TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pasveikęs kalvis pakeitė šeimos gyvenimą

2016 04 23 6:00
Pardavę trijų kambarių butą Elektrėnuose, kur lig tol gyveno, Breikštų šeima įsikūrė Vilmos tėviškėje. Felikso Žemulio ir asmeninio albumo nuotraukos

Prienų rajono Antaveršio kaimo kalvis Martynas Breikštas iš dvi savaites trukusios komos pabudo per Jonines – birželio 24 dieną. Iš pradžių nieko nesuprato. Atrodė, jog tai, ką pamatė – balta reanimacijos Kauno klinikų palata, kūną apraizgę vamzdeliai, prietaisai – tėra vizijos, kurių daug regėjo netekęs sąmonės.

Gydymo įstaigoje jis atsidūrė visai netikėtai. Važiavo pavakare automobiliu į minėtąjį kaimą. Dar puskilometris, ir kairėje suboluos Antaveršio ežeras. Per stačias kalvas šokinėjantis kelias čia staigiai sukasi ir metasi nuo kalno žemyn. Šioje vietoje ir rėžėsi į Martyno „Opel“ priešais atlekiantis elektrikų sunkvežimukas, kurio vairuotojas kirto posūkį.

Sunkiai sužalotą 36 metų kalvį pavyko ištraukti tik ugniagesiams. M. Breikštas dar juto, kaip vežė greitosios pagalbos mašina, o paskui prarado sąmonę.

„Gydytojai pasakė: gal 50 proc., kad išgyvens ilgiau kaip porą savaičių“, – prisiminė Martyno žmona Vilma Breikštienė.

Tylos vienuolynas

Jai tada atrodė, jog laikas sustojo. Ilgos, kankinančios valandos prie reanimacijos palatos. Nedaug naudos būdavo ir iš tų keliolikos minučių, kurias žmonai leisdavo pabūti prie ligonio: jos vyras gulėjo bežadis, užmerktomis akimis. „Tai ne mano tėtis. Kur mano tėtis? Noriu namo“, – nepažino sužaloto tėčio mažametė Breikštų dukra Ūla. Ištiktas komos per dvi savaites Martynas neteko 20 kilogramų.

Dienos slinko, ligonio būklė vis blogėjo... Ir tada suskambėjo Vilmos telefonas. „Atvažiuok pas mus pasimelsti“, – pasiūlė Kaišiadorių rajono Paparčių kaime gyvenanti jos draugė dailininkė restauratorė Audronė Nėniškienė.

Prie šio kaimo stūkso Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų vienuolyno bažnytėlė. Čia įsikūrusios seserys vadinamos tylos vienuolėmis – tyla yra vienas jų įžadų. Su lankytojais kalbasi tik vienuolyno vyresnioji. Ji ir suskubo po mišių prie raudančios Vilmos.

„Man patarė pirmiausia kviesti kunigą, kad suteiktų ligoniui patepimą. Dar tą patį vakarą tai padarėme, o rytojaus dieną nuskubėjome į mišias, aukojamas už Martyną. Iš pradžių susirinkusios vienuolės meldėsi už jo praeitį, vėliau dėkojo Dievui už dabartį, o tada – už ateitį“, – jaudindamasi prisiminė Vilma. Tą patį vakarą Martynas pramerkė akis...

Nusirito nuo kopėčių

Ištyrę kraują medikai nustebo – situacija labai pagerėjusi! Kalvį iškart išvežė į operacinę. Operacijos buvo viena po kitos.

Ar ką jautė, girdėjo būdamas ištiktas komos? „Kartais išnirdavo keisti vaizdai. Pavyzdžiui, lauke už palatos langų mačiau šliaužiančius ir šaudančius kareivius – tarytum prasidėjo karas. Paskui į palatą įvežė sužeistą diplomatą, lydimą viso būrio gydytojų. Už durų girdėjau žmonos balsą – atrodė, kad ji nori išgelbėti mane iš čia, tačiau jos neįleidžia. Vietoj jos įžengė žinoma televizijos laidų vedėja su šunimi. Vėliau palatą nutvieskė nuostabūs įvairių spalvų spinduliai. Jie tryško iš mobiliojo telefono, kurį laikė seselė“, – juokėsi iš savo haliucinacijų kalvis.

Pagaliau parvežtas namo sutvarstytas vyras ilgai netvėrė neįgaliojo ratukuose. „Kaip tik tuo metu meistrai dengė mūsų pirkios stogą, o man atrodė, kad jie daro ne taip, kaip reikėtų. Prisiyriau iki kopėčių, įsitvėriau į jas ir pradėjau kabarotis viršun parodyti, kaip turi būti padaryta. Dar ne visai išgijusi ranka vėl lūžo, ir nusiritau“, – prisiminė Martynas, vėl atsidūręs Kauno klinikose.

Miestą iškeitė į kaimą

Ši nelaimė pakeitė M. Breikšto gyvenimą. „Ligi tol keldavausi paryčiais ir bėgdavau į darbą. O dabar pagalvoju, kodėl turėčiau skubėti. Gal daugiau laiko skirti sau ir artimiesiems?“ – svarstė kalvis.

Breikštai pardavė trijų kambarių butą Elektrėnuose, kur lig tol gyveno, Martynas paliko šaltkalvio darbą elektrinėje, ir visa šeima įsikūrė Vilmos tėviškėje. „Tai buvo sena mūsų svajonė. Mieste vegetavome, o nuvažiavę į kaimą savaitgaliais atsigaudavome“, – sakė Vilma. Jos gimtosiose vietose – Aukštadvario regioninis parkas. Gamta čia unikali: aukščiausioji Dzūkijos aukštuma, kurią skrodžia Verknės, Guostės upeliai, telkšo Antaveršio, kurį vietos žmonės vadina Veršiuku, Guostaus, kiti ežerai.

Už keleto šimtų metrų nuo Breikštų sodybos slūgso gilios, senovinių ledynų išraustos Antaveršio ir Gelionių duobės. Jos, kaip ir netoliese esanti garsioji Velnio duobė, apipintos legendų. Esą Antaveršio duobės dugne liūliuojantis liūnas įtraukia galvijus, o žalsvame Gelionių duobės vandenyje ir dabar naktimis gali pamatyti šviečiančias nuskendusių vaikų vėles.

Čia pat – viena aukščiausių šiame parke Gelionių kalva, kurios vieną šlaitą nuo griūties saugo kadaise iš Suomijos ledyno atvilkti didžiuliai Ustronių rieduliai, kiek toliau stūkso Gedanonių kalnas. O Veršiuko ežeras tyvuliuoja sodybos pašonėje.

Čia – Mergiškių kraštovaizdžio draustinis, dalis jo paskelbta gamtos rezervatu.

Vilma ir Martynas Breikštai įsitikinę, kad šios vietos energija ypatinga. „Net klimatas čia kitoks. Kai nuvažiuojame į Elektrėnus – miestas ir laukai aplink jį pliki, o čia – prisnigta, balta, švaru, gražu, ramu. Žmonės čia jaučiasi kitaip negu kitur. O kokie nuostabūs virš Veršiuko ežero saulėlydžiai ir saulėtekiai!“ – giria Vilma, o Martynas atneša didelį gintaro gabalą. Aptiko jį kasdamas prie namų kūdrą.

Gyventi padeda avys

Gražios vietos yra gerai, tačiau iš ko kaime gyventi, kai uošvių žemės tik 4 hektarai, o ir toji pati kalvota? Draugų patarti Breikštai nusipirko keliolika avių. „Vasarą jas gano mano tėtis, o žiemą augintinės praleido pašiūrėje, – tai nereiklūs ir ištvermingi gyvuliukai“, – aiškino Vilma.

Nukirpę avis, Breikštai vilną veža iškaršti, tada Vilma iš jos velia veltinių, riešinių ir kitokių gaminių. Pagražina liaudies ornamentais, o jei daro pažįstamiems žmonėms – įpina linkėjimų. Moteris tikina, kad šie ženklai yra magiški ir gali padėti.

„Pernai prieš kelionę po Švedijos šiaurę nuvėliau riešinių su gerais linkėjimais ne tik sau ir Martynui, bet ir mūsų draugams. Kelionėje mūvėjome jas. Gal todėl ji pavyko puikiai: nors tas kraštas atšiaurus, tada orai buvo tarsi specialiai mums – nešalta, mažai lijo“, – teigė Vilma.

Šiuos gaminius ji siunčia į Norvegiją ir kitas užsienio šalis, kuriose tokie rankdarbiai populiarūs. Iš savo ūkio naujakuriai turi ir mėsos. Tik čia jau sudėtingiau. „Kai Martynas praneša, kada pjaus avį, išeinu iš namų visai dienai – man gaila avelių. Net jų mėsos tvarkyti negaliu. Be to, aš ir vyresnioji dukra Gabija galime ir be mėsos gyventi. Jos nori tik Martynas ir jaunėlė Ūla“, – prisipažino Vilma.

Laumės žirgas iš metalo

Tačiau bene svarbiausias Breikštų išgyvenimo šaltinis – kalvio Martyno darbai. Mažytėje sodybos kalvėje iš iki raudonumo įkaitinto metalo atsiranda šviestuvai, žvakidės, baldai ir jų papuošalai, tvoros, turėklai, pastatų dekoracijos.

M. Breikštas įgijo elektriko specialybę, tačiau dirbo daugiausia šaltkalviu, vėliau tapo kalviu. O vaikystėje žavėjosi medžio darbais.

„Dar mokykloje per darbų pamokas pamėgau medį. Miške rinkdavau įdomių formų šaknis, šakas. Padailintos jos tapdavo panašios į skulptūrėles, iš kai kurių darydavau baldus. Valtimi nusiirdavau į Elektrėnų marių salą – jos pakrantėse gamtos kūrinių yra daug.

O kai pradėjau dirbti šaltkalviu elektrinėje, pamėgau vaikščioti į kalvę. Tai vieną daiktą ten nusikaldavau, tai kitą. Šitaip ir prisijaukino mane metalas. Tai labai įdomi medžiaga kurti, net galima ją lyginti su moliu. Skirtumas toks, kad molį gali apdirbti tik šlapią, o metalą – karštą“, – dėstė M. Breikštas.

Jo žmona rodo naują vyro kūrinį – šviestuvą ant lubų, jį Martynas nukalė taip, kad galima būtų lengvai perkelti iš vienos kambario vietos į kitą.

Daug meistro kūrinių įsikūrė Breikštų draugų namuose. Antai metalinio stalelio viršų dailininkė A. Neniškienė inkrustavo stiklo mozaika. O Kazlų Rūdoje vieno namo kieme galima pamatyti iš metalo sukurtą laumžirgį. Vieną jo koją Martynas įtaisė į akmenį, todėl vėjui pučiant laumžirgis virpa, tarsi būtų tikras.

Kita dalis gaminių – metalo tvorelės, laiptų turėklai ir t. t. atsidūrė užsakovų sodybose. M. Breikštas mėgsta savo darbuose taikyti tradicinius motyvus iš liaudies meno katalogų, vieną kitą dar aptinka senuose vienkiemiuose, kaimeliuose. „Tačiau jų jau labai mažai, – apgailestavo pašnekovas. – Vilma sumanė liaudiškai papuošti mūsų namo langines, tai daug važinėjome, kol radome originalų seną ornamentą.“

Milijoną atiduotų kaimui

Kūryba iš metalo nelengva ir tiesiogine prasme. Pabandyk nukalti, išlenkti, išraityti ką nors iš jo – tai ne medį drožti. „Dirbti su metalu ir sąnaudos didesnės. Tačiau ir iš medžio kurti sudėtinga, nes jis ilgainiui skilinėja“, – priminė M. Breikštas.

Daug pinigų iš savo darbų sako negaunąs, bet esą kiek turi, tiek užtenka.

Turtingiemsiems, kurių namus papuošia M. Breikšto kūriniai, meistras nepavydi. „Kad turėtum daug pinigų, tikriausia reikia labai daug dirbti, – svarstė jis. – Skirti visą gyvenimą tik darbui ir pinigams – ne, tai ne man.“

O jei, tarkim, išloštų milijoną? „Ūlytei žirgą nupirkčiau – ji juos garbina“, – nusišypsojo meistras.

„Ir dar gerai būtų paremti vietinę Užuguosčio bendruomenę, – balsu pasvajojo žmona. – Kai buvo uždaryta mokykla, miestelis apšepo, tapo liūdnas. Reikėtų mums aktyviau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, tik kad ligi šiol vis laiko trūko.“

Tiesą sakant, jaunieji Breikštai į jį jau įsitraukė: pakalbinti kultūrininkų, tapo vietos teatro „Veidrodis“ aktoriais. Vasario 16-ąją Užuguosčio bibliotekoje įvyko Antono Čechovo spektaklio „Piršlybos“ premjera, o pagrindinius vaidmenis atliko Martynas ir Vilma. „Dabar mes jau tikri menininkai“, – juokavo kalvis ir prisipažino, kad scenoje buvo ne lengviau negu kalvėje.

Kitą „Piršlybų“ spektaklį Breikštai parodė Martyno 40-mečio proga susirinkusiems draugams ir artimiesiems, o šeimininkų dukros surengė koncertą – Ūla griežė smuiku, o Gabija grojo saksofonu, mat abi mokosi muzikos. Jų tėčio jubiliejus kad ir neįspūdingas metų skaičiumi, bet savaip išskirtinis, mat Martynas gimęs vasario 29 dieną, o ji būna tik kas ketverius metus.

Meno parodose Martynas savo darbų dar neeksponavo. „Neturėjau laiko. Svarbiausia buvo suremontuoti uošvių sodybą. Tačiau didžiausi darbai jau padaryti, tad vėl imsiuosi metalo. Tik pirmiau norisi nulėkti su meškere prie Verknės“, – sakė meistras. Žūklė – dar vienas jo pomėgis.

Nori matyti savo upelį

„Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ – taip pavadino Dzūkijos gamtininkas Henrikas Gudavičius savo naują knygą. „Tuo metu, kai būsi Alpėse, nebebūsi prie savo upelio. O gaila. Savo upelį reikia matyti kasdien“, – taip savo nenorą niekur išvažiuoti aiškina šis dzūkų gamtmeldys. Panašiai mąsto ir kalvis M. Breikštas. Tik kalba kitokiais žodžiais.

„Kad ir kiek gyventum užsienyje, visada ten būsi tik svečias. Man tai nepatinka. Pasisvečiuoti smagu vieną kitą dieną, bet ne ilgiau“, – sakė jis paklaustas, ar niekada nenorėjo emigruoti.

Juk, tarkime, Norvegijoje, kur itin vertinami metalo meistrų darbai, ar kurioje kitoje turtingoje šalyje jis kur kas daugiau uždirbtų negu Lietuvoje. „Ne. Man patinka pakeliauti po šiaurę, pažvejoti, nes ten daug žuvų. Bet gyventi mieliausia gimtinėje“, – pabrėžė Martynas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"