TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Per šimtmečių sluoksnius - prie tikrojo Madonos veido

2007 04 07 0:00
Restauratorė Janė Bulotienė prie Palangos Madonos paveikslo.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilniaus arkikatedros Sapiegų Madona. Aušros Vartų Madona. Šiluvos Madona. Žemaičių Kalvarijos Madona. Tapybos restauratorė Janė Bilotienė jau įprato vadinama Madonų gydytoja. Dabar jos kruopščių rankų Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre laukia Palangos Madona.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui Janė Bilotienė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija. "Manau, kad už Madonas", - konkrečiau įvardija premija įvertintus nuopelnus restauratorė, jau daugiau kaip trisdešimt metų dirbanti tapybos restauravimo srityje ir tūkstančiais skaičiuojanti restauruotus darbus.

Nors bijojo - gelbėjo

"Kai 1993 metais prieš atvykstant į Lietuvą popiežiui Jonui Pauliui II buvo pradėtas restauruoti Aušros Vartų koplyčios altorius, reikėjo pavalyti Madonos paveikslą. Nors labai bijojau ir nenorėjau, kai nuvykome pažiūrėti kaip atrodo, pamačiau sluoksnį nešvarumų. Reikėjo gelbėti", - prisiminė LŽ pašnekovė vieną svarbesnių restauruotųjų Madonų.

Restauratorei nedrąsu buvo imtis stebuklingojo paveikslo, prie kurio nuolat meldžiasi tikintieji. Pradžioje Aušros Vartų koplyčioje ir dirbo, nes į restauravimo centrą paveikslo išvežti neleido. Plūdo lenkų ekskursijos, ėmė prašyti interviu, autografų, ir jau kitą dieną restauratorė paprašė nuošalesnės ir šviesesnės darbui vietos. Madona buvo perkelta į gretimos Šv. Teresės bažnyčios zakristiją.

"Įtampa didžiulė ir atsakomybė baisi, - apie darbą prie ypatingojo paveikslo kalbėjo Bilotienė. - O laiko mažai - tik du mėnesiai. Galėjau nuvalyti nešvarumus, ir viskas, bet pamačiau, kad valyti reikia giliau, ir tos baisios rankos gražėja, pirštai ilgėja. Daug kartų dažais buvo užtepta - praeina kiek metų, ir prieš šventes vis pagražina pro aptaisų skyles. Rankos platėjo, klojosi storas dažų, dulkių, grunto sluoksnis. Norėjau to pirminio vaizdo. Kiekvieną pirštelį reikėjo kruopščiai ir tiksliai surinkti. Dirbau ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Pabūdavau Mišiose, po jų leisdavo kunigai man dirbti. Skubėjau."

Madonos žvilgsnis

Pirminį paveikslo vaizdą pasiseka atkurti tiek, kiek randama autorinių dažų. Jei užtrupėję nedaug, uždedama grunto ir tonuojama - tiksliai tas ištrupėjusias vietas ir nė truputėlio ant autorinių dažų viršaus. Restauratorė stengiasi surinkti, kas išlikę, ir atkurti kuo tikslesnį tarpinį vaizdą.

Dabar Bilotienė nuima storą aukso gruntą nuo Palangos Madonos paveikslo. Taip nebuvo tapyta - gruntas atsirado vietoj nutrupėjusių debesėlių šonuose aplink Madonos veidą. O kad būtų gražiau - paauksuota. Pro aukso sluoksnį restauratorė ieško ir angelų sparnelių, rankų, kojų, autentiškų drabužių klosčių. Į pagalbą pasitelkiamos rentgeno nuotraukos, tačiau ne visada jos gali padėti, nes spinduliai nepereina pro labai storą dažų sluoksnį.

"Labai baisu lįsti prie veido, - prisipažino restauratorė. - Pradžioje, kol nežinai, kas ten giliau, reikia būti itin atsargiai. Kai jau matau, kad čia eis tokia linija, jau drąsiau. Juk visi žiūri į veidą. Žmonės ateis melstis ir žiūrės į Madonos akis."

Pašnekovė prisiminė Šiluvos Madonos akis - kiekviena žvelgė skirtingai. Kai nuvežė jau sutvarkytą paveikslą, buvo labai baisu. Visi supuolė žiūrėti. Restauratorė rodė nuotraukas, aiškino, ką padarė, nes žmonės paprastai būna pripratę prie ankstesnio paveikslo ir jiems galbūt tokia Madona buvo graži. Kai kėlė paveikslą į altorių, Bilotienė labai nerimavo. Tik staiga pribėga viena moteris, patempia už rankovės: "Eikite žiūrėti į bažnyčios galą prie durų - kaip Madona savo žvilgsniu aprėpia visą bažnyčią!" Ir restauratorei nieko daugiau nereikia, o tos akimirkos iki šiol negali užmiršti.

Prikelta iš suodžių

"Kiekvienas paveikslas labai išvargina. Atiduodi visas jėgas, - prisipažino pašnekovė. - Turi padaryti, laiko nedaug ir dar nematai, kas čia bus. Negali būti šitaip ir negali būti taip, o kaip turi būti?!"

Lygia greta su Palangos Madona Bilotienė dabar restauruoja ir nežinomo italų dailininko XVII amžiaus paveikslą "Abraomo auka" būsimiems Valdovų rūmams. Jis restauratorei kaip ir atsipalaidavimas po Madonų, nes žino, ką reikia daryti - ima ir tonuoja avinėlio galvą ar akį. Būtų neįmanoma visą dieną kraštyti skalpeliu kelių amžių Madonos paveikslo sluoksnius ieškant pirminio vaizdo. Kiekviename paveiksle, nors daugelis jų iš XVII amžiaus pradžios, tie sluoksniai yra labai nevienodi. Ir kiekvienas paveikslas iškelia savų sunkumų. Pavyzdžiui, Žemaičių kalvarijos Madona buvo apdegusi, net pačioje drobėje suodžių rasta. Tad reikia ypatingo kruopštumo atidengiant dažus ir gruntuojant.

"Veskite mane į muziejų"

Bilotienė dvidešimt vienų metų atėjo dirbti sekretore į Lietuvos dailės muziejų. Nuo mažų dienų labai norėjo piešti, lankyti muziejus, pamatyti daug paveikslų.

"Visai maža, kai piešti nebūdavo kuo, mama kūrena krosnį, o aš angliuku piešiu. Arba pieštuko galiuką kur nors gaunu, ir vos prašvinta - jau piešiu. Teta, kai atvažiuodavo, sakydavo: "Kvailas tas vaikas - miegotų, o ji su tais savo paišymais, - prisiminė pašnekovė. - Kai į Tauragnus, į praktiką, atvažiuodavo Dailės instituto studentai, sekiodavau jiems iš paskos. Ateidavo ir į namus. "O kas čia paišo?!" - stebėdavosi ir ką nors patardavo."

Baigusi Tauragnų vidurinę mokyklą Bilotienė trejus metus aplinkiniuose kaimuose dirbo pradinių klasių mokytoja. Pamačiusi laikraštyje skelbimą apie rengiamus stenografijos kursus, atvyko į Vilnių. Itin skurdžiai gyvendama mokėsi metus, o kai baigė, auklėtoja pasakė, kad yra paskyrimų dirbti sekretore įvairiose vietose.

"Išvardijo ministerijas ir paminėjo Dailės muziejų. Sakau: "Čia man", - pasakojo pašnekovė. - Auklėtoja sako: "Ką tu?! Juk neturi tėvų, taip blogai gyveni, o ten mažiausia alga, tik 65 rubliai, ir jokio bendrabučio. Ministerijose ir alga gera, ir iškart bendrabutį duoda." Sakau: "Ne, veskite mane į muziejų." Leido mėnesį pagalvoti. Baigėsi mėnuo, o aš sakau: "Veskite mane greičiau į muziejų." Ir tada kaip sekretorė dirbau. Gera vis tiek buvo tarp gerų žmonių muziejuje. Šalia - restauravimo dirbtuvės, į kurias vis landžiojau. Buvau parašiusi prašymą, jeigu kas, kad priimtų į restauratorius. Viskas taip klostėsi, kad greitai atsirado etatas."

Tada Dailės muziejaus restauravimo dirbtuvėse buvo kokie penki šeši restauratoriai. Bilotienė pradžioje dirbo jų pagalbininke ir gana greitai ėmė gauti paprastesnių savarankiškų darbų, o nuo 1974 metų dirbo jau visai savarankiškai.

Po Aušros Vartų koplyčios Madonos įgijo ir aukštų dvasininkų pasitikėjimą. Tada dirbtuvėse apsilankė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, o dabar dažnai atvažiuoja Telšių vyskupas Jonas Boruta. Patiki restauratorei Madonų paveikslus ir ji dirba, kaip gali. Su kiekvienu paveikslu lengviau, nes patirtis vis dėlto didžiulė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"