TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasivaikščiojimas po Kauno slibino namus

2014 03 15 6:00
"Nieku gyvu nesijaučiu esąs autoritetas – jei mane, kvailį, laiko autoritetu, tai kas darosi visuomenei?!"- stebisi R.Zemkauskas. Erlendo Bartulio nuotraukos

Šįkart LŽ pakvietė pasivaikščioti Rytį Zemkauską. Jeigu šį televizijos veikėją reikėtų pristatyti taip, kaip jis laidose apibūdina savo pašnekovus, sakytume: gimė 1969 metais Kaune, yra televizijos žurnalistas, laidų vedėjas, prodiuseris, „Snobo kino“ pradininkas, filmų garsintojas, rašytojas, dėstytojas. Internete, įvedus jo pavardę, pateikiama beveik 40 tūkst. rezultatų.

Taip pat kalbama ir knygoje „Pasivaikščiojimai“, kuri atsirado jau po pirmojo tokio paties pavadinimo laidos sezono. Papildyta užkulisinėmis remarkomis ji kuria ne tik R.Zemkausko herojų istorijas, bet ir pasakojimą apie jį patį. Rytis klausia trumpai, o atsakinėja išsamiai, vaikščioti jis nemėgsta ir juokiasi, esą pasikeitimo dėlei jau reikėtų važinėti arba skraidyti. Santakoje, kur susitinka dvi upės, kalbamės apie Kauno slibiną – jo būsimos knygos veikėją.

- Kai tarėmės susitikti, iškart pasakėte – senamiestyje: „Eitume palei abi upes – papasakočiau apie Kauno slibiną.“ Prieš pradedant apie tą slibiną... Jūs visuomet taip lengvai sutinkate susitikti?

- Manau, kad turiu pareigą populiarinti savo laidą, – tai mano darbo dalis, į kurią žvelgiu labai teigiamai. O tai, ką darau, esu suinteresuotas, kad pamatytų kuo daugiau žmonių. Su Romu Sakadolskiu kalbėjomės – jis nemėgsta, kai iš jo ima interviu. „Negi nemėgstate ko nors papasakoti?“ – klausiu. - „Ne, - sako. – Nemėgstu.“ O aš mėgstu.

- Vieniems patinka apie save kalbėti, kitiems – ne.

- Dažniausiai kalbu ne apie save, o apie kultūrinę veiklą, pasaulio supratimą, kitus žmones, cituoju savo pašnekovus.

- Menu laikus, kai buvome vaikai, neturėjome mobiliųjų telefonų, o išbėgę į lauką kvietėme draugą, šaukdami po langais. Jums tai – nostalgiški laikai?

- Dabar viskas yra daug geriau, patogiau, įdomiau. Daug daugiau galima padaryti per trumpą laiką. Kita vertus, šiandien kur kas kokybiškiau gali būti vienas. Anksčiau būdavai priverstas su kuo nors susitikti, kad kas nors įvyktų. Vienuolystės amžius – įsijungi kompiuterį ir turi visą pasaulį, net būdamas vienas. Labai gera būti atsiskyrėliu online.

- Koks tai atsiskyrimas, jei sėdi internete ir bendrauji su visu pasauliu?

- Bendraudamas su pasauliu bendrauji su savimi. Pats aplink save susidėlioji tai, ką nori matyti.

- Ir ką jūs susidėliojate aplink save?

- (Ilgai tyli.) Vakar dėliojausi Ukrainą, kažkodėl dėliojausi Graikiją, Platono laikus. Paskui – Radvilas, Kėdainius, keletą darbinių dalykų... Galiu mėnesį laiko domėtis Šiaurės Korėja tol, kol beveik galėčiau neakivaizdžiai vesti ekskursiją po Pchenjaną. Arba Voiničiaus manuskriptu, datuojamu 1400-aisiais, kurį surado knygų prekiautojas, rašytojos Lilijanos Voinič vyras. Iki šiol niekas jo negali perskaityti. Bet kuriuo atveju tai buvo vakar, niekas nežino, kaip bus kitą dieną.

- Ričardas Gavelis ir Jurga Ivanauskaitė bandė užauginti Vilniaus basiliską. Dabar tai tęsia Kristina Sabaliauskaitė. Anot jūsų, ir laikinajai sostinei verkiant reikia slibino.

- Jo buveinė yra kažkur čia, Santakoje. Manau, kad Kaunas turi savo slibiną, vandenų gyvūną, nes Šventasis Kauno miestas yra vandenų plaunamas. Ir dabar, pavasarį, prasidės potvyniai, arba jį bus galima pamatyti per liūtis. Šį mano mitą įkvėpė Krokuvos Krokas, stengsiuosi jį paversti knyga, knygą – filmu.

R.Zemkauskas laiko likimo dovana, kad iki šiol netapo piktas.

- Kodėl norite mitologizuoti mūsų didžiuosius miestus?

- Miesto pasaulis prasideda ilgainiui – jis turi įsibūti, įsigyventi. Neišvengiami įvykiai: miestas turi degti, bent kartą būti okupuotas priešų, užpultas maro, eiti iš rankų į rankas. Tada paaiškėja, ar jis išgyvena. Dar turi būti labai daug dramų. Ir būtinai – paslaptingų meilės istorijų. Tada vieną dieną jis tampa amžinas – nebegali nebūti. O žvėris, tūnantis miesto požemiuose ir tyliai alsuojantis, kaip ir visos šios istorijos, yra žvėris mumyse. Visos dramos ir meilės yra jo ilgesingo žvilgsnio padariniai. Viskas nutinka iš ilgesio.

- Vaikščiodami mieste jaučiame tai, ką jautė žmonės, ten ėję prieš šimtą metų?

- Be abejo, veikia vietos reljefas. Šią vasarą man papasakojo, kad Vilniuje gyveno toks architektas Sigitas Lasavickas. Jis turėjo absoliutų landšafto jausmą. Sakydavo: „Žiūrėkite, čia buvo bokštas“, nors negalėjo to įrodyti. Niekas netikėdavo, o paskui per kasinėjimus atrasdavo pamatus.

- Savo knygoje gręšitės į istoriją ar rašysite apie šiandieną?

- Tik apie šiandieną. Dabartis įdomesnė, nes joje gyvenu. To, kas buvo, jau nebėra, tai, kas bus, dar būti negali.

- Slibinas yra blogas ar geras?

- Jis nėra blogas. Gyvena labai daug metų, viską žino. Jam nuobodu, ilgu. Smarkiai per ilgu. Jis jaučia nuovargį, nes vėl viskas kartojasi. Jis kiekvienąkart tikisi – gal šįkart bus kitaip? Gal šita mergelė pagaliau bus kitokia negu ta, kuri buvo prieš 500 metų?

- Jis vaikšto po Kauno tunelius?

- Žinoma, vien kiek klinikose yra išgąsdinęs žmonių! Kur dar po Kauno pilimi tunelis, kuriuo į Trakus pabėgo kunigaikštis Kęstutis? Bet jis toli nuo miesto nutolti negali – čia kita jo tragedija. Tikras miestas turi savo magnetinį lauką. Atkreipkite dėmesį, iš vieno miesto išvažiuodamas dar 20 km jauti jo trauką.

- Jūs kiekvieną savaitę važinėjate Kaunas-Vilnius-Kaunas...

- Ir nuolat turiu įveikti šias energijas. Man labiausiai patinka būti „tarp“: sustoti kelyje, fotografuoti priemiestyje, valkiotis po prekybos centrą...

- Jei esate skaitęs knygą, nežiūrite filmo, ir priešingai. Knyga „Pasivaikščiojimai“ – 20 herojų istorijų, transkribuoti pokalbiai su papildomomis detalėmis. Ar reikia skaityti knygą, jei mačiau visas laidas?

- Tai, ką parodome laidoje, yra tik pusė. 50 proc. pokalbio, neskelbtos medžiagos lieka už kadro. „Pasivaikščiojimai“ – dokumentika. Tad šios knygos nerašiau, ją parašė mano kalbinti žmonės.

- Klausimas apie klausimus. Su savo pašnekovais bendraujate meistriškai – užduodate paprastus, gyvenimiškus, tiesmukus klausimus. Tokia strategija?

- Klausi to, kas tu pats esi. Manau, kad pats filosofiškiausias klausimas yra „kaip gyveni?“ arba „kaip tau sekasi?“ (Šypsosi.) Stengiuosi formuoti santykį su pašnekovu.

- Įdomu tai, kad jūs neliekate už kadro, ir vienu metu pasakojama ne tik „Pasivaikščiojimų“ herojaus, bet ir jūsų istorija. Ir štai gretimuose knygos puslapiuose pridėti klausimų juodraščiai, faksimilės, iš kurių, sakote, galima spręsti apie jūsų asmenybę. Aš klausimus išsispausdinau, o jūs pasirašote ranka...

- Ir pieštuku – jau gerus dešimt metų rašau tik pieštuku. Britų kino režisierius Peteris Greenaway sakė, kad yra kažkoks junginio: ranka - rašiklis - popierius erotiškumas. Tas tikras grafito prisilietimas, slydimas popieriumi veikia mūsų asmenybę – šiam judesiui jau 2 tūkst. metų, ir tai smarkiai įaugę į mūsų genus.

- Žinau, Vytauto Didžiojo universiteto studentams esate autoritetas.

- Iš visų jėgų stengiuosi jų nenuvilti. Ne todėl, jog man reikėtų būti jų autoritetu, o todėl, kad jiems reikalingi autoritetai.

- Negana to – Vilniaus knygų mugėje prie jūsų stalo nusidriekė eilės. Esate laikomas intelektualu ir jūsų nuomonė gerbiama bet kokiu klausimu. Didžiuojatės savimi?

- Geras klausimas. Turėčiau atsakyti, jog ne, nors kiekvieną dieną daug dirbu, kad bent truputį prilygčiau... manęs matymui. Nors niekada nepajėgsiu, smagu stengtis, nes man suteikta galimybė ir didelė atsakomybė. Kartais ji slegia, nes žinau, kad turiu mąstyti, ką pasakysiu, o Lietuvoje yra daug neatsakingo plepėjimo. Manau, turi būti žmonių, kurie stengtųsi apgalvoti, kas dedasi aplink, ir pasiūlyti pozityvias išeitis. Ir jei man kada nors pavyksta, tai labai gerai. Bet nieku gyvu nesijaučiu esąs autoritetas – jei mane, kvailį, laiko autoritetu, tai kas darosi visuomenei?!

- Nuo 2014 metų „Alchemijos TV“ laidos persikėlė į "Info TV". Didžiausia jūsų žiūrovų dalis – internete?

- Taip manau, nors tai nevisiškai tiesa. Tai, kas atsitiko mūsų laidoms, vadinu gulsčiu reitingu. Parodai šou, tave pasižiūri 300 tūkst. žmonių. Mūsų laidą rodo daug kartų. Ir kiekvieną sykį ją pasižiūri 10-20 tūkst. žmonių. Galiausiai viską sudėję surenkame tokią pat auditoriją.

- Save laikote televizijos, kultūros ar meno žmogumi?

- Televizijos.

- Kaip einančiam, nuolat stebinčiam kitą žmogų, įsitraukiančiam į dialogą neužkliūti kelyje?

- Operatorius yra užkliuvęs, ir ne kartą. Tačiau pastebėjau, kad pasivaikščiojimas – toks natūralus, jog keitėsi operatoriai, ir nė su vienu nereikėjo tartis dėl techninių dalykų. Pasirodė, yra lengva eiti ir kalbėtis.

- O jums patinka neskubėti?

- Apie tai net eilėraščių esu rašęs. Čia daug dalykų apie mane suėjo. Aš nevaikštau, mano keista eisena, nesu geras klausytojas. Ir štai kaip tik tai ir reikia daryti – ko negali.

- Ko dar nemėgstate, tačiau darote?

- Mankštinuosi.

- „Pasivaikščiojimai“ – intelektualams apie intelektualus. Kaip manote, jūsų ir tų žmonių, kuriuos kalbinate, legenda kada nors išnyks ar ji pasmerkta visuomet likti gyva?

- Mano tikslas yra šviečiamasis ir labai dabartiškas. Tie žmonės turi ką pasakyti. Akimirką patylėkime patys, užminkime ant savo visažinystės ir paklausykime. Gali būti, kad ką nors išgirsime. Galutinis tikslas – kad visi gyventume laimingiau ir matytume, jog ši šalis yra puiki. Mano nuomone, ji tokia yra.

- Turite ambicingą norą knygoje nupaišyti šiandieninės Lietuvos kultūrinį paveikslą. Kuo gyvenime džiaugiatės labiau nei sukurtu šios laidos formatu?

- Dovanomis, kurias esu gavęs. Esu laimės kūdikis. Visą save atiduodu mėgstamam darbui. Man pavyko sukurti tai, kas patiktų žmonėms, kurie mane sutinka ir tai pasako. Tai – dovana. Ir iki šiol dar netapau piktas. Tai irgi dovana. Pats mažai prie to prisidėjau.

- Sako, žmogus pats kuria savo laimę?

- Jam tik taip atrodo...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"