TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Plastinė operacija" per 20 minučių

2008 04 26 0:00
Grimo dailininkė Ū.Pakalniškytė grimo kambariuose sukiojasi jau dešimtmetį.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kartais nebūtinos plastikos chirurgo paslaugos, kad iš esmės pakeistum savo išvaizdą. Tereikia įsiprašyti į grimo dailininko, tarkime, 31 metų Ūlos Pakalniškytės, kėdę. Čia per 20 minučių "operaciją" Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) artistai atsisveikina su savo asmenybe ir tampa spektaklių personažais. Būtent grimo kambaryje prasideda vaidinimas...

LNOBT grimo kambaryje paprastai sukasi keturios specialistės, viena jų - ir Ū.Pakalniškytė, grimo skyriaus vedėja. Šios darbuotojos per porą valandų kartais parengia daugiau kaip šimtą artistų. Grimo dailininkių rankose atsiduria ne tik veidai, bet ir plaukai, nagai, visas kūnas. Tad ko tik šiame kambaryje nerasi: yra perukų, ūsų, plikių, segtukų, šepetėlių, dažų ir kalnai kosmetikos. Kadaise teatras išsiversdavo su nedidele riebaus grimo palete - šiandien galimybės išsiplėtė. Dabar ant grimuotojo stalo ne tik speciali teatrams skirta kosmetika, bet ir patobulėjusi profesionali dekoratyvinė kosmetika. Svarbiausia - kokybė, kad niekas nuo atlikėjo veido nenubyrėtų, nenutekėtų ir kuo puikiausiai išsilaikytų. Tad kuri moteris nenorėtų išbandyti mažiausiai porą tūkstančių litų kainuojantį grimuotojos krepšelį?

Ū.Pakalniškytė praskleis užkulisių užuolaidas ir papasakos, kas gi dedasi tame nedideliame kambarėlyje.

Tylieji draugai

- Kas yra grimuotojai?

- Esame paskutinis žingsnis - nuo čia prasideda spektaklis. Čia aktorius ateina atsipalaiduoti ir susikaupti. Turi stengtis jo neblaškyti, nes tos 15-20 minučių yra aktoriaus metamorfozė. Į sceną nuo kėdės jis turi pakilti jau pavirtęs personažu: juokingu, liūdnu, piktu ar geru. Aišku, mes tyčia nepykdome, jei reikia raganos. Tiesiog kai pradedi piešti bruožus, žmogus atsipalaiduoja. Jis pats pradeda raukytis, atsiranda mimika. Ir iš mūsų kartais juokiamasi, nes ir grimuotojos, bandydamos suvokti, koks personažas, susiraukia, išsišiepia.

Daugelis dainininkų ir šokėjų mėgsta pas mus užsukti, net jei vaidina spektaklyje, gali ateiti arbatos išgerti. Jei kas nors įsipjauna pirštą, irgi ateina pas mus - žino, kad padėsime, sutvarkysime. Tai tokia vieta, kurioje gana šilta, kad vėliau galėtum išeiti ir į sceną, ir namo. Mes esame tylieji draugai.

- Kaip spektakliui kuriamas grimas?

- Spektaklio dailininkas pasako, ko nori. Esu atsakinga už laikotarpį, kol vyks spektaklis, todėl dailininkas su manimi konsultuojasi. Jis atsineša eskizus. Ieškome kompromiso, kaip išlaikyti grimą per dainą ar šokį. Dailininkas pasako, ar spektaklio metu reikės keisti grimą, per kiek laiko tai padaryti ir kitus dalykus.

- Kiek laisvės jums suteikiama?

- Nelygu koks spektaklis. Vieni dailininkai konkrečiai išdėsto, ko nori. Pavyzdžiui, statant baletą "Ugnies paukštė", mums buvo pasakyta: mėlynos galvos, plaukai, akys ir dalis kūno.

Reikia pasistengti, kad atlikėjams šokant niekas nenukristų, neatsiklijuotų, nenutekėtų. Jei spektaklis istorinis - sunkumų nėra, nes visą kostiumų, grimo ir šukuosenų istoriją žinome kaip abėcėlę. Būna gana sunku, kai pateikiami eskizai neaiškūs, neinformatyvūs. Kartais dailininkas nupiešia vienaip, o pakalbėjus išaiškėja, kad jis nori visai kitokio grimo.

Krinta perukai

- Ar per keletą sezonų pakinta spektaklio grimas?

- Viskas kinta. Kaip ir personažai, kurie negali visada būti vienodi. Yra spektaklių, pavyzdžiui, vaikiškų, kur laisvės šiek tiek daugiau. Leidžiama truputį pakvailioti. Tuomet kiekvienas spektaklis vis kitoks, kitokios nuotaikos. Jei vaikiško spektaklio herojus - nykštukas, vieną kartą jį padarai turintį blakstienytes, kitą kartą - strazdanotą nosį. Tiesiog yra leistinos ribos, kiek gali žaisti. O klasikinių spektaklių grimo ribos kur kas griežtesnės.

- Kokių nesklandumų pasitaiko?

- Kontroliuoti 100-120 žmonių yra sudėtinga. Visą dieną nepabėgiosi ir visų nesugaudysi, todėl kartais pasitaiko, kad vienas kitas aktorius neiškenčia ir pats pasidažo, nors scenoje turi pasirodyti be grimo.

Nedažnai, bet per sezoną bent kartą kam nors nukrinta perukas. Aišku, blogai, bet toks dalykas neprognozuojamas, būna, kad scenoje artistui mojuojant kokiu kardu už jo užsikabina ir nulekia. Ačiū Dievui, šiais metais taip dar nenutiko.

Būti šalia scenos

- Kodėl pasirinkote teatrą?

- Toks žingsnis buvo logiškas. Man neįdomu dažyti žmones, einančius į gatvę, vestuves. Šį etapą jau perėjau, tegul tuo užsiima vizažistai. Tai, ką jie daro valandą, aš padarau per 15 minučių. Makiažą daryti valandą, vadinasi, jį visiškai įtrinti ir užtrinti. Juk ne su pincetu dirbi, ne kruopas dedi. Tiesiog reikia tiksliai žinoti, kur ką tepti.

Kadaise mokykloje svajojau apie teatro sceną, bet galbūt neužteko drąsos. Todėl tinka toks pasakymas: jei negaliu būti scenoje, galiu būti šalia jos. Kiekvienas turi daryti savo darbą. Esame sudėtinė didelės komandos dalis, rengianti tam tikrą reginį.

- Buvote ta, kuri dažydavo mokyklos drauges?

- Ne, anuomet namie nebuvo nė gramo kosmetikos, ir apskritai nesuvokiau, kas tai yra. Mokykloje buvo pantomimos būrelis, ten dažydavomės tuo sovietiniu riebiu grimu. Tad kol nepradėjau mokytis, apie kosmetiką nieko nežinojau.

Lietuvoje grimo dailininkai nerengiami - reikia patiems "užaugti" ir užsitarnauti tokį vardą. Būdama grimuotoja ir matydama, kad man trūksta informacijos, dar baigiau kosmetologiją. Apie šią sritį informacijos yra labai daug. Tik nudažyti veidą yra banalu. Reikia žinoti anatomiją, raumenų, odos struktūrą, chemiją - kokios medžiagos kaip viena su kita reaguoja. O kur dar spalvų, grimo ir kostiumo, apšvietimo derinimas. Reikia žinoti, kas yra plaukai, kodėl ir kaip jie auga, kodėl retėja, pražyla. Juk grimo dailininkai gamina perukus, barzdas, todėl turime išmanyti, kokių spalvų būna, kaip auga, veliasi, kaip jas šukuoti. Apie tai yra kalnai knygų.

Kinas išsunkia

- Ar dirbote tik teatre?

- Trejus metus dirbau Rusijos "Mosfilm" studijoje. Ten vienas įspūdingiausių projektų buvo pusantrų metų filmuota istorinė kino juosta. Dariau mauzoliejuje gulinčio Lenino kopiją. Buvo išlieta galva, bet ją reikėjo apipavidalinti: nupiešti raukšleles, prilipdyti blakstienas, ūsiukus, barzdelę, nagus, randelius. Tai buvo grimo juvelyrika, aukštasis pilotažas, kur grimo dailininkas galėjo save parodyti.

Vis dėlto kine dirbti buvo sunku, kiekvieną dieną - iššūkis. Apskritai darbas prie filmų bet kokios profesijos žmogui yra stresas. Labai kerta per sveikatą. O kai grimuoji, emocijų dar daugiau, jų turi ir aktoriai, ir režisierius. Esi tarsi kempinė, į kurią viskas geriasi. Tai sekino, bet buvo fantastiškai įdomu. Kasdien tikrinai savo žinias, gebėjimus. Ten iščiulpia visą tave, sudedi viską, ką sugebi, ir dar mokaisi. Todėl žmonės padirba prie vieno projekto tris keturis mėnesius, o tada ilsisi. Teatre ramiau.

- Norėtumėte vėl išvykti?

- Iš Rusijos dar ir dabar skambina. Jie mato, kad turi dvi rankas ir jomis gerai dirbi, padarai savo darbą, neišsišoki ir sugebi likti šešėlyje. Tai vertinama ir net diplomai nereikalingi. Tačiau ten visai kita kultūra - ji nuostabi, bet užsieniečiams Rusijoje sunku.

- Žiūrėdama filmus tikriausiai pastebite nemažai klaidų?

- Filmus žiūriu po du kartus. Pirmą kartą kreipiu dėmesį į apšvietimą, kaip stovi kameros ir visa kita, tada žiūriu siužetą. Dar kai mokėmės, filmuose ieškodavome įvairių liapsusų. Tarkime, kol koridoriumi eina žmogus, jo šukuosena pasikeičia penkis kartus, nes daroma daug dublių. Grimuotojas turi matyti detales. Negali uždėti grimo ir išeiti iš filmavimo aikštelės - turi nuolat viską stebėti per monitorių.

- Ar pati save esate grimavusi?

- Kai dirbau Rusijoje, teko pačiai nusigrimuoti, tada pajuodusiu, nukankintu veidu ir pamėlusiomis rankomis vaidinti lagerio gyventoją.

Kol mokėmės, viską išbandėme patys - specialiuosius efektus, randus. Viską išbandai pats, nes negali naudoti produkto, kol nežinai, koks jis: ar patogus, neerzina, netraukia odos. Be to, norėdamos suprasti, kaip jaučiasi atlikėjai, išbandome ūsus, barzdas, perukus.

- Ar gatvėje stebite, kaip pasidažiusios moterys?

- Lietuvės dažosi neblogai. Jos rengiasi su skoniu, tad ir kosmetiką daugmaž sugeba prisitaikyti. Nors visko pasitaiko - bet juk visi klysta, ir aš galiu išeiti pasitepusi ne tuo lūpdažiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"