TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Per žingsnį nuo savižudybės

2011 08 13 0:00
Kai žmogus išsikalba, kas jį slegia, greičiau sulaukia pagalbos.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Kaip lemiamą akimirką sustoti ir nepasirašyti sau mirties nuosprendžio? Kas padeda ir ištiesia ranką, kai atsiduri nevilties duobėje? Žinomos moterys pasidalijo savo istorijomis.

Sunkių dienų, tamsių minčių pasitaiko daugeliui žmonių. Tačiau vieni išsivaduoja iš nevilties, kiti žengia į prarają, iš kurios kelio atgal nebėra. Kartais nusivylimo priežastys būna aiškios, kartais - tik numanomos. Neretai vyrai labiau užsisklendžia, nepasakoja apie savo problemas. O moterys išsikalba, tada sulaukia pagalbos. Todėl itin svarbu, kokiu būdu, skendint nevilties tamsoje, atverti duris šviesai. Apie tai pasakoja žinomos moterys, kurioms yra buvę taip sunku, kad jos svarstė, gal pasitraukti iš gyvenimo, ar net bandė kelti ranką prieš save. Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė prisipažino, kad praėjusią žiemą bandė pasitraukti iš gyvenimo, ir nuoširdžiai atskleidė - kodėl. Dainininkei Dainai Bilevičiūtei minčių apie savižudybę kilo, kai sulaukė įtarimų finansine apgaule ir prarado viską, ką buvo užgyvenusi. Verslininkė Irena Matijošaitienė, kuriai netrūksta materialinių gėrybių, prarado norą gyventi sužinojusi, kad turi rimtų bėdų dėl sveikatos. Tačiau nė viena iš šių moterų neatsisveikino su gyvųjų pasauliu ir dabar suvokia, jog reikia ieškoti kitokių išeičių.

Vaistas - viltis

Rašytoja D.Jazukevičiūtė atvirai ir emocingai atsakė į LŽ klausimus, nors toks nuoširdumas turi savo kainą - aplinkiniai ne visada supranta dvasinius išgyvenimus ir kančias.

- Sunkiu gyvenimo laikotarpiu žmogui gali kilti minčių, kad nematyti jokios prošvaistės, tad gal geriau viską baigti ir pasitraukti. Ar esi apie tai mąsčiusi?

- Beveik kiekvienas savo aplinkoje turime pažįstamą žmogų, draugą ar giminaitį, išėjusį anapus savo pageidavimu. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasdien apie 1200 žemės gyventojų pasitraukia iš čia savanoriškai, o dar 7,5 tūkstančio bando taip pasielgti.

Žinoma, pagalvodavau. Rašantis žmogus, apskritai mėgstantis daug skaityti ir mąstyti, niekaip šito neišvengs, nes tos slaptos "durys sienoje" - visada šalia. Labai sunkiomis gyvenimo akimirkomis, kai netenki artimojo, susergi ar nuskursti, jos gali būti tarsi paguoda. Guli lovoje, kankiniesi, vaitoji, bet staiga prisimeni - yra tokia galimybė. Ir apsiramini. Gerai, kad ji yra, tačiau praversiu tas duris rytoj, o gal poryt. Juk skubėti nėra kur. Dienos slenka ir tu pamažu atsitiesi. Pamiršti ir tą "atsarginį išėjimą". Bet vos tik gyvenimas stipriau prismaugia, vėl imi ir atsimeni - aha, galima dar ir taip, jeigu jau visai... Filosofas Liucijus Seneka rašė: "Gražiausia Dievo dovana žmogui yra tai, kad niekas negali priversti gyventi, jeigu jam prieš akis beliko vien kančios." Žinoma, daugelis užginčys, jog tai ne išeitis ar panašiai. O mano galva, toji "dovana" - gera. Esi laisvesnis ir drąsesnis žinodamas, kad ją turi. Kita vertus, likimas nemėgsta būti įspėtas. Visada lieka viltis: o kas žino, jeigu dabar to nepadarysiu, gal po pusmečio netyčia būsiu toks laimingas, koks dar niekada gyvenime nesu buvęs. Esmė yra viltis. Viso gyvenimo esmė. Ji - gyvenimo variklis. O aš dar ir krikščionė. Tikiu Jėzų Kristų. Jis man ir yra pati didžiausia viltis iš bet kokių įmanomų - kad atleis, mylės visokią, bet kokią, niekada neatstums, visada padės. Neatstums net tada, jeigu nusidėčiau ir atlėkčiau pas jį nekviesta. Nervinga ir išsigandusi, sužalota ir susižalojusi. Juo pasitikiu. Jis mano šarvai, apsauga.

Nevilties link

- Ar tiesa, kad esi bandžiusi pasitraukti iš gyvenimo?

- Praėjusi žiema man buvo be galo sunki - gavau keletą smūgių "kuolu į galvą". Palaidojau be galo mylimą tėvą, stengiausi padėti jam mirti kuo šviesiau. Dukra skyrėsi su vyru. Pradėjau sirgti, kraujo spaudimas pasiekė aukštumas, galva sproginėjo, maišiau vaistus su alkoholiu, nemiegojau, pamažu krausčiausi iš proto... Paskui vis dėlto išsikabarojau - kaip koks voriukas iš didelio kubilo vandens. Tada įvyko baisiausia, kas man gali atsitikti. Staiga suvokiau, kad nebegaliu rašyti. Visada šito bijojau, ir štai - atsitiko. Daug kartų puoliau prie kompiuterio ir išsigandusi traukiausi šalin. Stvėriausi knygų. Gėriau antidepresantus. Šūdas. Viskas. Pabaiga... Kodėl pabaiga? Todėl, kad esu iš tų idiotų, kurie negali gyventi be tikslo. Kiti gyvena ir galvos nesuka, o aš negaliu. Rašyti ir gyventi man tapatu. Nebėra rašymo, t. y. kūrybos - nebėra ir motyvacijos gyventi. Nėra jokio savęs pateisinimo, jokios mano esybės prasmės. Būti čia ir šmirinėti? Kodėl turėčiau? Taip, nežmoniškai baisu sužeisti mylimiausius žmones. Nežmoniška juos skaudinti. Taip slenka dienos. Tuščios ir baisios dienos... Vieną kartą ištaikiau valandėlę ir tai padariau. Žavėjausi, kaip šoka aukštyn ir saulėje visomis vaivorykštės spalvomis žėri mano kraujas. Tada krenta lanku žemyn. Man neskaudėjo ir buvo nė kiek nebaisu. Daugiau nieko neprisimenu. Tačiau atsimena kiti. Tie, kuriems esu svarbi. Už 70 kilometrų nuo manęs, savo namuose, ėmė blaškytis mama. Jai ūmai pradėjo skaudėti širdį, pjovė nerimas. Mama nemoka paaiškinti kaip, bet tą nerimą iškristalizavo. Paskambino broliui ir ėmė šaukti: "Eik pas Dalią. Eik dabar pas Dalią." Laimė, jis turėjo mano buto raktus. Daugiau nėra ko pasakoti. Galiu pridurti tik tiek, kad dvi savaites vaikščiojau keturiomis, nes kojos nelaikė, paskui - pasieniais. Vėliau mama gydė maistu ir viskuo, kuo išmanė ir išgalėjo. Pastatė ant kojų. Labai įskaudinau dukrą - tą, kuri man yra labai artimos sielos. Tokių dalykų nenuslėpsi. Sakiau, kad ranką susižeidžiau. Netyčia. To pakako, kad būčiau apkaltinta niekšybe. Ir teisingai. Esu jos motina. Turiu būti siena tarp jos ir mirties. Turiu ginti dukrą nuo baimių, nerimo ir visokių baubų. O aš ją išdaviau... Dabar ji sako, kad atleido. Netikiu. Manau, niekada neatleis. Taip man ir reikia.

Liūdėti, mylėti ir aukotis

- Ačiū Dievui, gyvenimas nenutrūko. Pasidžiaugi: esu čia, šiame pasaulyje?

- Dabar jau galiu rašyti. Įpusėjau knygą. Matau artėjantį rudenį ir džiaugiuosi juo taip, kaip dar niekada niekuo nesidžiaugiau. Dangumi ir medžių viršūnėmis. Paukščiais ir debesimis. Mama ir vaikais. Broliu ir drauge. Net įsimylėjau. Iš klaikaus azarto. Azarto gyventi.

- Taigi matyti prošvaistė, kad gyventi verta?

- Prošvaistė yra visada. Niekada nežinai, kas laukia už kampo rytoj - smūgis ar beprotiška laimė. Gerai, kad nežinai. Ir dar - man gaila, kad tokie gražūs dalykai, kuriuos anais amžiais žmonės vadino

melancholija, liūdesiu, ilgesiu, tokie būtini žmogaus sielai, yra išvaromi, išmetami iš gyvenimo. Liūdi, ilgiesi? Gal Dievo? Šakės tau. Lėk pas psichiatrą, jis pripumpuos tave antidepresantų ir kitokio psichotropinio mėšlo, gerai nė nežinodamas, ką tie legalūs narkotikai padarys tavo smegenims, bet tikrai "zombins". Ir tu nebeliūdėsi, nesiilgėsi Dievo, nes tai - nesveika geram vartotojui. Vėl išdegęs akis lėksi į tarnybą, dirbsi, pirksi, ieškosi malonumų vietoj laimės ir kada nors nudvėsi. Kai būsi nebetinkamas dirbti ir vartoti. Tiek iš tavęs tereikėjo. Santvarkai.

Taip yra. Tačiau kovoti visada verta. Net už teisę liūdėti, ilgėtis, kankintis. Negalima niekam leisti tau ant kaktos klijuoti to nuvalkioto lipduko su užrašu "depresija". Arba "pesimistas". Pesimistas išties yra tas, kuris be žodžių nueina ir pasikaria. Aš rašau, vadinasi, bendrauju. Rašau žmonėms, vadinasi, man reikia žmonių. Pesimistui jų nereikia, jam reikia kilpos. Aš kalbu, karščiuojuosi, baruosi ir vėl apkabinu žmones, kuriuos myliu. Artimus ir tolimus. Man svarbu žmonės, Jėzus ir mano kūryba. Tik leiskite man paliūdėti, kai liūdna, leiskite paverkti, kai ilgu. Ašaros - mano dangus. Kūryba - mano ėjimas pas gyvuosius. Neuždarykite manęs į "psichuškę"... Vien dėl liūdesio, jeigu jo man reikia lygiai, kaip ir džiaugsmo. Lygiomis dozėmis. Dėl kūrybos, savo širdies auginimo ir laistymo. Dėl brandos. Ko vertas žmogus, nepatyręs skausmo? Jis nieko nevertas. Bet tokių, manau, nė nėra.

- Kaip manai, ar galima padėti, kai žmogus įklimpsta į neviltį?

- Ne tik tikiu - tikrai žinau, ir mano ilgo gyvenimo patirtis patvirtina, kad iš nevilties ir bandymo savavališkai mirti įmanoma išgelbėti absoliučiai kiekvieną žmogų. Tam reikia tik dviejų sąlygų - mylėti ir pasiaukoti. Labai jam pasiaukoti, labai atsiduoti. Paimti kenčiantįjį ant rankų ir išnešti jį ant savo kupros, tiesiog panėšėti tolėliau nuo prarajos krašto. Tai visada įmanoma, bet ne visada yra kam. Štai čia ir bėda. Vienišieji žūsta pirmieji. O žmonės nebemėgsta, "nebemoka" aukotis, nebenori svetimo skausmo nešti sau ant pečių. Jie linkę nieko nežinoti, pabėgti nuo tų "svetimų negatyvų", esą man ir savų per akis, užsimerkti, užsikimšti ausis, negirdėti, nematyti, apsimesti, kad nieko nevyksta. O paskui veidmainiškai padūsauti prie karsto tarp kvailų vazonų ir kiniškų žvakių. Argi ne taip?

Jautėsi kaip kempinė

Maždaug prieš pusantrų metų pasklido žinia, kad atlikėja ir renginių organizatorė Daina Bilevičiūtė įtariama sukčiavimu, dokumentų klastojimu ir apgaulėmis, siekiant gauti milijoninę Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Apie tai buvo "skambinama visais varpais", bet nedaug kam rūpėjo, kad prasidėjus rimtiems nemalonumams žinoma moteris pateko į gilią psichologinę duobę. Kiek vėliau dainininkė žurnalistams prasitarė: "Dabar žvelgiu į viską su didesniu optimizmu. Nors niekas nepasikeitė. Nieko neturiu. Tačiau minčių apie savižudybę nebeliko."

Kai D.Bilevičiūtei buvo pateikti įtarimai dėl finansinių machinacijų, ji prarado beveik viską, ką turėjo, net namus. Tokioje situacijoje žmogui lieka tik neviltis. Gali žaibu trenkti mintis: gyventi per sunku, todėl geriau pasitraukti. Prašoma prisiminti šį bene sunkiausią gyvenimo laikotarpį, D.Bilevičiūtė prisipažino, kad ją tikrai kamavo mintys, ar verta toliau gyventi. Moteris patyrė dvasinę krizę. Juodžiausios buvo dvi dienas, kai ji jautėsi ypač blogai. "Net išsigandau dėl savo būsenos, - teigė dainininkė. - Tuo metu į mane "subėgo" daug negatyvių dalykų. Tuos nešvarumus sugėriau kaip kempinė ir negalėjau jų atsikratyti. Tada atrodė, jog viskas yra taip blogai, kad nebesinori gyventi."

Moteris sakė dar pajutusi, kad darosi agresyvi. Tai taip pat buvo reakcija į gyvenimiškus sunkumus. "Atrodė, pradėsiu kandžiotis, - kalbėjo D.Bilevičiūtė. - Iš manęs sklido klaiki agresija, nors to nenorėjau. Ji buvo nebevaldoma. Nebeskyriau spalvų, viskas tapo juoda. Nebemačiau jokios išeities. Nieko keista, juk buvau tokia prislėgta - esu normalus, gyvas žmogus."

Mažais žingsneliais

Kaip D.Bilevičiūtė lipo iš emocinės duobės? "Trenerio ezoteriko padedama pradėjau kovoti su savo smegenimis ir kūnu. Supratau, kad kitaip man bus visai blogai, - pasakojo dainininkė. - Kreipiausi į specialistus, jie pradėjo su manimi dirbti."

Nors iš pradžių neturėjo noro ką nors daryti, po kelių seansų D.Bilevičiūtės savijauta pagerėjo. Tačiau ji bangavo - protarpiais vėl prastėjo. "Jaučiau, tarsi kažin kas temtų mane atgal į liūną, - prisiminė pašnekovė. - Bet man sakė, kad panašiai ir bus. Todėl buvau prašoma tiesiog skambinti ir bendrauti, kai vėl pasidarys blogiau. O per savaitę vykdavo po porą seansų. Taip mažais žingsneliais kantriai ėjau į priekį."

"Neužuodžiu gyvenimo kvapų"

Kas dar sunkiausiu metu pagelbėjo D.Bilevičiūtei? "Mane daug kas palaikė - net žmonės gatvėje, - tvirtino dainininkė. - Parduotuvėje praleisdavo be eilės. Vieną kartą net bažnyčioje man užleido vietą, nors tikinau, jog to daryti nereikia."

Prireikė maždaug pusmečio, kad moteris pajustų pagerėjimą ir atsigautų. Vis dėlto D.Bilevičiūtė neslėpė, jog ir dabar ne viskas gerai. Ji vis dar nejaučia džiaugsmo. "Neužuodžiu kai kurių gyvenimo kvapų, - vaizdingai išsireiškė pašnekovė. - Tačiau pasiduoti negalima. Ir kitiems tai patariu. Pasvarstau, koks dabar baisus mano gyvenimas: butas atimtas, sąskaitos sulaikytos, vyksta klaikus teisminis procesas... Tačiau per šį laikotarpį buvo ir daug gero - keturis kartus vykau į užsienį, dalyvavau įvairiuose festivaliuose, rugsėjo 8 dieną rengiuosi atidaryti nuosavą dainavimo studiją sostinės senamiestyje..." Svarbiausia - ji pradeda pastebėti vis daugiau malonių smulkmenų. Geros mintys ir emocijos padeda tolti nuo pavojingos dvasinės prarajos.

Depresija dėl sveikatos bėdų

Kad turtas nesuteikia laimės - lyg ir žinoma tiesa. Vis dėlto aplinkinius stebina, kai į neviltį puola žmonės, kurie materialinių gėrybių tikrai nestokoja. Regis, turėtų būti viskuo patenkinti, nes lyg ir nieko netrūksta. Tačiau vienos turtingiausių mūsų krašto moterų Irenos Matijošaitienės istorija tokį mitą paneigia. Ji patyrė, kas yra juoda depresija, ir neišvengė minčių apie savižudybę. Sunkiausias laikas buvo maždaug prieš trejus metus. "Perėjau stadiją, kai gulėdavau po kelias valandas lovoje ir tik žiūrėdavau į vieną tašką. Vėliau supratau, kad nieko nebus: reikia gyventi toliau, tvarkytis, prisitaikyti. Tačiau tas laikotarpis pasirodė gana ilgas", - vėliau spaudai prisipažino I.Matijošaitienė. Moterį prislėgė sveikatos bėdos, ji išgyveno depresiją, kurį laiką vartojo vaistus.

I.Matijošaitienės košmarai prasidėjo tada, kai gydytojai ištarė baisią diagnozę, kad ji gali apakti. "Dieną, kai prasidėjo didžiosios sveikatos problemos, atsiminsiu visą gyvenimą, - apie skaudžiausius išgyvenimus pasakojo Irena. - Tai atsitiko vieną gražų birželio rytą. Tiesiog atsikėliau rytą, klojau lovą ir tokia juoda užuolaida pradėjo slinkti ant akies. Kol nuvažiavau į klinikas, kol mane paguldė, per pusę valandos ta akimi nieko nebemačiau." Daili moteris nuo mažens buvo trumparegė, mokykloje nešiojo akinius, vėliau - kontaktinius lęšius. "Regis, kokios tik yra įmanomos akių bėdos, visas patyriau: buvo glaukoma, katarakta, atšokusi tinklainė, ragenos opa... - daugelio metų problemas atskleidė I.Matijošaitienė. - Man nerekomenduojama naudotis kompiuteriu, net laikraščius skaityti galiu tik radusi tinkamą apšvietimą." Moteris teigė, kad ją, anksčiau labai aktyvią, gyvenimas "numetė ant grindų".

Šeimos parama - svarbiausia

Kad ir kokios juodos mintys sukosi galvoje, I.Matijošaitienė rado jėgų gyventi toliau. Pernai ji net dalyvavo LNK projekte "Žvaigždžių duetai" su atlikėju Ovidijumi Vyšniausku. "Liga niekur nepasitraukė, bet išmokau džiaugtis kiekviena diena", - kodėl nusprendė dainuoti, paaiškino pašnekovė.

Su vyru verslininku Visvaldu du sūnus užauginusi ir jau du anūkus turinti 54 metų Irena šį pavasarį spaudai sakė, kad pinigai ir laimė neturi nieko bendra. Moteriai svarbiausia - darni ir palaikanti šeima. O turtas žmogui tiesiog gali suteikti daugiau laisvės. Būtent šeima ją parėmė sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. "Taip pamažu išsikapsčiau iš tos dvasinės duobės", - tvirtino I.Matijošaitienė.

Kur kreiptis, kai apninka slegiančios mintys

Emocinės paramos telefonai (skambučiai nemokami):

Vilties linija - 8 800 60 700

Darbo laikas: visą parą

Jaunimo linija - 8 800 28 888

Darbo laikas: visą parą

Vaikų linija - 8 800 11 111

Darbo laikas: 11.00 - 21.00 kasdien

Pagalbos moterims linija - 8 800 66 366

Darbo laikas: 10.00 - 21.00 pirmadieniais-penktadieniais

Psichologinės pagalbos telefonas (rusų kalba) - 8 800 77 277

Darbo laikas: 16.00 - 20.00 pirmadieniais-penktadieniais

Psichologinė pagalba internetu - Jaunimo psichologinės paramos centro, Jaunimo linijos ir Andriaus Mamontovo savižudybių prevencijos iniciatyva www.nebijokkalbeti.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"