TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pirmosios fotosesijos - milicijoje

2008 08 02 0:00
Tokią N.Oželytę įamžindavo pareigūnai.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Sovietiniais laikais mes buvome absoliučiai laisvi, - tikina aktorė ir Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė. - Nėra tokios valdžios, kuri galėtų surakinti tavo dvasią."

Gyvenimas be druskos.

Dabartinei savarankišką gyvenimą pradedančiai kartai turbūt įdomu sužinoti, kad sovietmečiu buvo nemažai jaunimo, kuris nesijautė suvaržytas sistemos. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių šiandien pasakytų, kad nebuvo kito kelio, kaip tik prisitaikyti prie komunistinio režimo. Tačiau maištaujantys jaunuoliai nesistengė ką nors daryti sąmoningai - jie tiesiog buvo spalvingos asmenybės, gyvenusios spalvingą gyvenimą pilkoje sovietinėje aplinkoje.

N.Oželytės teigimu, anuomet ji su bičiuliais negalvojo, ar plaukia prieš srovę - tą suprasdavo tik tada, kai "gaudavo per galvas". "Pasakysiu palyginimą: buvo "grietinėlė" - komunistuojantieji, "kefyras" - vidutinybės, o mes buvome "išrūgos" - patys sau. Tuos vargšus "komsomolcus", kurie vaikinams kirpdavo plaukus ar laužyta lietuvių kalba aiškindavo mums, kaip gyventi, laikėme kvailiais, - vaizdžiai aiškina pašnekovė. - Anuomet gyvenimas buvo be druskos. Norėdami suteikti jam skonio, varydavome į "durnanamį". Buvo madinga pagulėti "beprotnamyje", nes buvome prisiskaitę apie pasąmonės srautus."

Vieni vaikinai į psichiatrinę ligoninę atsiguldavo norėdami išsisukti nuo tarnavimo sovietinėje armijoje, kiti bendraamžiai - norėdami įgyti neįprastos patirties. "Pamenu, nuėjusi pas psichiatrą kažką vapėjau apie kryžių bažnyčioje - neva jis savaime juda. Tačiau gydytojas mane išvarė, į ligoninę nepaguldė. Likau nusivylusi", - šypsosi prisimindama N.Oželytė.

Rašydavo eilėraščius

Prisimindama hipiavimo metus, N.Oželytė tvirtina, kad anuomet su bičiuliais skaitydavo daug knygų, galvodavo apie gyvenimo prasmę ir juokdavosi iš to, ką rašydavo sovietinė spauda. Moteris tikina, kad nuo hipių laikų ji nepasikeitė. Teigia, kad iki šiol išliko vaiku, kuriam nepavyko tapti suaugusiuoju. "Ir ačiū Dievui", - sako.

N.Oželytė pasakoja, kad "brodo" (taip hipiaujantis jaunimas vadino tuometį Lenino, dabar - Gedimino prospektą) laikotarpiu ją vadindavo Raudonąja mergele. Priminsime, kad pašnekovė išsiskiria tuo, jog yra raudonplaukė.

"Anuomet buvo intelektualai ir "rašalininkai". Būdavo tokio pigaus vyno "rašaliuko", jį geriantieji irgi šlitinėdavo po prospektą. Aš save priskirdavau prie intelektualų. Iš kitų skyrėmės tuo, kad buvome nusiteikę labai egzistencialistiškai, kad skaitėme Franzą Kafką, Jean-Paulą Sartre'ą, - prisimena jaunystę N.Oželytė. - F.Kafkos "Proceso" vienintelis egzempliorius buvo M.Mažvydo bibliotekoje. Kadangi knygų iš ten išsinešti neleisdavo, visi iš eilės ėjome skaityti į biblioteką. Kavinėje "Žuvėdra" sėdėdavome su poetu Pauliu Širviu. Vaišindavome jį baltu vynu."

Kavinės "Žuvėdra" darbuotojai nemėgo hipiaujančių jaunuolių, nes šie, užsisakę po vieną puodelį kavos, galėdavo ten išbūti visą dieną iki vakaro. Valgyti jie nepirkdavo. N.Oželytė iki šiol prisimena, kad sauso vyno taurė anuomet kainavo 64 kapeikas. Taip pat ir eilėraštį, kurį jai paskyrė P.Širvys: "Ką palikt atminimui, mergaite, / kad ilgiau už kitus paminėtum? / Kur nuo ilgesio savo išeiti, / skambant rudenio vario monetom."

Tuo metu ji taip pat rašė eilėraščius ir nešiodavosi baltą sąsiuvinį. "Krito mano stabai, / sudužo kaip veidrodžiai dūžta, / dengia saulę juodi varnai, / skausmas sukas pasaulyje gūžtą... Slegia žemę kryžiai juodi, / pasėję nykiąsias ūkanas, / šlitinėjam ir griūvam, tarsi girti. / Kaip dažnai gyvenime linkstam mes...", - šiuos posmus, kuriuos N.Oželytė parašė būdama 16 metų, dabar ji šypsodamasi vadina savo egzistencialistinėmis kančiomis.

"Mūsų "chebra" buvo poetas Liutauras Degėsis, prozininkas Saulius Tomas Kondrotas ir kiti. S.T.Kondrotas rašė siaubo apsakymus, Olegas Zacharenkovas - dainas. Buvome kūrybingi - ir patys rašinėdavome, ir daug skaitydavome", - pasakoja N.Oželytė.

Nakvynė šieno kaugėse

"Anais laikais, net vienas kito nepažinodami, gerai jautėme, kurie yra savi - apsiskaitę, viskuo besidomintys. Būdavo, jei neturi kavai 8 ar vynui 64 kapeikų, kol eini prospektu, susirenki jų iš visai nepažįstamų žmonių - turintys visada sumesdavo. Kol nueidavai iki kavinės "Žuvėdra", prisirinkdavai, kiek trūksta. Kitą kartą, kai pats turėdavai, duodavai kapeikų tiems, kurie paprašydavo", - apie kitados įprastą "rėmimo" būdą pasakoja N.Oželytė.

Tuometei kompanijai buvo smagiausia, sulaukus vasaros, pakeleivingomis mašinomis važiuoti iki Estijos sostinės. Per keliones nakvynei tikdavo ir šieno kaugės. "Pakelėse nuvirsdavome į jas ir miegodavome. Ir būdavo gera, - tikina N.Oželytė, - Neprašydavome, kad kas įsileistų mus pernakvoti." Taline jaunimas susiburdavo į vadinamuosius seišinus. Klausydavo muzikos ir patys grodavo.

Nuotraukos ir KGB

"Kai autostopu per Rygą važiuodavome į Taliną, mus nuolat gaudydavo milicija. Niekaip nesuprasdavome, kodėl veždavo į skyrių, fotografuodavo, o po to paleisdavo. Iš viso to mes žvengdavome", - pirmąsias fotosesijas prisimena N.Oželytė.

Tačiau kai ji stojo į tuometinę Lietuvos konservatoriją studijuoti aktoriaus meistriškumo, juokas nebeėmė. Per stojamuosius egzaminus profesorė Irena Vaišytė pasikvietė N.Oželytę ir paprašė jos pasakyti "visą teisybę apie slaptą veiklą". Mergina nieko nesuprato, todėl nustebo. Tada profesorė jai parodė raštą iš KGB. Pasak N.Oželytės, ten buvo rašoma, kad ji nebūtų įtraukiama į studentų sąrašus. "Tapo aišku, kad tas nuotraukas "varydavo" į KGB, ir mes buvome fiksuojami kaip valstybės priešai, - teigia pašnekovė. - Niekas iš mūsų to nenumanė, nes jokios politikos nebuvo. Mes buvome "gėlių vaikai" ir sovietų valdžia mums "vienodai rodė". Tiesiog gyvenome savo gyvenimą. Tačiau daug kas iš mūsų, stodami į aukštąsias mokyklas, turėjo problemų." Tada atsiskleidė, koks buvo ryšys tarp kelionių pakeleivingomis mašinomis, milicijos darytų nuotraukų ir užtrenkiamų mokslo įstaigų durų. Tačiau N.Oželytei pasisekė. Profesorei I.Vaišytei ji pasirodė įdomi mergina, apie kurią KGB atsiuntė raštą. "Ji pasakė, kad rizikuoja mane priimti. Dabar juokauju: esu dėkinga KGB už tai, kad tapau aktore", - šaiposi N.Oželytė.

Ji mano būtent taip atkreipusi dėmesį. "Visi stojantieji panašūs lyg baravykai, o aš buvau išskirtinė. Tačiau vėliau buvo bjauresnis "fokusas". Po poros mėnesių mane pasikvietė KGB ir pranešė, kad turėsiu kažką pranešinėti apie savo kursą. Turėjau kvailumo ir įžūlumo pasakyti, jog KBG atsiuntė raštą, kad manęs nepriimtų, o mane priėmė. Todėl ir dabar nieko nepasieks. Patikinau, jog pasakotoja nebūsiu, - prisimena N.Oželytė. - Dar paaiškinau, kad būdama tokia plepi visiems viską išplepėsiu."

Pakeitė mokyklą

Studijuoti aktorinio meistriškumo N.Oželytė stojo baigusi ne vidurinę, o vakarinę pamaininę mokyklą. Tokį kelią parodė populiarusis Vytautas Kernagis.

"Mūsų kompanijoje Vytauto nebuvo, jis egzistavo kažkur paralelinėje erdvėje, o mes buvome "brodo tauta", - aiškina N.Oželytė. - Tačiau V.Kernagį, be abejo, pažinojome."

Jie mokėsi toje pačioje Vilniaus 23 vidurinėje mokykloje. Tačiau vienuoliktą klasę V.Kernagis baigė pirmoje vakarinėje pamaininėje mokykloje. "Jis perdavė gerą žinią, kad ten mokytis - didelis gėris. Ateidavo po naktinės pamainos užsimiegojusių darbininkų, o V.Kernagis tarp jų buvo genijus: nieko nesimokydamas gaudavo geriausius pažymius. Jis labai gerai baigė mokyklą ir įstojo į konservatoriją, - pasakoja pašnekovė. - Tada kokie aštuoni mūsiškiai patraukė į tos pamaininės mokyklos vienuoliktą klasę. Baigėme ją kaip pirmūnai."

Liūdnasis bičiulis

N.Oželytė gerai pažinojo V.Kernagio bičiulį - dainų autorių ir atlikėją O.Zacharenkovą. "Olegas buvo paslaptingas, todėl jį merginos įsimylėdavo. Jis buvo intelektualesnis už daugelį iš mūsų, brandesnio proto, ne toks lengvabūdiškas, - pasakoja ji. - Ir aš buvau įsimylėjusi Olegą. Jis tylėdavo ir sudarydavo mąstančio žmogaus įspūdį. Visą laiką būdavo liūdnas. Dabar galima galvoti, galbūt Olegas jautė, koks sudėtingas gyvenimas jo laukia."

Apie O.Zacharenkovą "Lietuvos žinios" rašė ne taip seniai. Po pokalbio su šia legendine hipių laikų asmenybe ir kilo mintis išgirsti N.Oželytės pasakojimą apie anuos laikus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"