertrauką ir grįžti į Daniją. Jos žodžiais tariant, "įkrauti baterijas". Kopenhagoje gyvenimas teka ramiau, mažiau įtampos, žmonės labiau šypsosi, atviriau bendrauja.

Nei daniški, nei lietuviški orai nepatogumų nesukelia. Jai dažnai teko lankytis Grenlandijoje, tad šalčiai moters nėmaž negąsdina. "Mėgstu žiemą. Visada prisiminsiu, kokia graži Lietuva žiemą. Pilkuma pradingsta. Viskas kaip pasakoje", - moters rankų moste daugiau susižavėjimo nei įmanoma perteikti žodžiais. Nugalėti žiemos vakaro tamsą paklausius moters patarimo labai paprasta: "Nusipirkite daugybę žvakių ir uždekite jas, išdėlioję visose kambario kertėse. Susikursite stebuklingą atmosferą. - Nepakenktų ir šampano taurė", - čia pat pridūrė. Žiemos liūdesys išsilydys kaip vaškas.

Tokia sąvoka, kaip "įprasta diena", pasak Marianne, jų šeimoje neegzistuoja. Visos dienos nepanašios viena į kitą, tačiau prasideda jos vienodai - kelione į sūnaus mokyklą. Peteris mokosi Tarptautinėje Amerikos mokykloje, kone kitame miesto gale. Rytinis važiavimas mamai su berniuku suteikia daug malonių akimirkų. Juodu turi azartišką pramogą tam tikru laiku pasiekti vieną ar kitą kelionės vietą. "Kartais pavyksta pirmiems prasmukti paskui Antakalnio gatvėmis skriejantį prezidento kortežą ir taip gerokai sutrumpinti kelionės laiką. Jo palyda turbūt murma "vėl ta trenkta boba su Volvo", - kvatoja diplomatiniais numeriais pažymėtą kabrioletą vairuojanti moteris.

Bendrauja šypsena ir rankos mostu

2004 metų gamybos "Volvo C70" moteriai reiškia daugiau nei transporto priemonę. Vos tik orai atšyla, Marianne sulanksto kabrioleto stogą ir neužtraukia jo iki vėlyvo rudens. Šypsena ir rankos mostu ji bendrauja su Vilniaus praeiviais, vairuotojais ir keleiviais. Automobilis jai tapo gyvenimo būdu, atvirumo, bendrystės su žmonėmis įsikūnijimu. "Parašyk, kad kabrioletą turėtų rinktis pusamžės moterys. Žinai, kai prasideda prakaitavimo laikotarpis", - be sąmojo neapsiėjo danė.

Palikusi sūnų ir su mokyklos apsaugininku pasidalijusi Vilniaus naujienomis, moteris važiuoja į lengvojo kultūrizmo treniruotes. Tada pietūs su draugais ir naujais pažįstamais, susitikimai. Tarp jų - ir dalykiniai: gimtinėje moteriai priklauso nekilnojamojo turto bendrovė, paveldėta iš velionio pirmojo vyro. Peteris buvo teisininkas ir turėjo nuosavą juridinę kontorą. Jie gyveno didžiuliame name su vaizdu į Baltijos jūrą. Kai sūnus Peteris buvo vos trijų mėnesių, jo tėvelis mirė. Po kurio laiko Marianne persikėlė gyventi į mažesnį namą arčiau Kopenhagos centro.

Patinka nesveiko maisto vakarėliai

Dažnai iš mokyklos Peteris su mama važiuoja į Riešės žirgyną. Čia šeima prižiūri grynakraujį lietuvišką ponį, priklausantį vienai lietuvių šeimai. "Jų sūnus išaugo ir nebegalėjo juo jodinėti. Ponį Peteris turės tol, kol bus Lietuvoje", - sakė moteris.

"Neapkenčiu visko, prie ko kabinama etiketė "sveika". Nekenčiu vadinamojo sveiko maisto, sveikos mitybos, sveiko gyvenimo būdo", - šįkart moteris kalba rimtai. Kartais su artimiausiais draugais ji net rengianti nesveiko maisto vakarėlius. Saldumynai, riebus maistas ir šampanas, vaizdžiai tariant, varva stalų kojomis. Marianne prisipažįsta dievinanti lietuvišką šampaną. "Jei šito neparašysi - bus negerai", - įspėja moteris.

Marianne žavisi lietuvaičių grožiu, bet labiausiai - stipriu charakteriu. Ji įsitikinusi, kad šios išdidžios, savo vertę žinančios merginos ves šalį į ateitį. Danijoje labai daug moterų dalyvauja valstybės valdyme, taip atsitiks ir Lietuvoje. Marianne pastebi įdomų dalyką: pasakiusi, kad jai patinka Lietuva, visada sulaukia lietuvės klausimo: "Kas konkrečiai tau patinka?". "Nė vienai danei neateitų į galvą šito klausti", - užtikrina Marianne. Jos nuomone, lietuvės žvelgia giliau, joms įdomu, ką galima mėgti šioje šalyje. Galbūt taip yra todėl, kad gyventi čia nebuvo ir vis dar nėra lengva.

Moteriai imponuoja ramus lietuvių būdas. Kad ir tarp automobilių eismo dalyvių. Jiems Marianne šiaip jau negaili kandžių pastabų. "Negirdėsi rėkavimų, pypsėjimų kaip pietų kraštuose. Nebent partrenkia automobiliu, ir tiek", - nepraleido progos paleisti dar vieną sąmojį. Eismo kultūra danė anaiptol nėra sužavėta. "Grįžusi į Daniją parsivežu ir lietuviško vairavimo įpročių. Todėl turiu nuolat kartoti sau, - Marianne, liaukis, elkis gražiai. Tu ne Lietuvoje, o Kopenhagoje", - juokėsi pašnekovė.

Užmegzti naujas pažintis Marianne padeda ne tik jos linksmas būdas, atvirumas, bet ir dabartiniai draugai. Geriausią savo draugą ji sako sutikusi būtent Lietuvoje. Tai - Žilvinas Grigaitis, pramogų verslo atstovas ir televizijos "švaros misionierius". Jai imponuoja Žilvino noras padėti, daryti gera artimiesiems ir draugams. Jis turi daugybę pažįstamų ir dalijasi jais su Marianne. Mėgstamiausia jų susitikimo vieta - kavinė miesto centre, kurioje skanaudami šampaną prasimano įvairiausių linksmybių ir pramogų, trunkančių net iki paryčių".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"