TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pavėluotas susitikimas su J.Ivanauskaite

2010 10 30 0:00
Šią nuotrauką redakcijai atsiuntė iš Švedijos grįžusi Jurga - paaiškino, kad neturi jėgų fotografuotis.
Asmeninio albumo nuotrauka

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ir chirurgo Gedimino Raubos akistata buvo lemtinga. Būtent šis gydytojas nustatė, kokia neganda kamuoja garsią moterį. Būtent jis turėjo J.Ivanauskaitei pranešti skaudžią žinią apie klastingą onkologinę ligą. "Abu susigraudinome", - prisiminęs sunkias akimirkas LŽ prisipažino medikas.

Šiomis dienomis pagerbiame išėjusiuosius anapilin. O lapkričio 14-ąją bus minimas rašytojos ir dailininkės J.Ivanauskaitės gimtadienis. Darganotomis rudens dienomis įdomią menininkę, ryškią asmenybę tikriausiai prisimins daug žmonių - ji turėjo minią gerbėjų, būrelį bičiulių, ją mylėjusius artimuosius. Liūdna ir skaudu, kad lemtis J.Ivanauskaitei buvo negailestinga ir šiandien jos nėra mirtingųjų pasaulyje. Tačiau atsirado Jurgos skverelis su žaisminga skulptūra, yra sienų, kurias puošia minininkės dailės darbai, lentynų su jos knygomis, po interneto erdves iki šiol klaidžioja laiškai, kuriuos ji rašė sunkiai sirgdama. Visa tai suteikia vilties, kai mąstai apie dvasinį nemirtingumą.

Bendraujant su rašytoją pažinojusiais žmonėmis norisi dalytis prisiminimais. Šį kartą susitikau su chirurgu, kuris prieš penkerius metus nustatė tikrą diagnozę ir pirmasis operavo J.Ivanauskaitę. Rūpėjo sužinoti ne tik apie Jurgą, bet ir apie gydytoją - kokiais lemties keliais vinguriuoja jo gyvenimas. Baltą chalatą vilkintį mediką kalbinau nedideliame ligoninės kabinete. "Dažnokai prisimenu J.Ivanauskaitę, - pradėjo pasakoti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas G.Rauba. - Ji buvo žinomas žmogus. Be to, juk įsimename tuos, kurie mums padaro įspūdį."

Lemtingas skambutis

"Laimingai susidėsčiusios žvaigždės po ketverių metų bergždžio ir skausmingo klaidžiojimo pagaliau atitempia mane į reikiamą vietą, taip pat suveda draugėn du gydytojus, kuriems staiga šauna geniali idėja: jeigu žmogui skauda koją, imti ją ir pačiupinėti. Bingo! Taip galų gale aptinkamas rekordinio dydžio auglys..." (iš J.Ivanauskaitės knygos "Viršvalandžiai").

Tai įvyko Greitosios pagalbos ligoninėje. Rašytoja apsilankė pas gydytoją neurologę Liną Lauraitienę. Ši paskambino G.Raubai. "Buvau kviečiamas pakonsultuoti, - santūriai prisiminė gydytojas. - Ir radau ligą - apčiuopiau auglį." Taip po ketverių nežinios metų paaiškėjo, kokia negalia vargino rašytoją. Anot patyrusio mikrochirurgo, nervinio pobūdžio pažeidimus nustatyti nelengva. Skausmo priežasčių būna labai įvairių. Galbūt iki tol medikai, su kuriais konsultavosi J.Ivanauskaitė, nepagalvojo, kad skaudėti gali dėl nerviniame audinyje atsiradusio auglio. G.Rauba teigė, jog jam sunku komentuoti kolegų pastangas nustatyti diagnozę.

"Pasakiau Jurgai, kad yra auglys ir jį reikia operuoti", - toliau kalbėjo medikas. Rašytoja pasidomėjo astrologinėmis prognozėmis, ar G.Rauba jai tinka kaip gydytojas, ir pasirinko Greitosios pagalbos ligoninę bei šį chirurgą. 2005 metų gruodžio 2 dieną J.Ivanauskaitės kojoje tūnojęs auglys buvo išpjautas.

Galima pasimokyti

"Gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų... (iš J.Ivanauskaitės laiško, kai ji buvo paskelbta Metų moterimi).

Skaudžią tiesą, kad per tyrimą nustatyta, jog išpjautas auglys - piktybinis, rašytojai pasakė G.Rauba. "Man buvo labai sunku tai padaryti, - tvirtino gydytojas. - Abu susigraudinome."

Kai žmogus sužino, jog serga onkologine liga, jis suvokia, kad priekyje - sudėtingas gydymo procesas. Kaip teigė chirurgas, tai ilgas kelias, kurį pacientas eina kartu su medikais. "Gydymas būna dramatiškas, susijęs su daugeliu emocijų, - aiškino G.Rauba. - Jurga tai suprato." Anot gydytojo, rašytoja buvo dvasiškai stipri, pasirengusi daug ką ištverti, kad pratęstų gyvenimą.

Kol J.Ivanauskaitė gulėjo ligoninėje, jie nuolat bendravo. Chirurgas dažnai aplankydavo pacientę palatoje. Menininkė ir gydytojas kalbėdavosi įvairiomis temomis - ne tik apie mediciną. "Jurga - protingas ir gilus žmogus, su kuriuo buvo įdomu šnekėtis, iš kurio buvo galima net pasimokyti", - tikino G.Rauba.

Vėliau, kai J.Ivanauskaitė buvo operuojama ir gydoma Švedijoje, specialiame sarkomų centre, juodu susiskambindavo, susirašinėdavo mobiliojo telefono žinutėmis. Rašytoja pranešdavo, kad vėl bus operuojama, pasakodavo, kaip jaučiasi, medikas ją guosdavo. G.Rauba žinučių neištrindavo - norėjo išsaugoti. Deja, vėliau tas telefonas dingo. O į Lietuvą grįžusios J.Ivanauskaitės gyvybės jėgos seko ir galiausiai - 2007 metų vasario 17 dieną - ši ryški asmenybė užgeso amžiams.

"Kai galvoju apie Jurgą, visada gailiuosi, kad mudu susitikome per vėlai. Auglys jau buvo didžiulis, liga išplitusi, - su kartėliu kalbėjo G.Rauba. - Jei būtume susitikę anksčiau, gal viskas būtų kitaip pakrypę."

Vėžio paliestas likimas

"Kai sunkios ligos akivaizdoje suvoki neįkainojamą kiekvienos egzistencijos vertę, statistika liaujasi egzistuoti, skaičiai išnyksta, lieka individualybės, žmonės, kurie dėl sunkiai suvokiamų blogio dėsnių prarado savo vienintelę gyvybę." (Čia ir toliau - ištraukos iš J.Ivanauskaitės 2006 metų interviu "Lietuvos žinioms".)

"Tos bėdos man buvo pažįstamos - mano pirmoji žmona mirė nuo krūties vėžio, - skaudžią asmeninę patirtį atskleidė chirurgas. - Ji buvo dar jauna moteris. Taigi patyriau, ką reiškia išgirsti tokią diagnozę. Didžiausias smūgis būna žinia apie onkologinę ligą. Svarstai, kodėl tai palietė tave, šeimą. Neturi reikšmės, kad pats esi medikas. Vėliau, kai mobilizuoji jėgas, kaip tai darė Jurga, toks kovingumas padeda." Tačiau, nors buvo įdėta daug pastangų gydant G.Raubos sergančią žmoną, išgelbėti jos gyvybės nepavyko. Žaibiškai prasidėjęs vėžys atėmė iš moters gyvenimą. "Onkologija yra lemtis, kurios nepasirinksi, - tvirtino pašnekovas. - Likimas pats nusprendžia ir ką nors pasiima iš šio pasaulio. Tai fatališka." Gydytojas sakė, kad ši prieš 11 metų įvykusi šeimos nelaimė jį užgrūdino.

Be mamos likę sūnūs dabar jau dideli: vyresnysis Martynas taip pat pasirinko mediciną ir tapo traumatologu ortopedu, jaunesnysis Dominykas studijuoja aplinkosaugą. G.Rauba turi ir 8 metų dukrelę Moniką iš antrosios santuokos. Mergaitė, suprantama, dar nežino, ko labiausiai norėtų gyvenime. Tačiau ir ją galima vadinti vaiku iš "baltų chalatų šeimos", mat tėtis - chirurgas, o mama Rūta - operacinės medicinos sesuo.

G.Rauba pasakojo, kad pats užaugo panašioje aplinkoje - Kauno medicinos institute, nes ten buvo patalpos gyventi darbuotojams; tėvas dirbo šios aukštosios mokyklos dėstytoju, mama - farmacininke. "Mano vaikystė prabėgo lakstant pro prozektoriumą", - nusišypsojo chirurgas.

Daugelis gydytojo G.Raubos pacientų - žmonės, iškankinti įvairiausių ligų, patyrę sudėtingų traumų, nukentėję per nelaimingus atsitikimus, avarijas, patyrę sunkių nudegimų ir kitokių rimtų sužalojimų... "Savo darbe dažnai susiduriame ir su onkologiniais ligoniais", - sakė gydytojas. Jis imasi ir tokių atvejų, kai kiti chirurgai nebenori operuoti. Net kai akivaizdu, kad žmogaus gyvenimo laikrodis neilgai trukus gali sustoti, nes vėžys išplitęs, G.Rauba stengiasi pagelbėti. "Norisi padėti oriai išeiti iš šio pasaulio, - paaiškino gydytojas ir ramiai pasakė: - Galiausiai visi mes išeisime..."

Pailsi tyloje

"Net didžiausiame siaube gali būti marios kibirkščiuojančios šviesos, mažų šaunių pramogų ir tikro džiaugsmo..."

55 metų G.Rauba yra vienas mikrochirurgijos pradininkų Lietuvoje. Kaip pailsi žmogus, kurio kasdienybė - tarp baltų ligoninės sienų, kuris laiką skaičiuoja operacinėje prie plieskiančių lempų praleistomis valandomis, o jo darbo instrumentas - aštrus skalpelis? Daugiau kaip 30 metų praktikuojantis chirurgas sakė, kad jam mieliausias laisvalaikis - gamtos prieglobstyje. "Stengiuosi užsimiršti, - teigė gydytojas. - Dirbti reikia intensyviai, paskui - gerai pailsėti. Todėl norisi ramybės, tylos... Viešų vakarėlių ir renginių nemėgstu. Kodėl turėčiau ten gaišti laiką - kad pasirodyčiau? Man geriau sodyboje židinį kūrenti, sodą genėti, mišką valyti. Patinka leisti laiką gamtoje, pasivaikščioti, pamedžioti. Mėgstu fotografuoti... Šiuo metu norėčiau padaryti rūko nuotraukų."

Trumpai apie Jurgą

* J.Ivanauskaitė - Lietuvos prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė.

* Gimė 1961 metų lapkričio 14-ąją, anapilin išėjo 2007-ųjų vasario 17 dieną būdama 45 metų.

* Rašytoja yra autorė 20 knygų, tarp jų - "Pakalnučių metai", "Ragana ir lietus", "Placebas", "Miegančių drugelių tvirtovė", "Viršvalandžiai". Jos kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

* Menininkė rengė dailės darbų ir fotografijų parodas.

* J.Ivanauskaitė - 2005 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"