TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pažadėtosios žemės pažadų neužteko

2014 08 23 6:00
Asta ir Artūras Imbrasai Izraelyje įgytą patirtį sėkmingai taiko Lietuvoje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Architektas Artūras Imbrasas su žmona Asta ir dviem mažais sūnumis Pauliumi ir Miku prieš beveik dvidešimt metų išvažiavo gyventi į Izraelį. Po devynerių grįžo. Vyras prisipažino, kad ir išvyko, ir grįžo ieškodami geresnio gyvenimo. Jau dešimt metų šeima vėl gyvena Lietuvoje ir dėl tokio sprendimo nesigaili.

Kai 1995 metais Artūras ir Asta, abu baigę architektūros studijas, išvyko laimės ieškoti į Artūro protėvių žemę Izraelį, mintis, kad vėl grįš į Lietuvą, neatrodė labai reali. Bilietas buvo pirktas tik į vieną pusę. "Niekada neslėpiau, kad išvykome iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių. 1994-1995 metais architektams čia buvo tikras košmaras. Gyvenome Kaune, aš pirkdavau vieną kiaušinį vaikams, nes dviem kiaušiniams pinigų neturėjau. Buvo tikrai sunku. Pasitarę su Asta nutarėme vykti į Izraelį, kur gyvena daug mano giminių", - prisiminė A. Imbrasas.

Tik pagal specialybę

Išvykdami buvo kupini jaunatviško maksimalizmo: viską pradės nuo nulio, gerovę susikurs tik savo rankomis, neprašys giminaičių pagalbos. "Oro uoste mus išlydėjo mano dėdė. Girdėdamas mūsų atsisveikinimo pažadus "viską darysim patys", suprato, kokią nesąmonę mudu darome. Grįžęs namo jis paskambino giminaičiams ir paprašė, kad mus pasitiktų ir kuriam laikui priglaustų", - juokėsi architektas. Į Pažadėtąją žemę jis su Asta, Pauliumi ir Miku nuvyko turėdamas penkis lagaminus - trijuose buvo vaikų drabužiai, viename nežinia kodėl gabenamas indų servizas, keletas knygų ir sutuoktinių daiktų.

Porą savaičių pagyvenę pas gimines, Imbrasai ėmėsi savo plano - kurtis savarankiškai. Pusę metų lankė intensyvius hebrajų kalbos kursus, nes nemokėdamas kalbos darbo pagal specialybę čia tikrai negausi. "Turėjome šešis su puse tūkstančio dolerių - tiek gavome pardavę dviejų kambarių butą Kaune. Lietuvoje ši suma tada atrodė milžiniška, o Izraelyje - menki kišenpinigiai. Šeštadieniais leisdavau sau vaikams nupirkti butelį kokakolos", - teigė pašnekovas. Kol lankė kalbos kursus imigrantams, šeima gaudavo minimalią pašalpą, leidžiančią šiaip taip išgyventi.

Artūras su Asta buvo nutarę labai griežtai - jokių atsitiktinių darbų nedirbs, ieškos veiklos pagal specialybę. Tiesa, vyras prisipažino tris dienas padirbėjęs kartono fabrike darbininku, bet ši jo "karjera" baigėsi tada, kai darbdavys sužinojo, kad jis - kvalifikuotas architektas.

"Labai norėjosi gauti nors kiek daugiau pinigų - nupirkti vaikams kokį žaisliuką, šokolado. Pasitarėme, ir nusprendžiau pabandyti: nusipirkau patogesnius batus - sportbačius, nes iki tol turėjau tik sandalus, ir įsidarbinau. Labai stengiausi, o po trijų dienų mane iškvietė bosas ir paklausė: "Klausyk, o kas tu pagal specialybę?" Sakau, architektas. "Tai ir eik dirbti architektu, tau čia ne vieta". Tiesa, sumokėjo už tas tris dienas", - su humoru apie pirmuosius sunkumus svetur pasakojo A. Imbrasas. Jam tai buvo gera pamoka, kad savo užsibrėžto tikslo reikia siekti nesiblaškant.

Tel Avive - A. Imbraso pastatai

Lietuvoje gimęs, užaugęs ir išsilavinimą įgijęs architektas paliko įspūdingus savo talento pavyzdžius Izraelio sostinės Tel Avivo miesto panoramoje. Pirmoji po intensyvių kursų gerai išmokusi kalbą darbą gavo Asta. Lietuvę architektę priėmė turtingiems žmonėms prabangius interjerus projektuojanti firma. Artūras iš pradžių dirbo pas iš Lietuvos kilusį architektą, projektavo gyvenamuosius namus. Po metų nutarė ieškoti geriau mokamo ir karjeros galimybių teikiančio darbo. "Radau Tel Avive architektų biurą, užsiimantį vien didžiulių biurų projektavimu. Projektavau centrinį bendrovės IBM būstinės pastatą, kuris užima 16 tūkst. kvadratinių metrų, iki 20 tūkst. "kvadratų" ploto pasaulyje žinomų draudimo bendrovių pastatus, "Motorolos" biurų statinį. Gana greitai tapau pripažintas, gerai apmokamas architektas", - aiškino pašnekovas.

Artūro teigimu, Izraelyje labai vertinamas Europoje gautas architekto išsilavinimas. Jo VISI (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas) diplomas kaip tik ir atvėrė kelią į solidų darbą. Jis iš karto gavo antros kategorijos architekto statusą, apie kurį Izraelio aukštąsias mokyklas baigę absolventai gali net nesvajoti, jeigu mokslų netęsė Europoje.

Šeima išsinuomojo penkių kambarių butą naujai statomame mieste tarp Tel Avivo ir Jeruzalės, vaikai lankė mokyklą, puikiai prisitaikė prie naujos vietos. Tačiau po kurio laiko Izraelio statybų sektorių apėmė sąstingis - užsakymų nebeliko. Nors Artūras vis dar gaudavo solidžią algą, konkretaus darbo nebebuvo.

Ir vėl iš naujo

"Metus "voliojau durnių" - bosai atleido visus darbuotojus, tačiau mane paliko, nes atėję klientai sakydavo: :Jeigu Imbrasas darys projektą - užsakom, jeigu ne - einam kitur." Per tuos nieko neveikimo metus parašiau knygą "Klajūnas", kurią grįžęs išleidau Lietuvoje, antrą - "Laisvės vergai" ir dar apsakymų. Architekto darbo nebuvimas pažadino rašymo aistrą", - prisipažino A. Imbrasas. Rašyti skatino ir Lietuvos ilgesys.

2003 metais neištvėręs nieko neveikti grįžo pasidairyti galimybių Lietuvoje. Po metų parsivežė šeimą. Nors Astai darbo Izraelyje netrūko, grįžti į tėvynę visiškai neprieštaravo - čia gyveno jos mama, liko draugų, pažįstamų. Artūras juokėsi, kad pirmiausia žmoną kalbino važiuoti į Australiją ar Naująją Zelandiją, tačiau ši kategoriškai atsisakė belstis į pasaulio kraštą. Vėl iš naujo įsitvirtinti Lietuvoje A. Imbrasui labai padėjo draugai ir kolegos architektai. Lietuvoje kaip tik buvo prasidėjęs nekilnojamojo turto statybų bumas, darbo buvo daug.

"Kai grįžome, apėmė toks geras jausmas, - prisipažino architektas. - Gyvendamas Izraelyje visą laiką patiri įtampą. Ilgainiui jos nebepastebi, bet ji tvyro. Kai grįžome, vaikai eidami į parduotuvę stebėdavosi, kad niekas netikrina prie durų. Į autobusą galima lipti pro bet kurias duris? Juk nesaugu - įlips teroristas ir susprogdins. Kavinėje paliktas be priežiūros krepšys neišprovokuoja visų gultis po stalais baiminantis sprogimo", - nelinksmai kalbėjo vyras.

Šeima buvo pasiilgusi ir metų laikų kaitos. Atėjęs ruduo, žiema visiems Imbrasams, pratusiems prie amžinos ir labai karštos vasaros, buvo tikras džiaugsmas. Tačiau ilgą laiką gyvenęs svetur Artūras pastebi, kad Lietuvoje žmonės labai niūrūs ir užsidarę. Vos grįžę jie su žmona vis kalbindavo pardavėjas prekybos centruose, kaip buvo įpratę, o sulaukdavo tik akmeninio žvilgsnio. "Tačiau visi šie dalykai - natūralūs kultūrų skirtumai. Kai tik nuvykęs į Izraelį per darbo susirinkimą sulaukdavau entuziastingų klausimų, kaip gyvena mano žmona, kaip sekasi vaikams, irgi iš pradžių šiurpdavau - koks jūsų reikalas? Juk susirinkome apie darbą kalbėtis", - juokėsi Artūras.

Iš pradžių Vilniuje nuomojosi būstą, o prieš keletą metų sutuoktiniai nutarė galutinai įleisti šaknis - įsigijo kotedžą, įsikūrė pagal savo skonį ir pomėgius. Architektas neslėpė, jog žmonai pasiguodus, kad jau norėtų savo namuose pasikabinti užuolaidas ir tvarkytis kaip pačiai patinka, ieškojo tokio būsto, kuris tiktų abiejų skoniui. "Nepirkome namo, nes negaliu pakęsti pjauti žolę, - nusikvatojo pašnekovas. - Kotedžas buvo geras pasirinkimas, nes čia žolės lopinėlis mažas, galima tikėtis, jog kas nors iš kaimynų jį nupjaus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"