TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Paulo Coelho: knyga daug svarbesnė už rašytoją

2016 07 25 6:00
Paulo Coelho. peru.com nuotrauka

„Skubu rašyti“, – sako vienas populiariausių ir garsiausių šiuolaikinių Brazilijos rašytojų Paulo Coelho. Jis tiki likimo siunčiamais ženklais ir džiaugiasi užsiimdamas veikla, kuri jo manymu buvo nulemta iš aukščiau.

– Ar jūs suinteresuotas tiesti tiltus tarp skirtingų kultūrų?

– Rašytojui svarbu domėtis skirtingomis kultūromis, jų kilme. Negali rašyti vien apie savo gimtąsias vietas. Žinoma, gali parodyti ir dalelę savo kaimo, tačiau užvis svarbiausia suprasti ir matyti kitus. Levas Tolstojus yra palyginęs žmones su upėmis. Jis sakė: vanduo visur vienodas ir visur toks pats, bet kiekviena upė būna siaura, plati arba rami.

Kai augau, buvau įtakojamas įvairių kultūrų: arabų, žydų, amerikiečių. Pradėjau jomis domėtis. Pradėjęs rašyti pamačiau, kad ši tematika įdomi, kurstanti vaizduotę.

Tiesia tiltus tarp kultūrų

– Nejaučiate, kad dabar turime pastatę daugiau tiltų, nei jų turėjome praeityje?

– Šiandieną matau kaip tie tiltai griūna. Atrodo, kad esame nepajėgūs vieni kitus suprasti. Mano pareiga, kaip ir visų kitų žmonių, kuriems rūpi pasaulio vienybė stengtis padėti užmegzti multikultūrinį ryšį.

Kol yra išlikęs bent vienas tiltas, tol ne viskas prarasta. Nuo to momento, kai nebesistengiame suprasti kitos kultūros muzikos ar tekstų, tampame svetimi vieni kitiems. Tada situacija komplikuojasi.

– Mažinate tarpkultūrinį atotrūkį savo dalyvavimu socialinių tinklų gyvenime. Esate aktyvus interneto erdvėje. Tviterio paskyroje turite 9 milijonus sekėjų.

– Tai nauja platforma. Kaip rašytojas turiu rasti kuo daugiau kanalų, leidžiančių bendrauti su skaitytojais. Internetas viena iš bendravimo formų. Jo dėka, žmonės daugiau skaito ir rašo. Virtualus pasaulis yra puiki galimybė susisiekti su savo skaitytojais. Šiuo būdu išgirstu jų balsą ir nuomonę. Norėčiau mokėti daugiau kalbų. Pradėjau rašyti tekstus į savo internetinį dienoraštį, kad žmonės galėtų juos parsisiųsti, dalintis. Be jokių komercinių sumetimų. Tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Yra tekstų, kuriuos publikuoju tik virtualioje erdvėje. Esu suinteresuotas išgirsti skaitytojų atsiliepimus.

– Аr jūsų netrikdo per didelis virtualios informacijos srautas mažinantis jos patikimumą?

– Kuo daugiau atrandame šaltinių pasisemti žinioms, tuo geriau.

Baltos plunksnos istorija

– Ar tiesa, kad prieš rašydamas knygą į rankas imate baltą plunksną?

– Taip. Susiklostė tokia tradicija, nuo pirmos mano knygos „Piligrimas“ išleistos 1987 metais. Nebuvau užtikrintas rašyti ar ne. Tada buvo pagavusi dvejonių banga. Buvau Madride ir pasakiau sau: jei šiandien pamatysiu baltą plunksną, tai bus ženklas, kad turiu rašyti.

– Turėjote idėją, norėjote rašyti, o jei nebūtumėte radęs baltos plunksnos?

– Būčiau lengvai radęs, bet ieškoti sausio mėnesį – nemenkas iššūkis. Įrodžiau sau, kad viskas yra įmanoma. Plunksna neturėjo reikšmės knygos turiniui, ji įtakojo pačią knygą.

Vedinas širdies balso

– Sekate ženklais. Ar atsižvelgiate į visas mistines nuojautas?

– Esu smalsus žmogus, mane domina daugelis dalykų, kurie vyksta pasaulyje. Sutinku daug įdomių žmonių. Nauja idėja gali iškilti nepaisydama jokių logikos dėsnių. Knyga pirmiausia parašoma mano širdyje, tik po to sugula sakiniais. Aš nesirenku knygos, ji renkasi mane.

– Kuriate istorijas vedamas širdies balso.

– Rašau, nes man patinka dalytis mintimis su auditorija. Nežinau, ar knygos pasaulį paverčia geresniu. Rašydamas šia mintimi nesivadovauju. Priimu skaitytojus kaip geriausius kritikus. Mes visi pasaulį matome skirtingai. Privalai keistis, tik tuomet žengsi didelį žingsnį į priekį. Knyga daug svarbesnė už rašytoją.

– Jūsų asmenybė labai ryški.

– Rašymas – mano sielos ekspresija, galimybė išreikšti jos valią. Yra dviejų tipų rašytojai: vienas kaip Marcelis Proustas, kuris užsirakino savo kamštmedžio plokštėmis išmuštame kambaryje. Atsiribojęs nuo išorinio gyvenimo ir atsidėjęs vien kūrybiniam darbui. „Prarasto laiko beieškant“. Ir kitas, Ernesto Hemingway tipažas, kuris kūrė švęsdamas gyvenimą.

– Savo svajones reikia įgyvendinti?

Tai turi prasmę. Palieku šį klausimą atviru. Ne todėl, kad manyčiau, jog rasiu atsakymą. Tiesiog gyvenk savo gyvenimą su užsidegimu, kupinas entuziasmo.

Parengė Evelina JOTEIKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"