TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Per didelės meilės vaikui kaina

2010 04 30 0:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Sakoma, kad žmogus iš didelės meilės pajėgus net kalnus nuversti, jūras šaukštu išsemti. Ar beatodairiška motinos meilė gali apversti vaiko gyvenimą, atimti pasitikėjimą savimi, savarankiškumą? Artėjant Motinos dienai apie tai kalbamės su keturiomis žinomomis moterimis.

Šios mamos neslepia, kad lepina vaikus, labai jais rūpinasi, bet nemano, kad tai yra blogai. Mūsų pašnekovės - fotomenininkė, muzikos prodiuserė Jurga Anusauskienė, nušalintojo prezidento Rolando Pakso dukra Inga Stumbrienė ir verslininkė Inga Krukauskienė. Mintimis sutiko pasidalyti ir Vilniaus universiteto docentė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Sigita Lesinskienė.

Pravardžiuoja Pinočetu.

Dukters ir dviejų sūnų mama J.Anusauskienė tikina, kad kiekvieno vaiko gimimas jai buvo nepaprastai reikšmingas įvykis. "Aišku, pirmagimis visada lieka pirmagimiu. Jis tam tikra prasme ypatingiausias, - šypteli. - Gimus Evelinai, iš laimės skrajojau padebesiais. Kai į šį pasaulį atkeliavo Mindaugas, džiaugiausi nė kiek ne mažiau, nes šeimoje įsivyravo pusiausvyra: buvome du vyrai ir dvi moterys. Haroldas gimė po kelerių metų pertraukos, tad jo laukimas buvo kitoks - brandesnis." Pašnekovė pasišaipo, kad ją būtų galima vadinti "neformatu", mat mama tapo dar neturėdama dvidešimties. "Tačiau vaikelis nebuvo netyčiukas, - pabrėžia. - Šiandien tai daug kam atrodo keista, bet kai sulaukiau pilnametystės, didžiausias mano noras buvo turėti kūdikį. Pamenu, tuomet kartodavau, kad turėsiu penkis vaikus. Artimieji ir draugai manė, kad juokauju. Tačiau ilgainiui daugelis patikėjo, jog mano žodžiai gali išsipildyti. Jei atvirai, turiu šiek tiek laiko ir tikrai neatmetu galimybės dar kartelį patirti motinystės džiaugsmą." J.Anusauskienė priduria, kad vaikai jai suteikia jaunatviškumo. "Visi kartu šėlstame, krečiame šunybes. Nenoriu būti tokia mama, kuri tik primena, jog lėkštėje riogso nesuvalgytas kotletas ar jau laikas eiti miegoti, - porina. - Noriu, kad dukra ir sūnūs mane prisimintų kaip gerą žaidimų draugę. Viską lemia aplinkybės: kartais esu atlaidi, vėjavaikiška, o kartais griežta ir gestapiška. Ne paslaptis, jog vaikai ir vyras kartais mane pravardžiuoja Pinočetu (juokiasi - aut.). Juk kam nors reikia palaikyti tvarką namuose."

Bara, bet pasako, už ką

Ar motina gali vaikus mylėti per daug? J.Anusauskienė į šį klausimą atsako štai taip: "Kad žmogus išmoktų mylėti, pirmiausia jis pats turi būti mylimas. Šiais laikais, ypač mūsų šalyje, meilės bet kam - vaikui, artimajam, draugui, gyvūnui - be galo trūksta. Esame pikti, agresyvūs, daug kuo nepatenkinti, pavydūs. Tokios būsenos priežasčių, mano manymu, reikėtų ieškoti vaikystėje. Juk jei mažas žmogutis negauna pakankamai meilės, stokoja tėvų dėmesio ir šilumos, jis praranda svarbiausius atspirties taškus gyvenime. Tačiau vaiko nereikėtų auginti ir šiltnamio sąlygomis - vien tik glostyti, girti, pildyti visus jo norus. Kartais būtina atžalą išbarti. Saviškius dažnai pabaru, bet prieš tai visada pasakau, kodėl baru ir kad tai darau iš meilės. Man svarbu, kad vaikai suprastų, jog motinos meilė negali būti grįsta vien besąlygišku įgeidžių tenkinimu. Nebijau pripažinti savo klaidų ir noriu, kad vaikai nevengtų to daryti. Juk klaidos pripažinimas suteikia galimybę ją ištaisyti." Ar J.Anusauskienė lepina vaikus? "Kiekvienas lepinimą suprantame skirtingai, - šypteli pašnekovė. - Dažnai vaikams atnešu pusryčius į lovą, jiems tai labai patinka. Tačiau jie taip pat nustebina mudu su vyru. Pamenu, prieš kelerius metus vieną rytą, tuomet būdamas tik penkerių, Haroldas įžygiavo į mūsų miegamąjį su didžiausiu padėklu. Ant šio - paties ruošti sumuštiniai. Nesvarbu, kad šiek tiek šleivoki. Esmė - pastangos."

J.Anusauskienė neslepia ne kartą girdėjusi pagiežingų replikų iš aplinkinių, kad ji dukrą Eveliną sąmoningai stumia į sceną. "Kaip vertinu tokias kalbas? Niekaip. Vadovaujuosi posakiu: "Jei tau spjaudo į nugarą, vadinasi, esi priekyje." Man nuoširdžiai gaila taip kalbančiųjų, nes akivaizdu, kad tiems žmonėms gyvenime labiausiai trūko ar trūksta meilės, - tvirtina. - Teigti, kad nerealizavau savęs ir tai bandau padaryti per Eveliną, ir juokinga, ir kvaila. Rūpinuosi ne tik jos scenos reikalais, mano žinioje - gausybė įvairiausių kitų projektų." Baigdama pokalbį pašnekovė pabrėžia, kad ji vaikams nebando gyvenimo nuspalvinti rožinėmis spalvomis ir visko pateikti ant pasidabruotos lėkštutės. "Jie žino, kad norint ko nors pasiekti, reikia daug ir atkakliai dirbti. Nei Evelinos, nei Mindaugo, nei Haroldo neverčiu užsiimti tokia veikla, kuri jiems nepatinka."

"Ne" laikotarpis

Dviejų mažylių: ketverių Estelos ir trijų mėnesių Gabrieliaus mama Inga Stumbrienė tvirtina, kad abu vaikai buvo planuoti ir labai laukti. "Koks jausmas apėmė tapus motina? Nuostabus ir nepakartojamas. Tiesa, gimus sūneliui užplūdę išgyvenimai truputėlį kitokie. Jaučiausi ramesnė, nes nebebuvo tiek daug nežinomybės ir jaudulio, ką ir kaip reikės daryti, kaip tada, kai susilaukiau pirmagimės, - pasakoja. - Kokia esu mama? Stengiuosi būti teisinga, o į šį žodį telpa daug reikšmių: mylinti, švelni ir griežta, pareiginga, ugdanti pareigos bei atsakomybės jausmą. Viskas priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, jei Estela pasielgė negražiai, padarė ką nors negero, į tai nežiūriu pro pirštus. Bausmėms dukra dar per maža, bet mudvi aiškinamės, ką jai reikėtų padaryti, kad ištaisytų padėtį. Tarkime, ką nors paliejo ant grindų - vadinasi, privalo paimti skudurėlį ir išvalyti."

Pašnekovė neslepia, kad ji savo dukrą labai lepina. Tačiau mažoji turi ir pareigų - susilankstyti savo drabužėlius, susitvarkyti žaisliukus. "Kaip elgiuosi, kai vaikas "susidraugauja" su tinginiu ar ožiais ir atsisako daryti ko prašomas? Kalbuosi su juo, - tvirtina. - Estelai buvo toks laikotarpis, kai nuolat girdėdavau "ne". Pavyzdžiui, grįždavome namo ir reikėdavo nusirengti striukytę, nusiauti batukus. Dukra tai padaryti geba kuo puikiausiai, bet, būdavo, atsisėda koridoriuje ant kėdutės ir kartoja: "Ne, nemoku." Tvirtindavau, kad viską ji sugeba. Scena baigdavosi ašaromis. Niekada tokiose ir panašiose situacijose jai nenusileisdavau, bet ir nebardavau, nekeldavau balso. Tiesiog mudvi kalbėdavomės. Galiausiai tokie ožiai apskritai baigėsi. Analogiškai su manimi elgdavosi tėtis. Kai neklausydavau ar prasižengdavau jis manęs nei bardavo, nei mušdavo, tik pasisodindavo šalia ir mudu šnekėdavomės tarsi būčiau suaugusi."

Atpalaiduoti pavadėlį

Apie lepinimą I.Stumbrienė sako: "Mudu su Aivaru labai mylime vaikus. Tačiau pastaruoju metu nebeperkame kiekvieno žaislo, kokio tik Estela užsigeidžia. Namai ir taip jų pilni, į spintas nebetelpa. Stengiamės paaiškinti, kad kiekvienas žaislas turi savo vertę, jog pinigėlius, už kuriuos jis perkamas, reikia uždirbti. Mažoji tai supranta ir didelių įgeidžių nebedemonstruoja." Moteris priduria, kad metuose yra kelios dienos, kai vaikus tiesiog privaloma lepinti ir apipilti dovanomis, apgaubti ypatingu dėmesiu - Kalėdos, gimtadieniai. "Šiomis progomis Estelai rengiame įspūdingas šventes. Kai Gabrielius paaugs, jo laukia tas pats, - tvirtina. - Mano įsitikinimu, grandiozinis gimtadienis vaiko tikrai neišlepins, kur kas svarbiau, kaip su juo elgiesi kasdien."

Ar motinos meilės gali būti per daug? "Tikrai negali, - purto galvą pašnekovė. - Tačiau nereikia už vaiką gyventi jo gyvenimo. Tiek mažylis, tiek paauglys privalo turėti savo erdvę. Vaikui augant ir bręstant būtina vis labiau atpalaiduoti tą nematomą pavadėlį, siejantį jį su tavimi. Neslėpsiu, norisi, kad Estela kuo daugiau laiko praleistų tik su manimi, bet jau matau, kad dukrai reikia ir draugių. Nuolatos laikyti ją šalia savęs būtų pernelyg savanaudiška."

I.Stumbrienė įsitikinusi: kol vaikas dar mažas, nelabai supranta, ką galėtų veikti, kuo užsiimti, jam būtina parodyti kuo daugiau įvairių veiklos sričių, stengtis sudominti. "Estela labai komunikabili, smalsi. Šiuo metu dukra lanko tris mokyklėles: muzikos, saviraiškos - joje piešia, žaidžia, sportuoja, vaidina, - ir bendrojo lavinimo, - teigia. - Ilgainiui savaime išaiškės, kas jai labiausiai patinka."

Kitoks jausmas

Inga Krukauskienė kadaise išgyveno itin skaudžią netektį: prieš pat gimimą jos įsčiose užduso dukrelė. Pasak moters, nėra nė dienos, kad neprisimintų šios tragedijos. "Tai žaizda, kuri niekada neužgis. Kai palaidojau pirmagimę, kiekvieną dieną meldžiau Dievo, kad jis man padovanotų dar vieną vaikelį. Aukščiausiasis atsiuntė net keturis, - su šypsena kalba. - Gimus Aivarui kurį laiką buvau kaip išprotėjusi - iš begalinio džiaugsmo. Mama mane vadino tigre, nes dėl sūnaus galėjau padaryti bet ką. Trečiojo vaiko Aurimo atėjimas į šį pasaulį širdį pripildė nė kiek ne mažiau laimės, bet ji jau buvo truputėlį kitokia - ramesnė. Ketvirtos atžalos, trečiojo sūnaus Ainaro, mudu su vyru laukėme tarsi Dievo malonės, nes jis gimė po devynerių metų pertraukos. O dukrelės Airės Armantės gimimas prilygo pačiam didžiausiam stebuklui - apie ją svajojau net 15 metų."

Pašnekovė šypteli, išgirdusi mano pastebėjimą, kad iš šalies žiūrint kai kam gali pasirodyti tarsi ji savo vaikus mylėtų nevienodai - dukterį labiau nei sūnus. "Tokią repliką girdžiu ne pirmąkart. Taip tikrai nėra, - teigia. - Nepaprastai myliu visus keturis vaikus, bet Airę iš tiesų šiek tiek kitaip. Kodėl? Manau, kiekviena moteris, susilaukusi sūnaus ir dukters, pritars, kad auginti mergaitę - kitoks jausmas. Mano berniukai - sportiški, tikri kovotojai, stiprūs, vyriškai santūrūs, mažoji - švelnutė, meilutė. Ryšys tarp mūsų labai stiprus. Mudvi neišskiriamos. Žiūriu į Airę ir matau, kad ji tokia, kokia aš buvau vaikystėje. Tik dar puikesnė. Airė - mūsų šeimos karalaitė. Numylėtinė, bet ne lepūnėlė."

(Ne)turėti vaikystės

I.Krukauskienė neneigia, kad savo atžaloms stengiasi duoti viską, kas geriausia: pradedant maistu, drabužiais, baigiant žaislais, pramogomis, įdomiu laisvalaikiu. "Vaikams aš ir vyras turime vieną reikalavimą - kad jie būtų laimingesni už mus. Tikiu, kad taip ir bus, - šypsosi. - Ar nebijau, kad gaudami viską, ko nori, užaugę jie taps pernelyg įnoringi, galbūt net truputėlį pavėpę, nes bus pripratę prie patogaus gyvenimo? Ne, nes taip nenutiks. Vieną sūnų jau paleidau į gyvenimą. Aivaras šiuo metu gyvena ir studijuoja Amerikoje, puikiai su viskuo susitvarko, nes yra savarankiškas. Finansinę paramą iš mūsų ima minimalią, bet pats taip nusprendė, kadangi nori viską pasiekti pats. Toks elgesys geriausias įrodymas, kad sūnus užaugo ne lepšis."

Verslininkė netikėtai pasiūlo padiskutuoti, ką reiškia žodis "lepinti". "Gyventi patogiai, įdomiai, nenuobodžiai - blogai? Tai jūs vadinate lepinimu? Aš - tikrai ne, - purto galvą. - Priešingai, manau, kad vaikams esu griežta. Kišenpinigių jie gauna kur kas mažiau, nei galėčiau duoti. Kam švaistyti pinigus menkniekiams? Kiekvienas turi pareigų: susitvarkyti žaislus, drabužėlius, pasirūpinti augintiniais. Kai kartais vaikų ko nors paprašau ir išgirstu "nenoriu", bandau paaiškinti, kad juos suprantu: kai buvau tokia maža kaip jie, į visus tėvų prašymus atsakydavau lygiai taip pat, nors tuo pačiu metu jau eidavau, kur jie liepia. Tai būdinga visiems vaikams."

Verslininkė pabrėžia, kad suteikti vaikams galimybę lankyti daugybę būrelių, kokius tik šie užsigeidžia - muzikos mokyklą, aktorinio meno, šokių, mažųjų modeliukų pamokas, Vietnamo tradicinio kovos meno Niat-Nam, sambo treniruotes, baseiną ir t. t., taip pat nereiškia juos lepinti, nors kai kurie žmonės galbūt mano priešingai. "Vadinu tai vaikų lavinimu, - tvirtina. - Taip, užsiėmimai, be jokios abejonės, reikalauja investicijų. Kartais tikrai nemažų."

Skubėti iš vieno būrelio į kitą - ar vaikams ne per daug veiklos? Gali nelikti laiko vaikiškiems žaidimams. Inga atsako šypsodamasi: "Šimtus kartų girdėjau aplinkinius kalbant, neva mano vaikai neturi vaikystės. Juokinga! Mano įsitikinimu, kiekviena šeima savaip supranta, ką reiškia (ne)turėti vaikystės. Tarkime, vaikas nori groti fortepijonu, bet negali mokytis, nes tėvai neišgali mokėti už pamokas, nupirkti instrumento. Štai ką aš vadinu neturėti vaikystės. Manau, kad savo vaikams mudu su vyru parūpiname idealią vaikystę. Mes atsižvelgiame į jų norus, bet nepildome šių aklai. Pavyzdžiui, mažesnieji kurį laiką lankė baseiną. Dabar jau nebenori ten eiti, nes tikslas pasiektas - plaukti išmoko. Neverčiame." Pašnekovė tvirtina pastebėjusi, kad sūnūs ir dukra nuo to, ką daro, ne pavargsta, o pasikrauna energijos.

I.Krukauskienei primenu ne kartą viešai nuskambėjusius jos teiginius, kad dukra užaugusi taps grožio karaliene, o sūnus - prezidentu. Skamba pernelyg drąsiai, o vaikams ant pečių užritinamas milžiniškas atsakomybės akmuo. "Niekas neuždraus man svajoti, - nukerta pašnekovė. - Nujaučiu, kad šiai svajonei lemta išsipildyti, nes iki šiol viskas, ko trokšdavau, anksčiau ar vėliau virsdavo realybe. Stengiuosi auginti protingus vaikus, kad darytų išvadas ir žinotų, jog likimas jų pačių rankose. Sūnūs ir dukra privalo atminti, jog vien mano noro ir nuojautos nepakanka, kad jie gyvenime ko nors pasiektų - būtina ir patiems labai labai stengtis. Jei jie neįgyvendins svajonių, vadinasi, kažko bus nepadarę."

Kaip viską suderinti

Apie tai, ar motina gali pernelyg mylėti savo vaiką, ar reikia atžalą lepinti ir kaip jos lavinimo nepaversti savo neišsipildžiusių svajonių tenkinimu, kalbamės su Vilniaus universiteto docente, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatre, psichoterapeute Sigita Lesinskiene. "Iš tiesų pasitaiko tokių atvejų, kai mamos meilė vaikui būna per didelė, - šypteli pašnekovė. - Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Į šį pasaulį atkeliavęs mažas žmogutis iš pradžių būna visiškai priklausomas nuo mamos. Laikui bėgant jis pradeda suvokti save kaip individą, nes augdamas išmoksta vis daugiau dalykų: vaikščioti, kalbėti, daryti sprendimus. Plečiasi jo savarankiškumo erdvė. Vaikas natūraliai pradeda po truputį atsiskirti nuo mamos ir suvokia savo identitetą: kas jis toks, ką mėgsta, ko nori iš gyvenimo ir panašiai. Šis procesas privalo būti abipusis, kitaip tariant, ne tik vaikas turi atsiskirti nuo mamos, bet ir jai būtina vaiką paleisti nuo savęs. Tačiau kai kurioms mamoms tai padaryti pernelyg sunku. Pavyzdžiui, mažylis mokosi vaikščioti, bet mama pernelyg jaudinasi, kad jis nenuvirstų, nesukluptų, nesusižeistų. Be jokios abejonės, aplinka, kurioje vaikas juda ir kurią tyrinėja, privalo būti saugi, bet nereikia persistengti siekiant ją tokia paversti: pašalinti net pačias menkiausias kliūtis, iš karto tiesti ranką, pulti guosti, kai atžala pargriūva, panešti, užuot leidus vaikščioti pačiai ir t. t. Vaikas po kelių ar keliolikos mėginimų liausis bandęs atlikti minėtą veiksmą ar judesį - žinos, kad tai pavojinga arba būtina gauti leidimą. Perdėtas mamos nerimastingumas, kurio išraiška - itin akyla vaiko kontrolė, gali tęstis net šiam tapus paaugliu, jaunuoliu. Pasekmės: vaikui trūksta savarankiškumo, iniciatyvumo, pasitikėjimo savo jėgomis. Kai kurie tokie išlieka visą gyvenimą, kiti prasidėjus brendimo laikotarpiui pradeda maištauti. Dėl to kyla konfliktų.

Itin sunkus periodas kai kurioms motinoms būna tada, kai vaikai palieka gimtuosius namus ir kuria savo gyvenimus. Tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Moteriai būtina rasti kuo užpildyti savo erdvę. Jei mama gyvens vien mintimis, kaip laikosi, ką ir su kuo veikia jos atžala, tai bus nebe jos gyvenimas. Nukentės abi pusės.

Ar reikia vaiką lepinti? Kiekvienas vaikas, jei šio kas nors paklaustų, kaip ir iš kur žino, ar tėveliai jį myli, atsakytų skirtingai: vienam labai svarbu, kad tėveliai nuperka naujų žaislų, drabužių, kitam - kad su juo žaidžia, išdykauja, trečiam - kad jį liečia, bučiuoja, paglosto, apkabina ir panašiai. Tėvai turėtų jausti, ko reikia jų atžalai, ir būtent taip ją pamaloninti. Saikingo lepinimo vaikui tikrai reikia, kažko labai patinkančio, asmeniško, skirto tik jam. Tačiau lepinimas jokiu būdu neturėtų kilti iš kaltės jausmo ar tapti pakaitalu to, ko tėvai nepadarė, nes daug dirbo, neturėjo laiko.

Kalbant apie mažųjų lavinimą, derėtų atminti tai, kad kai kurie vaikai būna labai aktyvūs ir jiems norisi kuo daugiau veiklos, naujų įspūdžių. Kiti, priešingai, iš vienos veiklos į kitą "persijungia" lėtai, jaučia poreikį dažniau pabūti vieni. Kelių skirtingų būrelių lankymas vienu metu iš principo nėra blogas dalykas. Vaikas galėtų lankyti vieną sportinės, kitą - kūrybinės veiklos būrelį ir sėkmingai abu suderinti. Tačiau svarbu atminti, kad pradėjęs lankyti kokį nors užsiėmimą iš pradžių vaikas labai entuziastingai į jį panyra. Vėliau atsiranda daugiau monotonijos, reikia valios pastangų, ir pasigirsta: "nebenoriu", "nebepatinka", "atsibodo". Tėvai pasiduoda vaiko norams, spaudimui ir užrašo jį į kitą būrelį. Po kelių mėnesių - vėl tas pats. Kad būtų išvengta tokio blaškymosi, konkretų užsiėmimą reikėtų lankyti bent vienus mokslo metus. Su vaiku galima susitarti, kad šiemet jis lankys, tarkime, muzikos mokyklą, o nuo kito rudens, jei tikrai nebenorės, galės pasirinkti kažką kitą. Atsiradusios monotonijos išgyvenimas padeda ugdyti valią. Kad ir kaip būtų, popamokinė veikla vaikui pirmiausia turėtų teikti malonumą, būti smagi, o ne orientuota į neišsipildžiusius tėvų lūkesčius ar svajones. Atžala neprivalo tapti garsiu menininku ar sportininku vien dėl to, kad taip sugalvojo tėvai. Nebūtina lankant popamokinę veiklą siekti aukštų rezultatų, nuolat konkuruoti, dalyvauti varžybose, veikla turėtų vaikui būti maloni, lavinanti, įvairiapusė, brandinanti jį kaip asmenybę."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"