TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Po dešimtmečių - atgal į gimtinę

2013 11 09 6:00
Į Vilnių V.Ramm pastaruoju metu atskrenda vis dažniau, netrukus planuoja grįžti į Lietuvą visam laikui. Romo Jurgaičio nuotraukos

Rusų kino pasaulyje lietuvė Vitalija Ramm išsikovojo pripažinimą. Kino kritikės karjerą ji padarė Maskvoje, čia pelnė šios srities profesionalų pagarbą. Lietuvės gyvenimo kelias Rusijoje vingiavo nuo Vladivostoko per Kaliningradą iki pat Maskvos.

"Pirmas gyvenimo vingis bloškė mane į Maskvą tuomet, kai metusi lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete dvejiems metams išvažiavau pas garsųjį Maskvos Tagankos teatro režisierių Anatolijų Efrosą. Vaikščiojau į visas jo repeticijas, bendravau. Ten susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Buvau visai jaunutė, net rusiškai kalbėti beveik nemokėjau, nors skaičiau šia kalba laisvai", - prisiminė kolegų ir draugų Vita vadinama moteris. Ji prisipažino, kad iš namų Kaune į Maskvą išvyko perskaičiusi A.Efroso knygą "Repeticija - mano meilė", kuri tuomet jaunai merginai padarė nepaprastą įspūdį. Kauno mergaitė, užaugusi šalia Modrio Tenisono pantomimos teatro ir žiūrėdama Jono Jurašo spektaklius, savo gyvenimą nutarė trūks plyš susieti su teatru.

Du bandymai Maskvoje

Vita linksmai pasakojo, kaip žlugo jos planai tapti teatrologe. "Eimuntas Nekrošius jau, matyt, neprisimena tos istorijos, nes praėjo daugybė metų, tačiau tuomet, kai ruošiausi stoti į GITIS'ą, į Andrejaus Gončiarovo kursą, susitikusi su Eimuntu vienoje kavinukėje prie teatro "Na Maloj Bronnoj" išgirdau jo perspėjimą: "Vita, net nebandyk stoti, po manęs A.Gončiarovas nebepriims nieko iš Lietuvos." Pasak Vitos, taip ir buvo - nors puikiai įveikė pirmuosius stojamųjų egzaminų turus, per paskutinį maestro žvilgtelėjo į jos anketą ir lakoniškai tarstelėjo: "Laisva." Lietuvė prisipažino tada labai verkusi, o A.Efrosas guodė ją.

"Tuomet nutariau: jeigu teatras manęs nenori, tai ir aš jo nebenoriu, - juokėsi kino kritikė. - Spjoviau į viską ir grįžau į Lietuvą. Įsidarbinau Lietuvos kino studijoje. Buvo labai gėda prieš tėvus, kad neįstojau." Metus padirbėjusi Kino studijos montažiniame ceche suprato, kad rado savo gyvenimo užsiėmimą - kiną. Dirbdama mėgstamą darbą Vita pajuto, kad jai trūksta žinių. Kelias vėl vedė į Maskvą, į VGIK'ą, ten studijavo kinotyrą.

Londone Vita išpildė savo svajonę - pastovėjo prie Fredy Mercury namų ir net paliko manikiūrinėmis žirklutėmis išraižytą savo kuklų autografą.

Pastūmėjo sūnaus talentas

Baigusi kinotyros studijas lietuvė 1984 metais gavo paskyrimą į Vladivostoką. Kino studija "Daltelefilm" tuo metu kūrė daug televizijos juostų apie Magadaną, Kamčiatką, Sachaliną, Kurilus, Chabarovsko kraštą. "Visur ten apsilankiau, puikiai pasivažinėjau už valstybės pinigus", - juokėsi Vita. Vladivostoke ji ištekėjo, ten gimė du sūnūs - Martynas ir Aleksandras. Pasak lietuvės, Tolimuosiuose Rytuose gyvena nuostabūs žmonės. "Gaila, kad nesusukau dokumentinio filmo, kaip mes Vladivostoke atkūrėme katalikų bendruomenę. Tai toks detektyvas. Galbūt kada nors apie tai parašysiu. Pirmosios katalikų mišios vyko mano namuose", - prisiminė pašnekovė.

Po dešimties metų iš Vladivostoko moteris su sūnumis išvyko į visiškai priešingą pusę - į Kaliningradą, arčiau Lietuvos. Įsitraukusi į katalikų ir "Carito" bendruomenės veiklą, Kaliningrade Vita ketverius metus dirbo šiose bendruomenėse, tačiau visą laiką domėjosi ir kino reikalais. Jaunesnysis sūnus Kaliningrade mokėsi griežti violončele, berniukas buvo nepaprastai gabus. "1998 metų pavasarį iš Maskvos į muzikos mokyklą, kurioje mokėsi Sančius (taip šeimoje vadina šiuo metu karjerą darantį violončelės virtuozą Aleksandrą Rammą), atvyko garsus muzikos pedagogas ir įdėmiai klausėsi berniuko muzikavimo. Paskui jis priėjo prie manęs ir pasakė: "Arba skubiai vežate sūnų į Maskvą rimtai mokytis, arba veltui nešvaistykite laiko, nes čia iš jo išaugins tik provincijos lygio muzikantą", - prisiminė Vita.

Martynas (dešinėje) ir Aleksandras - broliai susitinka retai. Prahoje gegužės mėnesį jie atšventė Aleksandro25-ąjį gimtadienį.

Rizika pasiteisino

Norėdama sūnums suteikti patį geriausią išsilavinimą moteris nepabūgo kraustytis į Maskvą. Išvažiavo neturėdama jokio užnugario - nei darbo, nei gyvenamosios vietos. Prisipažino, kad labai rizikavo, bet rizika pasiteisino. "Žinojau, kad viskas bus gerai. Taip ir išėjo - gavau darbą radijo stotyje "Echo Moskvy", per mėnesį atnaujinau visus buvusius ryšius su kino bendruomene, palyginti lengvai grįžau į savo profesiją. Dirbau kino apžvalgininke, klausytojai jau pažinojo mano balsą", - pasakojo V.Ramm. Sūnūs čia pradėjo mokytis ir lankyti muzikos mokyklą. Katalikų bendruomenė padėjo Vitai susirasti pirmąjį būstą. Pagalbos iš jos lietuvė sulaukdavo ir vėliau.

Dešimtį metų padirbusi radijo stotyje "Echo Moskvy", Vita gavo viliojamą siūlymą dirbti kino apžvalgininke "Izvestijų" laikraštyje. Džiaugėsi turėjusi labai gerą redaktorę, kuri daug padėjo siekiant karjeros. "Kai pasikeitė "Izvestijų" direktoratas, supratau, kad "naujai" apie kultūrą, kaip jie reikalavo, rašyti negalėsiu. Man nepriimtinas vienadienių sensacijų vaikymasis, brovimasis į žmogaus asmeninę erdvę, todėl perėjau dirbti į portalą "Proficinema", kuriame apie kiną rašoma profesionaliai, o ne vaikantis sensacijų" , - aiškino kinotyrininkė.

Šviesaus atminimo animacijos patriarchas Fiodoras Chitrukas ("Mikė Pūkuotukas", "Vieno nusikaltimo istorija", "Bonifacijaus atostogos") ne kartą Vitalijai padėjo gerais patarimais ir visada džiugino turiningu pokalbiu.

Baltiškas akcentas eteryje

Anot Vitos, Rusijos kino bendruomenė ją priėmė šiltai. Juokėsi prisiminusi, kad "Echo Moskvy" vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas, kai jo klausė, kodėl radijuje apie kiną kalba lietuvė su baltišku akcentu, atšovė, jog kiekviena save gerbianti visuomenės informavimo priemonė turėtų turėti savo "pribaltą". Apie Rusijos kino virtuvę ir jo žmones V.Ramm tikrai daug žino. Šmaikštavo, jog apie daug ką tiesiog negali rašyti, nes ne visa jos informacija skirta viešumai.

Abu Vitos sūnūs nuo gimimo su mama kalba tik lietuviškai. Moteris pasakojo jai į atmintį įstrigusį nutikimą, kai vyresnėlis Martynas pirmą kartą iš Vladivostoko atvažiavo į Lietuvą aplankyti giminių. "Jam buvo dveji su puse metų, jis puikiai kalbėjo rusiškai ir lietuviškai, šeimoje net vertėjaudavo - pasakydavo, ką mama sakė jam lietuviškai, nes kiti šeimynykščiai lietuvių kalbos nesupranta. Staiga Lietuvoje jis mano draugėms į klausimus pradėjo atsakinėti rusiškai. Nesupratau kodėl. Tuomet mano klasės draugas psichologas paaiškino, kad vaikui sunku suvokti, kodėl visi kalba jo mamos kalba. Jam reikėjo suprasti, kad čia ne mamos kalba, o tiesiog kita kalba, kuria kalba daug žmonių, ne tik mes trys - mama, brolis ir jis. Dvi dienas jis mąstė, bet paskui susivokė. Beje, abu mano sūnūs labai lengvai mokosi užsienio kalbų", - sakė V.Ramm. Martynas dabar gyvena Airijoje, Aleksandras muzikos karjeros siekia Rusijoje ir pasaulyje, o Vita ketina netrukus baigti klajones po Rusiją ir grįžti gyventi į Lietuvą. Prisipažino turinti daug ir didelių planų, kuriuos norėtų įgyvendinti gimtinėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"