TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Po nelaimės: antra proga gyventi

2009 01 17 0:00
Krepšininkui R.Javtokui pavyko grįžti į aikštelę.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Šiandien mūsų herojai - tie, kurių gyvybė kabėjo ant plauko, jie ilgai nežinojo, ar galės grįžti į visavertį gyvenimą. Dabar šie žmonės pasakoja, kad didžiausios gyvenimo traumos ir nelaimės ne išgąsdina, o pamoko, suteikia patirties, keičia požiūrį į daugelį dalykų.

Lietuvos televizijos (LTV) operatorius Andrius Abromaitis ne tik liko gyvas iškritęs iš septinto aukšto. Po ilgo gydymo ir reabilitacijos jis vėl dirba darbą, be kurio neįsivaizduoja savo gyvenimo - filmuoja. Vilniaus konservatorijos studentė Svetlana Zaivej smarkiai nukentėjo per nelaimingą atsitikimą kelyje. Sveikdama ji permąstė, kokie siekiai yra svarbiausi, nutraukė ankstesnes studijas ir baigė socialinę pedagogiką. Dabar Svetlana stengiasi būti naudinga tiems, kuriems reikia pagalbos, ir teigia esanti laimingesnė negu iki avarijos. Likimas antrą progą suteikė ir avariją patyrusiems krepšininkui Robertui Javtokui bei dainininkei Gintarei Karaliūnaitei, žiauriai sumuštam verslininkui ir buvusiam televizijos laidų vedėjui Žilvinui Grigaičiui.

Kaimyno automobilis

Su LTV operatoriumi Andriumi Abromaičiu esame pažįstami nuo senų laikų, kai šis vijurkas filmuodavo reportažus. Susitikti su juo visada būdavo smagu. Mielai bendraujantis su kolegomis, nenustygstantis vietoje, ieškantis įdomesnio rakurso filmuoti - tokį jį atsimenu. 2003 metų kovą pasklido žinia apie kraupų įvykį: lipdamas taisyti ant namo stogo buvusios antenos, A.Abromaitis iškrito iš septinto aukšto ir guli reanimacijoje ištiktas komos. Grėsminga nežinia: pabus ar ne. Išgyveno. Kurį laiką sėdėjęs invalido vežimėlyje, atsistojo ant kojų. Dabar jis dirba mėgstamą darbą. 32 metų Andrius pasakoja, kaip pavyko tai padaryti.

Tačiau iš pradžių apie tai, kas atsitiko daugiau nei prieš penkerius metus. A.Abromaitis per septinto aukšto balkoną mėgino užsiropšti ant stogo, nes norėjo pataisyti anteną. Neišsilaikė ir krito žemyn. Nežinia, kas būtų nutikę, jei ne keistas sutapimas. Neseniai namo grįžęs kaimynas kaip tik toje vietoje buvo pastatęs automobilį, ant kurio vaikinas ir nukrito. Jam lūžo abi kojos, dešinė ranka, šonkauliai, buvo stipriai sutrenkta ranka.

Lankė "šniūrais"

Nuvežtas į ligoninę Andrius apie mėnesį buvo ištiktas komos. Tuo metu jį lankė artimieji ir kolegos. "Manęs lankyti į ligoninę buvo einama "šniūrais". Seseriai Vaivai medikai net priekaištavo, kad nereikėtų daryti parodos. Lankytojai su manimi kalbėdavo. Galbūt tas dėmesys, draugiškumas, geranoriškumas mane ir ištraukė. Visiems esu labai dėkingas", - tvirtina televizijos operatorius. Kažkur pasąmonėje Andriui užsifiksavo: tarsi nori su visais atsisveikinti, tačiau žmonės neleidžia jam išeiti.

Dirba ramiau

Kai vaikinas galiausiai pabudo iš komos, pasveikti ir atsigauti jam prireikė daug laiko. Gulėjo ligoninėje, paskui buvo ilgas reabilitacijos periodas. Kaip nelaimingas įvykis pakeitė A.Abromaičio gyvenimą? Jis labai norėtų dirbti ten, kur reikia spartesnio tempo, bet supranta: buvusios traumos riboja galimybes, o nuvilti kolegų jis nenori. Todėl dabar Andriaus nuolatinis darbas - televizijos studijoje. Vis dėlto kartkartėmis jis važiuoja filmuoti reportažų. "Jei reikėtų kur nors lėkti, tokio tempo bijočiau. Todėl dabar galiu važiuoti ten, kur galima filmuoti ramiai ir neskubant", - aiškina operatorius.

Visada mėgo aukštį

Andrius sako, kad po nelaimės ir patirtų išgyvenimų pasikeitė. Nebėra toks karštakošis, dažniau pagalvoja ir viską pasveria, tapo atsargesnis. "Manau, kad dėl mano gyvenimo būdo kokia nors bėda turėjo nutikti, - atvirai kalba Andrius. - Gal net žiauresnė."

Kai atsitiko nelaimė, kažkur dingo Andriaus aukštalipio pažymėjimas. Jis teigia, kad apskritai mėgsta aukštį. Kadaise mokėsi naudotis skraidykle. Būdamas 19 metų vaikinas skraidė savarankiškai. Gal Andrių galima vadinti ekstremalu? "Mėgstu saugų aukštį, - tikina pašnekovas. - Ir dabar galiu lipti, bet tik galvodamas apie koją, kuri buvo labai sužalota - sumaitota čiurna."

Sesers rūpestis

Andrius supranta: jei tada būtų užsimušęs, artimiems žmonėms būtų suteikęs beprotiškai daug skausmo. "Ypač seseriai Vaivai, kuri šokinėjo aplink mane lyg apie savo vaiką", - teigia jis. Televizijos operatoriaus sesuo V.Abromaitytė yra garsi fotomenininkė. Kai mirė jų mama, Andrius buvo 17 metų, nuo tada šešeriais metais vyresnė Vaiva broliu ypač rūpinasi.

Jų tėvas - garsus kino operatorius Antanas Abromaitis. Ar todėl dukra ir sūnus pasirinko profesijas dirbti su vaizdais? Andrius juokiasi, kad tėvas, "darydamas vaikus", turbūt galvojo ne apie meilę, o apie kitą filmavimą. "Gal būdamas septynerių išardžiau tėvo kameros objektyvą. Filmuoti pradėjau vaikystėje. Visada labai norėjau tą daryti, - pasakoja pašnekovas. - Į televiziją atėjau, kai man buvo 17 metų. Gal pusę metų mokiausi, tada mane priėmė dirbti." Net atostogaudamas Andrius pasiima bent fotoaparatą.

"Man būtų viskas"

A.Abromaitis sako, jog baisu net pagalvoti, kad visą likusį gyvenimą galėjo nebepakilti iš invalido vežimėlio. "Man būtų viskas. Tada geriau mane užkastų", - neįgalaus savęs neįsivaizduoja operatorius. Jis yra ne toks žmogus, kuris galėtų ramiai sėdėti. Tačiau apie penkis mėnesius Andriui teko praleisti ratukuose, mat po traumų turėjo problemų dėl vestibuliarinio aparato. "Man buvo sunku vaikščioti, naudojantis ramentais", - prisimena jis.

Palinkėjimas - kaip stimulas

Kai Andrius po nelaimės pirmą kartą apsilankė LTV, čia sutiko tuomečius televizijos direktorių Šarūną Kalinauską ir LRT generalinį direktorių Kęstutį Petrauskį. Vyrai kvietė jį grįžti dirbti. Andriui tai buvo didelis stimulas. Tuo metu jam buvo pripažintas pirmos grupės invalidumas. Vaikinas puolė rūpintis, kad medikai leistų jam dirbti. Galiausiai taip ir atsitiko suteikus trečią invalidumo grupę, vėliau ir ji buvo panaikinta. 2004 metais A.Abromaitis stojo prie kameros televizijos studijoje - pradėjo filmuoti žinių laidas.

Apie meilę

Andrius pasakoja, kad kadaise filmuoti jam buvo it moterį mylėti. Pirmąją televizijos kamerą jis švelniai vadino Sonia, mat buvo "Sony" firmos. Kai atsitiko nelaimė, Andrius turėjo draugę - žurnalistę Gintarę. Ji buvo šalia, kai reikėjo pagalbos. Tačiau vėliau, maždaug po metų, pora išsiskyrė. Andrius dėl to nepyksta. "Ji mane parvežė namo ir pasakė: "Viso gero." Esu dėkingas jos šeimai, su tėveliu iki šiol bendraujame. Suprantu Gintarę: ji patyrė didelį stresą ir labai pervargo", - aiškina pašnekovas.

Andrius prisipažįsta, kad šiuo metu turi žiniasklaidoje dirbančią draugę Miglę ir ją myli. "Susipažinome prieš dvejus su puse metų ir dabar draugaujame", - sako jis.

Laimingesnė nei iki avarijos

32 metų Svetlanos Zaivej energijos užtektų ne vienam. Ji nuolat šypsosi, nors į dienos pabaigą nugarą dažnai tarsi peilis perveria aštrus skausmas. Net juodžiausiuose dalykuose ji stengiasi įžvelgti šviesių pusių ir nekaltina likimo už siųstus išbandymus, sako nesijaučianti nuskriausta. Tvirtina tikinti stebuklais... Kalbantis su Svetlana sunku patikėti, kad prieš daugiau nei aštuonerius metus ši moteris save buvo beveik išbraukusi iš sveikųjų sąrašo. Per nelaimingą atsitikimą kelyje lūžę visi šonkauliai, du iš jų - subyrėję į smulkiausius gabalėlius, iki šiol kaip reikiant nesugiję, išsiklaipęs stuburas, sutraiškyti ir persisukę dubens kaulai, nes viena koja net 15 centimetrų pasistūmėjo aukštyn, į kūno gilumą, smarkus vidinis kraujavimas, kurio metu netekta apie 3,5 litro kraujo! Priežasčių pasinerti į gilią depresiją užtenka? Su kaupu. Tačiau pašnekovė tikina šiandien esanti laimingesnė nei iki avarijos.

Tarsi sulėtintame filme

S.Zaivej rugpjūčio 26-ąją vadina antruoju gimtadieniu. Tą dieną ji, Vilniaus konservatorijos studentė, skubėjo į darbą vienoje sostinės kavinių. Jei tik būtų galėjusi bent nujausti, kad nelaimė įvyks einant per pėsčiųjų perėją... "Pirmąja juosta važiavęs automobilis sustojo, net minties tokios nebuvo, kad važiuojantis antrąja - ne, - pasakoja ji. - Tačiau antrąja juosta lėkęs mikroautobusas su priekaba nė nesiruošė stabdyti. Tai, kas įvyko, man į atmintį įsirėžė tarsi pavieniai sulėtinto filmo kadrai. Per keliolika sekundžių prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Vidinis balsas šaukė: "Aš dar tokia jauna! Nieko gero šiame gyvenime nenuveikiau! Man dar ne laikas!" Automobilis tiesiog užšoko ant manęs. Gulėjau po juo perpus sulenkta ir mačiau prie manęs palinkusį vairuotoją, jo kojas. Dėl begalinio skausmo vos sugebėjau šnabždėti (vėliau paaiškėjo, kad lūžę šonkauliai pradūrė plaučius), prašiau, kad padėtų. Tačiau vyras vėl sėdo prie vairo, mašina truktelėjo atgal ir... nuvažiavo. Greičiausiai jis patyrė šoką. Vėliau paaiškėjo, kad buvo po ilgos kelionės, labai pavargęs, todėl laiku ir nesureagavo į pavojų kelyje. Aišku, tai - ne pasiteisinimas, bet mes visi kartais klystame. To žmogaus nekaltinu."

Lovos kalėjimas

Kelionę iki Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pašnekovė prisimena kaip itin skausmingą. Nors dabar tenka dažnai važiuoti tuo pačiu keliu, ir jis atrodo lygus, tąkart moteris kūnu juto net menkiausią duobutę, po "greitukės" ratais patekusį akmenėlį. Tą pačią dieną jai buvo atliktos kelios operacijos. "Man nepaprastai pasisekė, - šypsosi S.Zaivej. - Nors gydytojai diagnozavo trečiojo laipsnio kūno sužalojimus, kelis mėnesius jiems buvau viena sunkiausių ligonių, stuburo nervai, kad ir labai pažeisti, nebuvo nutrūkę, visi gyvybiškai svarbūs organai - sveiki. Jaučiau kojas, rankas, žinojau, kad gyvensiu."

Po operacijų praėjus trims paroms, jauna moteris nubudo reanimacijos palatoje, čia 16 dienų truko nuožmi kova tarp gyvybės ir mirties. Kovojo ji, gydytojai, tėvai - visi. Tėvams, anot pašnekovės, ko gero, buvo sunkiausia, nes juos kamavo nuolatinė nežinia, kad niekuo negali padėti. Paskui Svetlanai kelis mėnesius teko gulėti nejudant, tiesiogine to žodžio prasme ištemptai ant lovos, kad dubens ir kojų kaulai grįžtų į savo vietas. "Žmonės šalia manęs keitėsi, savo akimis mačiau ne vieną, iškeliaujantį anapus, bet gulėjau kaip gulėjusi, - mena niūrią praeitį. - Buvo nepaprastai sunku: gailėjau savęs, negalėjau susitaikyti su tuo, kad esu visiškai priklausoma nuo seselių, mamos, artimųjų. Išgyvenau stiprią depresiją, daug verkiau, kaprizijausi, niekuo nesidomėjau. Jaučiausi nereikalinga, kurį laiką troškau tik numirti, nebejausti skausmo. Bijojau gyventi."

Prisikėlimas

S.Zaivej manymu, žmogui neduodama tokių išbandymų, kokių jis negalėtų įveikti. Tikina, kad po avarijos ji pasikeitė iš esmės: pajuto tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, pradėjo pastebėti ir vertinti paprastus dalykus. Tai, kad gali būti naudinga kitiems, pirmąsyk pašnekovė suprato Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre. Būtent šis supratimas jai ir padėjo įveikti pesimizmą, sveikatos sutrikimus, įprasmino pasikeitusią kasdienybę, gydė sparčiau nei geriausi vaistai. Čia patekusi S.Zaivej staiga suprato, kad yra viena sveikiausių. "Atsidūriau tarp tokių žmonių, kurie nevaldo kojų, rankų, vos galvą pasuka, - pasakoja. - Po lovos režimo, kai gydytojai leido atsisėsti į vežimėlį, pasijutau pati laimingiausia pasaulyje, žinojau, kad reikia tik laiko, ir aš vėl atsistosiu ant kojų. Lankydavau prikaustytuosius prie patalo, išklausydavau jų pasakojimus, valgydindavau, girdydavau. Su sveikesniais pacientais prisigalvodavome įvairiausių užsiėmimų: lipdydavome iš molio, piešdavome, mokydavomės. Depresijai nebeliko nei noro, nei laiko." Patirta nelaimė, bendravimas su neįgaliaisiais, galimybė sveikti būnant tarp jų, noras ir nuolatinis domėjimasis, kaip jiems padėti, kaip reikiant pakoregavo ne tik S.Zaivej pasaulėžiūrą, bet ir asmeninį gyvenimą. Moteris visa galva pasinėrė į socialinę veiklą. Kai pasveiko, nutraukė ankstesnes studijas, Vilniaus pedagoginiame universitete baigė socialinę pedagogiką, ten šiuo metu dėsto. Kartu su bendraminčiais įkūrė Dienos užimtumo ir prevencijos centrą, tapo jo vadove, įsteigė Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centrą. Tarp reabilitacijos srityje dirbančių žmonių surado antrąją puselę - reabilitologą Dalių. Abiejų galvose nesiliauja kirbėjusios dešimtys idėjų, kaip ir kuo dar galėtų būti naudingi pagalbos stokojantiems žmonėms.

Daugiau optimizmo

Dėl šiurpaus atsitiktinumo, o gal keršto, pavydo ar asmeninių sąskaitų verslininkas Žilvinas Grigaitis prieš pusantrų metų taip pat buvo priverstas gultis ant operacinio stalo. Sostinės senamiestyje jį užpuolė ir žiauriai sumušė nežinomi asmenys, gydytojams vyro veidą teko dėlioti iš gabaliukų: kaulus tvirtinti metalo plokštėmis, varžtais ir implantais. Ž.Grigaitis nenori konkrečiai įvardyti, kokios yra patirtų traumų pasekmės, tačiau patikina, kad jų likę. Sunkiomis akimirkomis pašnekovą palaikė artimieji, draugai, net visiškai nepažįstami žmonės. "Nors buvo be galo sunku, liko daugybė neatsakytų klausimų, stengiausi į viską žiūrėti kuo optimistiškiau, nekreipiau dėmesio į aplinkinių komentarus, vertinimus. Neslėpsiu, greičiau atsitiesti padėjo ir tai, kad netrukus po nelaimės išvažiavau į užsienį, dalyvavau ne viename psichologiniame seminare, įvairiuose "treininguose", daug bendravau su šios srities specialistais. Gaila, kad Lietuvoje būtent tokios profesionalios pagalbos bėdų ištiktiems žmonėms pasiūloma labai nedaug", - teigia Ž.Grigaitis. Ar teisinga sakyti, kad nelaimės tam tikra prasme užgrūdina? "Be jokios abejonės, - tikina vyras. - Dabar esu stipresnis vidumi. Puikiai suvokiu, kad Dievas man suteikė dar vieną galimybę."

Tvirta valia

Nedaug trūko ir šiandien nebegalėtume džiaugtis garsaus krepšininko Roberto Javtoko sėkme, didžiuotis jo pergalėmis. Prieš daugiau nei šešerius metus, važiuodamas sportiniu motociklu ir šio nesuvaldęs, jaunas vyras pateko į kraupią avariją. Greitį dievinantis sportininkas vėliau per vieną interviu prisipažino, kad užmiesčio keliu tąkart lėkė daugiau nei 200 km per valandą greičiu. Galėjo užsimušti, bet likimas viską sudėliojo savaip, suteikė antrą šansą. Viena po kitos buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos, klubo sąnarys sutvirtintas metaliniais implantais. Gydytojai krepšininkui nežadėjo nieko gero, profesionalųjį sportą siūlė pamiršti visiems laikams, bet R.Javtokas nepasidavė. Tvirta valia, jaunystė, puikūs specialistai ir, be jokios abejonės, patys artimiausi žmonės padėjo vėl atsistoti ant kojų, o po dvejų gydymosi metų vyras grįžo atgal į didįjį krepšinį.

Nenori prisiminti

Per prieš keletą metų įvykusią avariją, kai draugo vairuojamas automobilis greitkelyje Klaipėda-Vilnius susidūrė su į kelią išbėgusia karvių banda, dainininkei Gintarei Karaliūnaitei lūžo nosis, skruostikaulių, žandikaulių ir akiduobių kaulai, veidą išmargino daugybė pjautinių žaizdų. Buvo atlikta keletas skubių operacijų, moteris kurį laiką gydyta reanimacijos palatoje. Gydytojų prognozių iš pradžių būta įvairių, pasinerti į depresiją - priežasčių į valias, juolab kad G.Karaliūnaitė - scenos žmogus, kuriam išvaizda itin svarbi. Kas ištikus nelaimei atlikėją labiausiai palaikė ir padėjo nepalūžti, galime tik spėlioti. Ko gero širdžiai brangūs žmonės: mama, sūnus, draugai. "Nenoriu prisiminti to siaubingo įvykio ir jo komentuoti", - toks žinomos moters atsakymas, kai jai paskambiname.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"