TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Per Jonines švenčia ir Rasos

Šį savaitgalį bus kūrenami laužai, plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, sveikinami Jonai ir Janinos. Tačiau ar kas nors sveikins Rasas? Deja, dažnai pamirštama, kad populiariosios Joninės anksčiau buvo vadinamos Rasomis, o lietuviai atlikdavo dar ir kitokių apeigų. Ką apie tai kalba šį vardą turinčios žinomos moterys? 

Protėvių pagonių papročiams įsiliejus į krikščionybės tradiciją, viena didžiausių kalendorinių metų švenčių - Joninės supynė archajišką mitologiją ir krikščionišką tikėjimą. Nors šventė skirta  Jono Krikštytojo gimimui paminėti, ją švenčiant atgyja mitai, legendos ir papročiai, kuriuos puoselėjo mūsų senoliai dar iki priimdami krikštą. Rasos lietuviams visada buvo linksmiausia metų šventė, o paryčiais išsimaudžiusieji rasoje tikėjo, kad bus sveiki visus ateinančius metus. Rasos vardą gavusios moterys ir merginos šią dieną dažnai taip pat švenčia kaip savo - artimieji ir draugai jas pagerbia žolynų vainikėliais arba bent tiesiog pasveikina.

Artėjant ilgiausiai metų dienai ir trumpiausiai nakčiai, nusprendėme kalbinti ne Jonus bei Janinas, bet būtent Rasas. Buvo įdomu sužinoti, ar jos laikosi šių švenčių tradicijų, ypač smalsu, ar jas kas nors pasveikina, ar joms patinka tėvų duotas vardas, jo reikšmė ir skambesys. Apie tai kalbėjomės su dainininke Rasa Kaušiūte, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene, televizijos laidų vedėja ir medike Rasa Velijevaite, aktore ir dainininke Rasa Rapalyte, verslininke Rasa Martens, sportininke Rasa Drazdauskaite.  

Rasa ir Jonas

Dainininkė Rasa Kaušiūtė teigė, kad jai priklauso švęsti ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį. "Kadangi tai yra Rasos šventė", - nusišypsojo ji. Atlikėja priminė, kad jos tėvas yra Jonas. Todėl yra dviguba proga linksmintis. Ši diena švenčiama arba tėvo sodyboje, arba Vilniuje pas Rasą, kur bičiuliai susirenka. O šį savaitgalį ji aplankys draugę.

Atlikėja pasakojo, kad vienais metais į tėvo sodybą ji nuvažiavo su būreliu draugių. Ten ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį šventė pagal tradicijas - pynė vainikus, prausėsi ankstaus ryto rasos lašais, kad visus metus būtų gražios... "Viską darėme kaip senovėje, - teigė R.Kaušiūtė ir juokėsi: - Tokia buvo pramoga."

Nors Rasa tądien sveikinimų sulaukia, sakė, kad Jonai šventę vis dėlto nustelbia. Tačiau teigdama, kad dėl to apmaudu, ji nusikvatojo. "Na, ką darysi, - pasakė. - Manęs pasveikinti nepamiršta artimesni draugai. Kiti sveikina tik Jonus, apie Rasas nepagalvoja."  

Vardai ir šventės

Dainininkė žino, kodėl buvo pavadinta Rasa. Tėvai norėjo, kad abu vaikai - dukra ir sūnus - turėtų lietuviškus vardus, kurie ir derėtų tarpusavyje, ir asocijuotųsi su šventėmis. Tad berniukas tapo  Mindaugu, o mergaitė - Rasa. Ji kartu su tėvu Jonu turi progą švęsti birželį, brolis - liepą, kai minima Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.

Rasa mano, kad turi gražų vardą. Jo prasmė - lašelis ant rytinės žolės - atlikėjai patinka. "Juolab kad labai mėgstu vandenį", - atskleidė pašnekovė. Todėl galima sakyti, kad jis gerai dera prie dainininkės gyvenimo būdo. Kai R.Kaušiūtė užsieniečiams paaiškina vardo prasmę, šie juo žavisi.

Viskas būtų šaunu, jei vardas Rasa nebūtų toks dažnas. "Anksčiau šiek tiek išgyvenau dėl to, kad vardas populiarus, - prisiminė atlikėja. - Norėjau būti išskirtinė, dainininkė, o mano vardas - labai dažnas. Galvodavau: kodėl jis toks paprastas?" Lietuvoje yra ir dainininkių, ir aktorių, kurių vardas Rasa. Galėtų kilti nesusipratimų. Tačiau laikui bėgant publika įsidėmėjo R.Kaušiūtę, todėl keblumų nekyla. Ryškios atlikėjos žiūrovai ir klausytojai su niekuo nepainioja. Todėl jai nereikia slapyvardžio. "Per vėlu jį galvoti, - nusišypsojo dainininkė. - Visi mane žino kaip R.Kaušiūtę."

Sveikina krikštasūnį

Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei Joninių šventė taip pat ypatinga. "Mano krikštasūnis vardu Jonukas, todėl niekada nepraleidžiu šios šventės. Visada jį pasveikinu, štai jau 20 metų. Be to, mano senelis buvo Jonas, turiu ir bendradarbę vardu Janina, kurią taip pat sveikinu", - pasakojo ministrė.

Ji prisipažino, kad pastaruoju metu sulaukia vis daugiau sveikinimų ir pati. "Anksčiau to nebuvo, Rasų per Jonines nelabai kas sveikindavo, tačiau jau kuris laikas sulaukiu sveikinimų ir aš. Gaunu net žinučių telefonu", - sakė ji. Jonines R.Juknevičienė paprastai švenčia močiutės sodyboje kaime arba pas krikštasūnį Jonuką. Pasakojo, kad šią naktį kūrena laužus, pina vainikus, ieško paparčio žiedo ir eina žoliauti bei pasitikti saulės.

Anot ministrės, aplinkybėmis, kodėl buvo pavadinta šiuo skambiu lietuvišku vardu, ji nelabai domėjosi. "Tėveliai parinko. Mano brolis - Gintaras, abu vardai labai lietuviški, - pasakojo ji. - Mudviejų tėvai lituanistai, jiems lietuvybė, tautiškumas visada buvo itin svarbu. Nepažįstu vyresnių už save Rasų, o mažų taip pat nesutinku."

R.Juknevičienė sakė, kad jai visada patiko šis skambus lietuviškas vardas, tačiau kai kopdama karjeros laiptais pradėjo daug važinėti į užsienio keliones, pastebėdavo, kad jis buvo iškraipomas. "Buvau vadinama ir Roza ir Raisa. Tai man nelabai patikdavo. Visada paaiškindavau, ką mano vardas reiškia, ir dažniausiai nesusipratimai būdavo laikini", - sakė ministrė.

Kadangi R.Juknevičienė yra kaimo vaikas, per Jonines jai patinka braidžioti po ryto rasą, savo rankomis pinti vainikus krikštasūniui Jonukui. "Jis kasmet gauna iš manęs ąžuolo lapų vainiką. Anksčiau labai mėgdavau per Jonines rinkti įvairias žoleles - čiobrelius, ramunėles. Dabar tam trūksta laiko, bet pagelbėja šalia močiutės sodybos gyvenančios kaimynės", - šyptelėjo R.Juknevičienė.

Vietoj šventės - mokslai

Televizijos laidų vedėja ir medikė Rasa Velijevaitė iš pradžių kiek nustebo, klausiama apie Jonines. "Švenčiu retai, nes tuo metu būna sesija", - sakė mergina. Pasidomėjus, gal bent pasveikina Jonus ir Janinas, jei tokių pažįsta, Rasa pasakė, kad tądien pati norėtų būti sveikinama. Taigi mergina pati priminė, kad anksčiau Joninės buvo vadinamos Rasomis. Tačiau R.Velijevaitė teigė, kad apie tai žino mažai žmonių, todėl sveikinimų ji nesulaukia. "Tai man nekelia jokių blogų jausmų, - dėl užmiršėlių apmaudo nelieja mergina. - Pati žinau, kad ši diena yra Rasos šventė. Tačiau aplinkinių žmonių sveikinimų nepasigendu."

R.Velijevaitė teigė, kad tradicijas žino, bet jų nesilaiko - paparčio žiedo neieško, vainiko neplukdo ir prie laužo nesėdi. Ne todėl, kad nepatiktų, bet dėl mokslų, kurie tokiu metu būna užgriuvę.

Bendravardžių nepažįsta

R.Velijevaitė žino, kad dabartinių Joninių ir ankstesnių Rasų tradicijos turi daug panašumų. Klausiama, ar trumpiausią metų naktį jai patiktų voliotis po rasą, mergina nusijuokė: "Būtų labai šalta." Anksčiau ji mėgdavo mėtų ar žemuogių lapelių paskinti arbatai, bet pastaruoju metu to nebedaro.  

R.Velijevaitė negalėjo pasakyti, kodėl tėvai jai išrinko vardą Rasa. "Gal kvailumas buvo užplaukęs", - švelniai pasišaipė. Mergina teigė, kad vardu nesidžiaugia. Nepatinka skambesys. Nors patikino, kad prasmė gera. Smagu nors tiek, kad jos aplinkoje daugiau nėra Rasų. "Žinau, kad šis vardas dažnas, bet nepažįstu nė vienos taip pavadintos merginos", - tvirtino R.Velijevaitė. Todėl niekas jos nepainioja su kokia nors bendravarde. Laidų vedėja žino linksmų posmelių apie rasą. Ir teigė, kad jos niekas niekada neerzino dėl vardo.

Lauko gėlės

Aktorė ir dainininkė Rasa Rapalytė tvirtino visų Joninių tradicijų nesilaikanti. "Tiesiog prisimename, kad tai yra Rasos šventė, - pasakė ji. - O pažįstamų Jonų lyg ir neturime." Tad aktorės šeima tą dieną pamini kaip Rasos šventę. "Vaikas ar vyras atneša man kokią nors puokštę gėlių, ir tiek", - sakė R.Rapalytė. Šiuo sezono metu šeima dažnai būna kaime, per šventę nueina prie upės pavakaroti. Iš kitų žmonių moteris sveikinimų nesulaukia. Galbūt ji norėtų, kad kaip senovėje būtų švenčiamos ne Joninės, bet Rasos? Aktorė nusijuokė: "Užtenka, kad mane lauko gėlėmis pasveikina artimieji. Man smagu. Nesu nusiteikusi prieš Jonines, tegul jos būna švenčiamos."   

Aktorė pažįsta vieną kitą Joną. Ji pasakojo, kad anksčiau sveikindavo savo aktorinio kurso vadovą - režisierių Joną Vaitkų. "Važiuodavome pas jį į kaimą, švęsdavome: dainas dainuodavome, vainikus į vandenį leisdavome..." - prisiminė R.Rapalytė.

Paprastas ir jaukus

Aktorė nežino, kodėl ji buvo pavadinta Rasa. "Tačiau vardas man labai patinka, - tvirtino. - Skamba šaltai? Ne, man atrodo jis šiltas. Paprastas. Jaukus. Gražus. Lietuviškas. Labai nemėgstu įmantrių vardų. Todėl gerai jaučiuosi, vadinama Rasa."

R.Rapalytė pažįsta ne vieną bendravardę. Ji nesijaudina dėl to, kad vardas yra populiarus, dažnai galima išgirsti šaukiant Rasą.   

R.Rapalytė po rasą kartais pabraidžioja. Kaime ji užsiaugina mėtų ir kitokių žolelių, tad būna, kad jas prižiūrėdama kojas sumirksta. Aktorei patinka gamta - žolynai, gėlės. "Stebėdama, kas ruošiasi žydėti ir jau pražydo, apibraidžioju sodybą, nešina kavos puodeliu", - šypsojosi pašnekovė.  

Gėlių vainikas Johano žmonai

Verslininkei Rasai Martens Joninių šventė - dviguba. "Mano vyras vokietis vardu Johanas. Lietuviškai - Jonas, latviškai - Janis. Kadangi Jonines pastaruoju metu švenčiame Latvijoje, kur turime sodybą pajūryje, trumpiausios metų nakties minėjimas visada būna smagus. Broliai latviai labai gražiai ją švenčia. Gal kartais jaučiuosi truputį nuskriausta, kad Rasa tą naktį ne taip akcentuojama, kaip Jonas, bet visada būnu pasveikinta ir aš - gaunu gražų gėlių vainiką", - pasakojo R.Martens.

Martensų šeima per Jonines ilgai naktinėja, kūrena laužus, eina pasitikti saulės. "Taip nutiko, kad net mūsų draugai, kurie anksčiau Jonines švęsdavo Lietuvoje, pastaruoju metu paparčio žiedo ieškoti atvažiuoja pas mus į Latvijos pajūrį. Čia tikrai labai įspūdingos ir gražios Lyguo (Joninių) šventimo tradicijos", - sakė verslininkė ir prisipažino, kad užklupome ją per patį apsipirkimo šiai šventei įkarštį.

Pasak R.Martens, kiekvienais metais per Rasos šventę (Jonines) ją sveikina mama. "Man šiek tiek gaila, kad senoji tradicija - pasveikinti tą dieną ir Rasas, ne tik Jonus, - kiek primiršta. Tačiau pati sveikinimų tikrai sulaukiu", - patikino moteris.

Verslininkė prisipažino, kad ankstyvoje jaunystėje savo vardu nebuvo labai patenkinta. "Man jis tada atrodė toks paprastas. Vis galvodavau - kodėl negalėjau būti Aurelija ar Sandra. Tačiau kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi savo vardu. Ypač gražus jis man būna tada, kai kokiems nors užsienio svečiams tenka aiškinti jo reikšmę: Rasa - tai lašas vandens, žėrintis ryte ant žolės. Apima toks šiltas jausmas. Štai taip - per kitus žmones aš supratau savo vardo gražumą", - prisipažino R.Martens.

Žolynai kelia baimę

Verslininkė kiek netikėtai išdavė vieną savo baimę: per Jonines ji niekada nebraidžioja per rasą, nes... bijo žolių. "Taip, tai  keistoka baimė, bet vasarą beveik niekada nevaikštau basa. Net ir paparčio žiedo paprastai ieškau ten, kur nėra žolių", - juokėsi moteris. Jos aplinkoje vardas Rasa yra gana paplitęs, tačiau visos jos pažįstamos bendravardės - jau brandžios moterys. "Neprisimenu, kad pažinočiau mažų Rasyčių, svarstau, gal šiais laikais tėvai nebe taip dažnai duoda dukroms šį vardą. Tačiau savo amžiaus Rasų pažįstu tikrai nemažai", - sakė R.Martens.

Verslininkė patikino, kad per Jonines anksčiau visada pindavo vainikus, jais puošdavo draugių galvas, vainikuodavo vyrą Johaną ir kitus Jonus. "Man sakė, kad gražiai pinu, tačiau kai pamačiau, kaip tą sugeba šalia mūsų sodybos gyvenantys latviai - susigėdau ir nustojau tai daryti, - prisipažino ji. - Dabar per Jonines iš draugių gaunu jų nupintą vainiką. Jie būna neįtikimai gražūs - tai su įpintomis rožėmis, tai kokiomis kitomis įmantriomis gėlėmis. Aš anksčiau pindavau tradicinius žolynų vainikus, iš to, kas auga aplinkui pievoje."

Kaip vienintelė Joninių-Rasos šventėje dalyvaujanti Rasa, verslininkė pirmoji gauna išsirinkti gražiausią vainiką, kuriuos šventės rengėjai pina visoms dalyvaujančioms moterims. "Visos šventėje esančios ponios būna vainikuojamos, o mano vyras gauna ypatingą - ąžuolo lapų vainiką, nes yra Johanas", - apie mėgstamos vasaros šventės tradicijas pasakojo R.Martens.

Nei Jono, nei Janinos

Viena garsiausių Lietuvos sportininkių, maratonininkė Rasa Drazdauskaitė per Jonines dažniausiai treniruojasi, bet ir ji sulaukia sveikinimų senovinės Rasos šventės proga. "Mums, sportininkams, vasara - pats darbymetis. Gal nuskambės keistai, bet nepažįstu nė vieno Jono ar Janinos, tai ir sveikinti nėra ko. Tačiau mano draugai dažnai mane pasveikina su Rasos švente. Man tai labai malonu", - pasakojo stajerė. Ilgai vakaroti prie laužo, braidyti po rasą ar šokti ratelius R.Drazdauskaitei tiesiog nelieka laiko. Bet ji visada stengiasi per Jonines apsilankyti etnografiniuose koncertuose, jeigu pasitaiko tokia galimybė.

"Jeigu susipažinčiau su Jonu ar Janina, tikrai sugebėčiau nupinti jiems vainiką per Jonines, - nusijuokė maratonininkė. - Moku juos pinti iš pienių, vaikystėje yra tekę meistrauti ir įvairių pievos žolynų vainikų. Neapsikiaulinčiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"