TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Poetas J.Kalinauskas: "Širdperša - ne mano amatas"

2011 06 01 0:00
Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotrauka

Ką tik pasibaigęs "Poezijos pavasaris" laureato ąžuolų vainiku pagerbė Joną Kalinauską už eilėraščių rinkinį "Plunksnų plėšytojos". Ką poetui reiškia apdovanojimas? "Kai 63 metų žmogus gauna tokius laurus - arba verda sriubą, arba rašo toliau, į nieką nekreipdamas dėmesio. Renkuosi antrąjį variantą", - LŽ sakė J.Kalinauskas.

- Jūsų Pajevonys "fragmentais" gulė į pirmąjį eilėraščių rinkinį. Kokia tėviškė buvo tada, aštuntąjį dešimtmetį, ir kokia - dabar? Ar vis dar apsilankote? Poetai juk geria iš vaikystės šaltinių arba iš liūdesio, jei gimtinės nėr likę - nė akmens ant akmens...

- Tas Pajevonys! Nuo centriuko su bažnyčia, keliomis parduotuvėlėmis ir alaus bareliu tėviškė gal kokie trys kilometrai, vienkiemyje, Blauzdžiūnynėje. Mama kilusi iš čia. Ten tikrai nėra akmens ant akmens, tik sulaukėjęs sodas, labai primenantis atsidavusį šunelioką, paliktą likimo valiai. Prieš kokį dešimtmetį susirinkome visi kiek likom, artimiausi. Padabinom senas šakas spalvotais popieriukais ir saldainiais kaip kokią eglutę. Vasara jau į pabaigą, gandrai būriuojasi... Ištraukėm sudedamus stalus. Padainavom. Prisiminėm. Nežinojom, kad tai atsisveikinimas... Mirtis vieną po kito išskynė vyresniuosius. Dar kartą tam sode apsilankiau po keleto metų, gilų rudenį, ant vienos plikos šakelės sukosi spalvotas popierėlis. Lyg iš kito laiko...

Taigi, Pajevonio kaip ir neturiu, teisingiau, neturiu tėviškės. Neseniai mačiau Nijolės Baužytės filmą "Pajevonys". Kaip visa pasikeitę, kaip atkutę pajevoniečiai. Buvo smagu girdėti tą šnektą, kaip liepų medų burnoj. Matyti, kaip jie rūpinasi savo kraštu, istorija. Jaunas, protingas seniūnas, nauja karta. Manęs net nepaminėjo, bet visai nenusiminiau - koks aš pajevonietis? Tiesa, prieš kokius du dešimtmečius pakviestas buvau nuvykęs su savo bendraamžiu ir geru draugu, kraštiečiu Zenonu Šteiniu, pirmuoju Lietuvos profesionaliu animatoriumi, nuostabiu karikatūristu (seniai miręs). Kultūros namuose parodėme Zenono filmukus, paskaičiau eilių, mokykloje palikau autografuotų knygų, pasėdėjome prie stalo. Viena moteriškė atsisveikinant ir sako: "Jonuk, o tavo pribuvėja (gimiau "stuboj", ne ligoninėj) tik neseniai pasimirė..." Neatsimenu jos pavardės. Matot, kaip... Vietos kraštotyrininkai surado mano gimtinę, ąžuoliuką pasodino. Bet karvės viską švariai sutvarkė, dabar gal tik koks krūmas su ąžuoliuko lapais likęs, kas žino. Kam reikėjo tas sodybas naikinti, žemė dirvonuoja aplink...

- Gimtajame krašte, matyt, jūsų tėvus dar prisimena?

Senieji pajevoniečiai mano tėvus, dainavusius bažnyčios chore, dar tikriausiai gerai prisimena. Bruzguliai tai tikrai. Per didžiausius tų kraštų šv. Onos atlaidus visi apstoja bažnyčią, viduj visiems vietos neužtenka - karta prie kartos, giminės prie giminių, jaunas prie seno. Tik be mūsų... Kartą aplankiau Juzę Kubilienę su vyru (to irgi jau nėra), artimiausius kaimynus, kaip gimines. Tada tai buvo Balandėlių kaimas, jo ir pėdsako nelikę, net medžių. Tai tėvo tėviškė, taip pat Pajevonio valsčiaus. Gražiai gyvena, mane mažą ant rankų laikiusi, globojusi. Ten kaimynai - kaip giminės, o dažnai ir susigiminiuodavo. Parodė nuotrauką iš prieškario laidotuvių: "Jonuk, o kur čia tavo senelis?" Aš pirštu bakst ir pataikiau, net nesvarstęs. Bet to senelio iš tėvo pusės gyvo nemačiau - sušaudė vokiečiai, tik užėję...

Man Pajevonys seniai yra kito lygmens, tarsi prarastas svajonių kraštas, kur širdis gal dar ir spėtų atsigauti. O gal ir ne...

Gyvenau Pajevonio apylinkėse iki aštuonerių, iki mokyklos, o paskui ir vasarom. Tų vasarų su broliu daugiausia ir laukdavom, dar su pussesere Albina Trečiokaite. Paskui per vieną dieną pirmą kartą važiavau autobusu, traukiniu (o kur vairuotojas?), iš arti Aleksote mačiau tikrą lėktuvą ir išgirdau radiją - kambaryje nieko nėra, o žmonės kalbasi, supratau - iš geležinės dėžutės, "ERZuko". Kyštelėjau ranką, kaip trenkė elektra...

Gal tas prarastų namų ilgesys mane ir blaškė po "pasviečius": miestai, kelionės, niekur neužsibūdavau. O sunku pripažinti, kad reikėjo kaip nors likti tam sulaukėjusiam sode...

Legendinis skolininkas

- Kas buvo jūsų kurso Vilniaus universitete (VU) draugai? Su kuriais išsaugojote draugystę iki šių dienų? Kurie vertė pasitempti, lygiuotis, praaugti?

- Turėjau du lituanistų kursus. Teko pasinaudoti akademinėmis atostogomis, nes niekaip nesugebėjau išlaikyti lotynų kalbos egzamino pas Leoną Valkūną. Buvau legendinis skolininkas. Kai išsilaikiau, galėjau laisvai versti bet kurį tekstą, net ir kalbėtis, tik nebuvo su kuo. Iš pirmo kurso labai geri anų metų (gal ir iki šiol) bičiuliai Rimantas Vanagas, Sigitas Renčys, iš antro - Valentinas Sventickas, Vanda Juknaitė, Onutė Rasiukevičiūtė, Petras Skirmantas, Liudvikas Giedraitis, Stanislovas Kavaliauskas. Su Vidmante Jasukaityte prasilenkėme. Labai gražių žmonių buvo. Dekanas Jonas Kazlauskas pasikvietė mane: "Na, matai, rašai, spausdiniesi, bet be mokslų ar ilgam užteks šito? Žiūrėk, Širvys... Tai kaip išgyveni be stipendijos?" Paskambino savo žmonai, tada, regis, pamaininės vakarinės suaugusiųjų mokyklos direktorei ir sako: "Priimk tokį..." Ta mokykla buvo dviejų aukštų, medinė. Dabar toje vietoje - Vyriausybės rūmai. Dirbau "pečkuriu" ir valytoju. Kartą pavėlavau, laiku nepakūriau, mokytojos su paltais, sušalusios, niurzgia...

VU yra VU. Ir nėra man daugiau universitetų, gal tik Kauno Vytauto Didžiojo. Tiek jų pristeigėm...

Maskvos metro ir metrai

- Kaip jūsų kelias pasisuko į Maskvą, Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus? Jums tai - Jevgenijaus Jevtušenkos, Roberto Roždestvenskio ar labiau Michailo Bulgakovo, Marinos Cvetajevos miestas?

- Mano kelias visada kur nors pasukdavo, kartais labai netikėtai... Dirbau "Literatūroje ir mene" su Skirmante Ramanauskaite. Sunku būdavo "pramušti" geresnę literatūrą (tiesa, reikalai pasitaisė, atėjus dirbti Algimantui Pabijūnui). Pavadavau Joną Strielkūną, net šešerius metus. Paskui Jonas grįžo. Supratau, kad reikalai gali prastėti, kam tie konfliktai. Perskaičiau, kad renkami Maskvos M.Gorkio literatūros institute Aukštieji literatūros kursai (pagyvenusiesiems, jau Rašytojų sąjungos (RS) nariams). Buvo išversta į rusų kalbą mano knyga, laimėjusi prestižinę literatūros premiją, taigi, patekau be vargo. Visai pasikeitė gyvenimas. Iš tuometinio Pabaltijo mažai kas ten verždavosi, todėl reikėdavo surasti kokį pašnekovą lietuvį. Tokie pašnekovai buvo Z.Šteinys ir aspirantas, dabar žinomas vertėjas Vytautas Bikulčius.

Man tai labai įdomus gyvenimo laikotarpis - buvau visai laisvas, svetimoje aplinkoje, didžiulė nostalgija. Dvejus metus. Keisti buvo kursai - nuo politekonomijos iki muzikos, meno istorijos, psichologijos. Iš kitur išvaryti senučiukai profesoriai galėjo eksperimentuoti. Vienas net universalią žmogaus asmenybės formulę išvedė, tinkančią bet kuriam literatūros herojui. Bandė ją įpiršti Michailui Šolochovui, nepasisekė.

Pažinojau ir R.Roždestvenskį, J.Jevtušenką, Bulatą Okudžavą, Michailą Dudiną ir... Alą Pugačiovą, daugelį kitų. Dalyvavau kūrybinėse laboratorijose, tokių dalykų sužinojau apie Aleksandrą Puškiną, Nikolajų Gogolį, Sergejų Jeseniną (laikiau jo plaukų sruogą rankose), Vladimirą Majakovskį, tikrąsias jų mirties priežastis!.. Vyravo itin laisvamaniška atmosfera, bet, aišku, viskas buvo fiksuojama. Centriniuose literatų namuose rinkdavosi Maskvos elitas - "papletkavoti", susitarti, pagerti. Kartais važinėdavau metro, nesirinkdamas krypties... Tai didelis, brangus miestas - viena pasaulio sostinių, kaip besakysi. Važiavau į pamaskvę, Peredelkiną, pas Arsenijų Tarkovskį (sūnus jau buvo miręs), klausiausi jo skaitomų eilėraščių, o senučiukė jo žmona vertė puslapius, lyg pianistui. Senoji, kažkaip išsilaikiusi intelektualų karta, tikrieji dvasios aristokratai...

Teko būti pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose, vestuvėse, laidotuvėse. Maskvos patirtis - stulbinama. Apvažiavau tą miestą kokių 500 km spinduliu, savaitę gyvenau Rostove Didžiajam. Turėjau pažįstamų "Tagankėj", vaikščiodavau kada panorėjęs prr teatro tarnybinį įėjimą. Mačiau ir geriausius Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) pastatymus. Meno žmonės Rusijoj labai mieli, atlapaširdžiai.

Su skyle bate

- Maskva, Maskva ir staiga - darbas pataisos darbų kolonijoje. Kaip čia atsitiko?

- Paskui, kai grįžau, daugelis mane laikė vos ne agentu. Nepykstu. Atleidžiu ir tiems, tikriesiems darbuotojams, kuriems buvo paranku savo veiklą maskuoti šiek tiek pageriančiu, naiviu poetėliu.

Verbavo tik vieną kartą, gerai pasirengę. Jie tą darbą išmanė. Atsisakiau gana griežtai, tokia buvo mano nuostata, toks buvo mano tėvų auklėjimas. Pasakė: "Tai tau atsilieps." Pirmoji knyga buvo atmesta, nors RS ir patvirtinta. "Pajevonio fragmentai" - tai mano trečiosios knygos vienas iš skyrių, vientiso stiliaus. Visai kitaip rašiau, kita buvo estetika ir meninė savimonė. Paskui tą kaimo etiketę klijavo prie kiekvienos mano knygos, nors gimtinės motyvai jose egzistavo visai kituose lygmenyse.

Kolonijoje dirbau dar prieš Maskvą. Tai vėl kita, labiau prozininkui tinkanti patirtis. Ją ir sudėjau į apsakymų knygą. Bendravau su rašytoju Leonidu Jacinevičiumi, parodžiau. Tas: "Einam į "Bačką" pagerti." Buvo tokia kavinukė. Ten: "Tu jau žinomas poetas, kam tau ta proza?" Nusitašėm, knygą sunaikinau. Jų ir daugiau esu sunaikinęs... Pačią pirmą, dar antro kurso studentas nunešiau į RS poezijos konsultantui. Neminėsiu to žmogaus, jau Anapilyje. Paskui tapom bičiuliai. Sako: "Žinai, neįprasta, kad antrakursis leistų knygą, neškis." Net neskaitė.

- Jūsų darboviečių sąrašas išties įspūdingas: redakcijos, RS, Kino studija, reklamos agentūra.

- Pirmoji su įrašu knygelėje - šaltkalvis Kuro aparatūros gamyklos IX ceche. Šlifavau labai mažytes tankų variklių detales, kartais per arti pirštą prikišdavau, aplinkiniams buvo gardaus juoko. Gyvenau tada Markučiuose, darbas prasidėdavo šeštą valandą ryte. Kartą vėluodamas, pro tokią skylę tvoroje bėgau į savo cechą ir netyčia koja pataikiau į geležinę siją. Buvo vėlyvas ruduo, nykštys ištinęs, teko iškirpti bate skylę. Taip iki sniego ir vaikščiojau per visą miestą.

Ankstesnių gyvenimų pataluose

- Jūs ir Salomėja Nėris, kraštietė. Kada pradėjote jausti jos buvimą - priverstinai, mokykloje ar atsirado koks savaiminis artumas? Norėtųsi sužinoti ir apie kitus lietuvių poetus, dariusius jums įtaką.

- Esu S.Nėries premijos laureatas ir tuo labai džiaugiuosi. Bet ne dėl to ji man brangi, ir ne todėl, kad yra kraštietė. Man daugelis buvo mokytojais, iš kiekvieno esu kažką gavęs. Nevardysiu. Tris pasakysiu: Oskaras Milašius, Česlovas Milošas ir Sigitas Geda.

- Jonukas iš jūsų eilėraščių... Kas jis, kada juose ėmė lankytis?

- Jonukų pilna visur - kur tik pasisuksi. Tai ir aš pats, save pasidauginęs, ir koks atsitiktinis priklydėlis. Gali būti, kad ne su visais jonukais esu pažįstamas. Bet... gal dar turiu šiek tiek laiko. Susitiksim.

- Plunksnų plėšytojos - lyg mitinės būtybės, "susėdusios vidiniame atminties kiemelyje". Ką jums reiškia šis, sakyčiau, skulptūrinis įvaizdis?

- "Plunksnų plėšytojos" ir... skulptūrinis įvaizdis? Čia tai geras... Jos yra daug kas, tai daugiaprasmė metafora, kurioje telpa ir mano gana painus likimas. Bet... turiu tikrus, labai šiltus vištų plunksnų patalus - iš savo ankstesnių gyvenimų. Ir tai yra svarbiausia.

Įsimylėjęs pasaulį

- Vis "užčiuopiate seną obuolio sėklą iš anų namų". O kaip gyvenasi šiuose, dabartyje, "pjesėje, kurią suvaidinam"?

- Kartais, kai išverčiu senų švarkų, kuriuos nešu prie šiukšliadėžės, kišenes, randu ne tik obuolių sėklų ar susiraukšlėjusių kaštonų. Kartą radau keletą rublių.

Šioje gyvenimo pjesėje esu tik statistas. Pagrindinius vaidmenis atlieka tie, valstybę išvogę ir sunaikinę ištisas kartas - moraliniu ir materialiniu požiūriu. Arba žvaigždūnai, kėlę "ant visos Lietuvos" fiktyvias vestuves. Jų ir paklausk.

- Kodėl jūsų eilėraščių nėra šiųmečiame "Poezijos pavasario" almanache?

- Jau seniai niekur nesispausdinu. Man svarbesnė gerai išleista, nauja, niekur nepublikuota knyga. Geresnė ar įdomesnė už ankstesniąją. Ir recenzijos apie ją.

- Teks paklausti ir banalaus: ką jums reiškia "Poezijos pavasario" laurai?

- Laurai man reiškia labai daug. Kai 63 metų žmogus gauna tokius laurus - arba verda sriubą (Maskvoje išmokau virti pasakiškas sriubas, kai iki stipendijos likdavo savaitė, dvi, o teturėdavau tris rublius), arba rašo toliau, į nieką nekreipdamas dėmesio. Aš renkuosi antrąjį variantą.

- Sakoma, jaunystėje buvote nuolat įsimylėjęs. Bet štai sulaukėte gražių metų, paties garbingiausio festivalio įvertinimo, nesusirgote liūdesiu, širdperša...

- Esu visada įsimylėjęs. Pasaulį, kuriame gyvena ir išgyvena vyrai ir moterys, drambliai ir drugeliai. Pasaulis pasiutišku greičiu sukasi aplink mane, kartais išsviesdamas vieną kitą smulkmeną mano naujai knygai.

Širdperša - ne mano amatas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"