TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pietų stalui – armėniška duona, sūris ir vynas

2016 07 30 6:00
Jausti ryšį su gimtąja Armėnija Maratui Sargsyanui padeda ir jo šeimos valdomi armėnų maisto restoranai. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Nuo penkiolikos metų Lietuvoje gyvenantis kino režisierius Maratas Sargsyanas įsitikinęs, kad lietuviai ir armėnai yra panašesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be darbo kine ir televizijoje, vyras su mama Susanna ir broliu Ašotu valdo tris armėniško maisto restoranus „Araratas“ Vilniuje ir Šiauliuose.

Maratas sako jau suvokęs, kokie yra panašumai tarp armėnų ir lietuvių: tai pagonybės laikų papročių ir apeigų susiliejimas su krikščioniškąja tradicija. „Armėnija buvo pirmoji Europos valstybė, IV amžiaus pradžioje priėmusi krikščionybę. Lietuva – paskutinė, galutinai pakrikštyta tik XIV amžiuje – armėnų ir lietuvių krikščioniškąją tradiciją skiria tūkstantis metų. Tačiau abiejose kultūrose labai gilus pagonybės pėdsakas: nors ir skirtingai, savo pagoniškas tradicijas lietuviai ir armėnai „įlydė“ į krikščionybę“, – samprotavo M. Sargsyanas.

Vyras prisiminė, kad tik atvykęs į Lietuvą su seneliais, kurie Šiauliuose turėjo verslo reikalų, nesitikėjo, jog čia liks gyventi. Maratui tada tebuvo penkiolika metų, ir Lietuva jam pasirodė keista – nėra kalnų, prie kurių buvo įpratęs gimtinėje. Šiauliuose jaunuolis įsidarbino televizijos operatoriumi, rengė net kulinarines laidas, vėliau įkūrė pirmą restoraną „Araratas“, kurį dabar valdo brolis Ašotas. „Pats mėgstu gaminti, puikiai gamina ir mano šeimos nariai, be to, gana išsamiai domėjausi savo šalies maisto istorija. Persikėlę į Vilnių čia su mama atidarėme iš pradžių vieną, o vėliau ir antrą armėniško maisto restoraną. Lietuviams mano gimtinės patiekalai patinka, turime ištikimų nuolatinių klientų, kuriems atėjus pavalgyti net užsisakyti nereikia – jau žinome, ką jie mėgsta, tad virtuvės darbuotojai iškart imasi darbo“, – sakė pašnekovas.

Pagarba duonai

Pasak Marato, rašytiniai šaltiniai armėnų kalba egzistuoja jau 6 tūkst. metų. Savo šalies maisto istorija besidomintis vyras pasakojo, kad seniausia vyno darykla neseniai archeologų rasta viename Armėnijos kaimelyje, jos amžius taip pat datuotas 6 tūkst. metų. Sūrio daryklos jo gimtinėje aprašytos tūkstančius metų siekiančiuose senovės metraščiuose. „Vienas graikų filosofų prieš du tūkstančius metų aprašė, kaip grįždami iš užkariaujamųjų žygių graikų kariai perėjo per Armėnijos teritoriją. Jie buvo vaišinami alumi, įvairiais sūriais, daržovėmis ir duona. Taigi apie armėnų maisto kultūrą galima pasakyti, kad ji siekia tūkstantmečius“, – dėstė pašnekovas.

Suprantama, per tokį ilgą laiką žmonių valgymo įpročiai keitėsi, bet kai kurie išliko nepakitę. Vienas tokių – armėniška duona lavašas. Maratas juokėsi, kad keisti ten nelabai yra ką, nes lavašui kepti naudojami tik miltai, vanduo ir truputis druskos. „Lavašo tema yra itin svarbi, kad suprastume, koks armėnų santykis su maistu: jį kepė žemėje įkastoje krosnyje, vadinamoje tonyr. Senovėje jis būdavo namo viduryje ir kasdien jame kepė tradicinę duoną. Armėnai niekada nebuvo klajokliai, visada gyveno sėsliai, tuo jie skiriasi nuo daugelio kitų tautų, ir todėl visuose armėnų namuose būdavo krosnis lavašui. Gruzinai gerokai vėliau iš armėnų perėmė lavašo kepimo tradiciją, tačiau savo kepyklas, kad būtų patogiau, pakėlė aukščiau nuo žemės. Armėnai to niekada nedarė: tonyr deganti ugnis simbolizuoja saulę ir kiekvieną kartą kepdamas duoną turi nusilenkti jai, tai – sakralinis veiksmas“, – senąsias tautos tradicijas aiškino M. Sargsyanas. Iki šiol kepdamos tradicinę duoną armėnės kalba maldą ir deda lavašo kampuose lygiašionio kryžiaus ženklą – tai pagoniškas saulės ženklas, paimtas ir krikščionybės. Senovėje, anot Marato, į lavašą net buvo vystomi kūdikiai – pritrūkusios medžiagos vystyklams, mamos vietoj jų naudojo lavašą.

Sargsyanų šeima dažnai susirenka prie bendro stalo (iš dešinės): Marato brolis Ašotas, mama Susanna su Marato sūneliu Aregu, tėtis Samvelas, Maratas, jo žmona Armine ir jos brolis Seržas.

Sakralinis vynas ir asilės pienas

Dabar populiarų armėnų vyną senovėje žmonės gamino ne užstalei, o apeigoms – jis buvo geriamas labai mažais kiekiais, garbinant saulę ir gamtą. „Vyną gamino tik skaistybės nepraradę vyrai, pažinusiems moterį prie jo gamybos nebuvo galima liestis. Skaistuolis, nusiplovęs kojas, mindavo vynuoges, iš jų sulčių buvo daromas vynas. Manau, kad tų laikų vynas nebuvo panašus į dabartinį, ir buvo geriamas tik sakraliniais tikslais“, – svarstė Maratas.

Tūkstančius metų armėnai gamina ir įvairius sūrius – jiems naudojamas buivolių, ožkų, karvių, avių pienas. Senovėje laikė net kupranugarius, iš jų pieno taip pat buvo gaminamas sūris. „Šiandien Armėnijos miestelių turguose galite nusipirkti visokių sūrių, gal tik kupranugarių pieno gaminių nerasite. Užtai galima nusipirkti asilių pieno sūrio. Mūsų krašte asilių arba ožkų pienu seniau buvo maitinami kūdikiai, jeigu mama neturėdavo savojo. Prisimenu, kai vaikystėje susirgo brolis, tėtis važiavo į kaimą pirkti šviežio asilių pieno. Parvežė jį dar šiltą ir girdė smarkaus kosulio kamuojamą brolį. Nežinau, ar nuo to pieno, bet Ašotas pasveiko“, – šyptelėjo Maratas.

Pašnekovo teigimu, Armėnijos šiaurėje, iš kur jis yra kilęs, pavasarį, kai tik prasikaldavo pirmieji žolynai, žmonės sakydavo – dabar alkio nebebus. Maratas prisiminė, kaip jo senelis ankstyvą pavasarį eidavo į mišką ir grįždavo namo nešinas didžiausiu maišu įvairiausių žalumynų. Armėnų virtuvėje naudojama gausybė prieskoninių žolelių, įvairiausių augalų. Tai pigu ir labai skanu – naudojant žoleles iš tų pačių produktų galima pasigaminti labai skirtingų skonių patiekalų. „Kalnų Karabacho srityje net kepama duona, kurios pavadinimas išvertus reiškia „žalumynų duona“ – tai primenantis čebureką kepinys, jo įdarui naudojama iki trijų dešimčių įvairiausių žalėsių. Neįtikimai skanus dalykas, vien prisiminus burnoje kaupiasi seilės“, – pasigyrė M. Sargsyanas.

Kiekvienoje šeimoje – savas receptas

Dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis armėnas patikino, kad garsiojo armėnų šašlyko receptų jo gimtinėje yra galybė – kiekviena šeima turi savo būdą, kaip jį pagaminti, receptas akylai saugomas, perduodamas iš kartos į kartą, kaimynai rungtyniauja, kieno šašlykas skanesnis. Pasak Marato, jo gimtinėje mėsos patiekalų yra labai daug, tačiau mėsa niekada nevalgoma viena. „Armėnijoje stalas pradedamas dengti taip: pirmiausia ant jo dedama duonos, druskos, tada didžiulis dubuo žalumynų, daržovių, sūrio. Kol kepa mėsa, žmonės ima lavašą, vynioja į jį žalumunus, sūrį, pomidorus ir užkandžiauja. Beje, šašlykas niekada nekepamas vien iš mėsos, šalia būtinai kepamos daržovės – baklažanai, paprikos, pomidorai. Jos ir yra garnyras. Kitaip niekas mūsų krašte nevalgo. Armėniškas kebabas – ant iešmo kepta malta mėsa – taip pat valgomas suvyniotas į lavašą su daugybe žalumynų“, – apie tradicinį armėnų valgymo būdą aiškino Maratas.

Armėno teigimu, kiauliena jo gimtinėje paplito neseniai, anksčiau žmonės maistui naudojo beveik vien avis. Jautienos armėnų virtuvėje taip pat nedaug naudojama, karvės visais laikais buvo laikomos tik dėl pieno. „Senosiose pasakose neminimos kiaulės, tačiau minimi šernai, juos medžiodavo maistui. Buvo laikoma, kad tose vietovėse, kur daug ąžuolų ir šernai minta daugiausia gilėmis, jų mėsa yra vertingiausia“, – kalbėjo pašnekovas.

Iki šiol armėnai labai vertina lajų (avių taukus). Marato gimtinėje populiari avių veislė, kuri ganydamasi sukaupia lajaus atsargas kaip maišelį, kabantį ant kumpinės gyvūno dalies. Senieji armėnai avių, neturinčių tokių lajaus maišelių, net neperka ir nevalgo. Lajus naudojamas mėsai kepti, kitiems tradiciniams armėnų patiekalams gaminti. „Visas armėnų maistas turi savo istoriją, tradicijas, tęstinumą. Aišku, per tūkstantmečius daug kas keitėsi, tačiau mano tauta išsaugojo ir labai daug archajiškumo. Mes tuo didžiuojamės. Kaip ir lietuviai, kurie tikrai gerbia savo senuosius baltų protėvių papročius, esame saulės tautos, ir tai aš supratau gyvendamas Lietuvoje“, – tikino pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"