TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Piešimas – mistiškas procesas

Sigita Kinderytė.  silelis.res.lt nuotraukos

Taip piešimo procesą trumpai apibūdino pastele pieštų paveikslų autorė Sigita Kinderytė. Parodoje pamatyti darbai paskatino geriau pažinti kūrėją. Netrukus susitarėme dėl pasimatymo. Prie kavos puodelio prasidėjęs pokalbis toliau tęsėsi bevaikštant. Kol nuėjome ilgoką kelio atkarpą, mūsų pokalbis virto įdomiu interviu.

– Kas Jums yra piešimas?

– Tai absoliučiai mistiškas procesas. Žodžiais nusakyti to neįmanoma. Tyla ir aš. Tarsi malda. Jeigu pavyksta atsiriboti nuo minčių apie gyvenimą, susikaupti, nurimti viduje ir jau po pirmo brūkšnio ateina įkvėpimas. Jaučiu, kaip atsidavimas piešimo akimirkai leidžia kurti ir pradeda vesti tolyn.

– Parodoje pavadinimą turi tik vienas kūrinys - paveikslas „In memoriam Domantui“.

– Kai mūsų pasaulį paliko Domantas Germanavičius, kilusių emocijų banga ir mintys persikėlė į paveikslą „In memoriam Domantui“. Kažkas iš vidaus veržėsi, nors Domanto asmeniškai nepažinojau.

– Kodėl kiti Jūsų darbai neįvardinti?

– Visi mano piešiniai kyla iš jausmo, kurį pavadinti labai sunku. Konteksto negalvoju ir pavadinimų nekuriu. Tam tikra prasme visada piešiu save arba, jeigu tiksliau, piešiu pasaulį, perėjusį per mane, tarsi labai subjektyvų jo atspindį. Sunkiausia tą atspindį pagauti, „išgirsti“. Ir tai priklauso nuo to, kokia aš esu tada. Jis keičiasi, kai keičiuosi aš. Kasdien. Jeigu didesnio formato kūrinio nepabaigiu piešti tą pačią dieną, kitą kartą prisėdus prie darbo, aštrius kampus pakeičia apvalios linijos, keičiasi nuotaika. Žvelgdama į kiekvieną savo paveikslą, puikiai prisimenu, ką tuomet išgyvenau, jaučiau. Manau, kad pavadinimas žvelgiančiusius į kūrinį apriboja. Susidūrimas su kūriniu – dailės, muzikos ar literatūros – irgi yra kūryba, sustabdymas savęs toje akimirkoje. Labai įdomu išgirsti tai, ką žmonės mato mano darbuose. Dažnai mane žavi žiūrovų vaizduotė. Aš palieku laisvę...

– Kas Jums gyvenime svarbiausia?

– Meilė žmogui, bendravimas su gyvenimo kelyje sutiktais įvairiausių profesijų bei pomėgių žmonėmis kuria mielą pasaulį, kuriame esame mes. Mano tėveliai ir seneliai – miškininkai. Ši profesija siejama su romantikais, meniškos sielos žmonėmis. Mene ir gamtoje svarbus jutimas, bet kurioje veiklos srityje, darbe – atsidavimas. Visa tai prasideda šeimoje. Anykščiuose apsigyvenome, kai man buvo treji metukai. Baigusi A. Baranausko vidurinę mokyklą, studijavau teisę. Esu intelektinės nuosavybės teisės magistrė. Pagal specialybę kurį laiką dirbau metrologijos tarnyboje, kuriai tuomet vadovavo labai įdomi ir prieštaringa asmenybė. Tai buvo labai naudinga darbinė ir gyvenimiška patirtis. Tačiau nebuvo lengva. Mano darbas buvo susijęs su nuolatiniu žmonių sąžinės matavimu. Kiekvienas teisinis darbas su tuo susijęs. Tai prieštaravo mano prigimčiai, todėl nusprendžiau palikti šį darbą. Gyvenimas dėliojosi taip, kaip reikėjo. Kaip atsvarą atradau piešimą. Kai brolis Mindaugas įkūrė limuzinų (galvijų) ūkį, pradėjau dirbti „Kinderio limuzinų“ pardavimų vadybininke.

– Sigita, kas padėjo atsiskleisti Jūsų meninei prigimčiai, kur mokėtės piešimo meno, kaip gimė pirmas paveikslas?

– Iš dalies, manau, prigimtis yra nulemta protėvių. Mūsų giminėje buvo šviesių žmonių, kūrėjų. Mokykloje rašiau darbą apie dėdę Joną Prapuolenį, Lietuvos baldininkystės korifėjų. Jis jau tarpukario laikais studijavo Paryžiuje. Su šiuo rašiniu tapau laureate nacionaliniame konkurse. Mano mokytoja yra tėvelių draugė, grafikė Stasė Medytė. Pamačiusi mano vaikystės piešinius ji nustebo, kodėl aš nepiešiu dabar. 2012 metų vasarą dviese su mokytoja savaitę gyvenome prie ežero ir tiesiog piešėme. Čia ir gimė piešimo proceso malonumo pajautimo jausmas. Išgirdau, kas yra spalvinė klausa, kompozicija. Tada apie galutinį rezultatą net negalvojau. Svarbesnis man buvo pats procesas. Ir dabar jis svarbiausias, hipnotizuojantis.

– Kaip pavyksta piešimą suderinti su darbu versle?

– Piešimo sąsajos su pardavimų vadybininkės darbu labai ryškios. Po piešimo pasaulis pasikeičia. Kitą dieną po piešimo jaučiu harmoniją, kuri padeda priimti gerus sprendimus ir pamatuotus žingsnius, parinkti tinkamus žodžius. Piešimas ir kasdienybei suteikia prasmę. Juk namų tvarkymo darbai – indų ar grindų plovimas kartais atrodo tikra laiko gaišatis. Tačiau po piešimo šie darbai tampa tiesiog mieli.

– Kai planavome susitikimo laiką, minėjote, jog iš Vilniaus į Anykščius atvažiuosite savaitei. Tai kurgi Jūsų namai?

– Gyvenu ir dirbu Vilniuje bei Anykščiuose. Galimybė dirbti nuotoliniu būdu suteikia daug žavesio. Mano namai čia ir Vilniuje. Juokauju, kad šiltuoju metų laiku gyvenu Anykščiuose, o šaltuoju – Vilniuje.

– Kokie didžiausi Jūsų gyvenimo malonumai, suteikiantys stiprybės?

– Galėtų būti vien piešimas. Nors, kai pradėjau piešti, ir muziką kitaip pradėjau girdėti. Galbūt džiazo muzikos improvizacijos man labiausiai patinka. Tikriausiai todėl su tėčio draugu saksofonininku P. Vyšniausku susitikę „padžiazuojame“ apie gyvenimą. Jis savo kalba, aš – savo. Kartais mėgstu teatrą. Labai sužavėjo, sukrėtė ir nustebino Vilniuje Lėlių teatre šiuo metu rodomas spektaklis „Smėlio žmogus“. Keliauti, pamatyti pasaulio miestus, pajusti skirtingų kultūrų dvasią – tai visos mūsų šeimos hobis. Jeigu kartą per metus neišvažiuoju į kelionę, jaučiu, jog trūksta naujos patirties. Kelionėse pasikraunu teigiamų emocijų. Aplankyti muziejai, parodos daug duoda. Man patinka tiesiog su kavos puodeliu gatvėje stebėti žmones. Įdomu tai, jog iki piešimo malonumo atradimo galvodavau, kad norėčiau ilgesnį laiką pagyventi užsienyje. Tačiau dabar, kai turiu piešimą, apie tai jau negalvoju.

Studijų metais pagal „Erasmus“ programą pusę metų mokiausi Suomijoje. Tai buvo puiki gyvenimo mokykla. Atsitiktinai į vieną vietą susirinkę žmonės yra gėris ir gerąja, ir blogąja prasme. Susipažinau su jaunais žmonėmis iš kitų šalių, patobulėjo mano anglų kalba. Europa tapo kaip mažas kišeninis laikrodis. Beveik kiekviena šalis siejasi su mielu širdžiai žmogumi. Ypatingą įspūdį padarė visuomenės sąmoningumas Suomijoje. Bilietai į koncertą, teatrą ar laivą ten net netikrinami. Ten galioja sąžiningumo prezumpcija. Jeigu draugo dėka be bilieto patenki į teatrą, Suomijoje tai jau yra didžiausia korupcija. Sąžiningumas, socialinė atsakomybė už tai, ką paliksime kitam, mane labai žavi. Svajoju, kad ir į Lietuvą ateis laikai, kuomet kiekvienas jausis atsakingas už tai, ką paliks po savęs.

Deja, pokalbį turėjome baigti, nes priėjome kelią, vedantį pašnekovės namų link. Tačiau sutarėm, jog dar susitiksime, nes Sigita mielai kalba įvairiomis temomis. Kai mudvi išsiskyrėm, prisiminiau kažkur girdėtą frazę: „Vienintelis būdas atrasti savo galimybių ribas yra peržengti jas...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"