TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Poeto P.Širvio gyvenimo spalvos

2008 04 26 0:00
Poeto žmona B.Širvienė užaugino dukterį Dangę, susilaukė anūkės ir proanūkio.
Vytauto Tamoliūno nuotrauka

Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, kiek būtų rašoma atsiminimų apie "lietuvišką beržą" Paulių Širvį, šis talentingas žmogus visada atveria kitas gyvenimo spalvas, iš naujo nepažįstamas ir brandžias. Poeto, viso labo parašiusio apie šimtą eilėraščių, tą kitą gyvenimą su pačia artimiausia moterimi, žmona Birute Širviene, gaubia tam tikra paslaptis.

Tie atsiminimai apie P.Širvį yra gyvi ne be priežasties. Praėjusiais metais Lietuvos rašytojų sąjunga išleido atsiminimų knygą "Metai su Pauliumi", kurią sudarė Alfas Pakėnas. Poeto žmona B. Širvienė, net ir esant gyvam Pauliui, nebuvo linkusi atvirai išpažinti savo šeimyninio gyvenimo. Tuo labiau, kai jie nutolo, nutraukę savo santuoką. Tačiau ši inteligentiška moteris, mačiusi ne pačias lengviausias poeto išgyvenimo akimirkas, nėra abejinga savo praeičiai. Ta praeitis brangi dar ir tuo, kad poetui P.Širviui ji pagimdė vienintelę dukterį Dangę. Poeto palikuonys nutolo nuo Lietuvos: duktė gyvena Amerikoje su vyru garsiu juvelyru Aleksu Šepkumi, o anūkė Evelina su šeima - Vokietijoje. Svetimoje šalyje auga poeto 12 metų proanūkis Mantas, kaip du vandens lašai panašus į savo garsųjį prosenelį.

Susitikimams - trumpos akimirkos

Su P.Širviu šeimoje Birutė pragyveno devynerius metus. Jų santuoka nutrūko 1961-aisiais. Pasitraukusi iš bohemiškos poeto aplinkos, B.Širvienė beveik nebendravo su buvusiu vyru. Tačiau visada padėdavo jam, kai būdavo sunku vienam tvarkytis gyvenime. Bet tai buvo trumpos jų susitikimų akimirkos, po kurių sekė ilgos išsiskyrimo valandos. P.Širvio gyvenime buvo daugiau moterų, bet jos kaip naktinės plaštakės atskrisdavo ir pradingdavo. Antrą kartą poetas šeimos nesukūrė, nors moterims nebuvo abejingas.

P.Širvys labai mylėjo savo šeimą, išgyveno, kad ją prarado. Bet pats pakeisti nieko negalėjo - jo gyvenimas tekėjo sena vaga. B.Širvienė po skyrybų paliko Vilnių ir išvyko gyventi į Kauno rajoną, netoli Lapių.

Laiškas apie vėją

Pirmą kartą B.Širvienę pamačiau Kaune, Maironio muziejuje, kai buvo minimas poeto 80-tasis gimtadienis. Antrą kartą - viešojoje bibliotekoje, kai buvo pristatoma atsiminimų knyga "Metai su Pauliumi". Žilaplaukė elegantiška moteris, kaip ir pirmą kartą, nieko nepasakojo apie savo vyrą poetą, tik perskaitė jai rašytą laišką apie vėją, besiblaškantį likimo verpetuose. Tame laiške poetas išliko lyriškas svajotojas, savo ilgesį išreikšdamas eilėmis. Tad bandydama atgaivinti susitikimų su Birute nuotrupas, stengiausi kuo daugiau sužinoti, koks buvo poetas P.Širvys.

Kita moteris

"Nemėgau dalyvauti literatūriniuose vakaruose, kai buvo gyvas Paulius. Kai su juo išsiskyriau, buvau niekam neįdomi, ir manęs į susitikimus nekviesdavo. Niekas nesidomėjo manimi ir kai netekome Pauliaus. Paskui, kai jau buvau kviečiama, pati nenorėjau susitikti su žmonėmis ir pasakoti apie jį, ypač kai viename žurnale buvo išspausdinti P.Širvio laiškai jaunystės laikų mylimajai, kurią jis vadino mažybiniu vardu Alpunyte", - pasakojo B.Širvienė. Tie publikuoti meilės laiškai užgavo jautrios sielos moterį. Ji buvo P.Širvio žmona, bet ne ji domino leidėjus, o kažkokia kita moteris, kuri turėjo savo šeimą.

"Su ta moterimi norėjau susitikti, kai dalyvavau P.Širviui skirtame renginyje Rokiškyje. Bet taip ir nesusitikau, - prisiminė Birutė. - Laikas gydo žaizdas, ant tos moters nepykstu. Mat atrodo, kad kažkam reikėjo sensacijos iš P.Širvio gyvenimo".

Sunki vaikystė

"Proanūkis Matukas yra mano gyvenimo džiaugsmas. Berniukas labai panašus į savo garsų prosenelį. Jis imlus ir smalsus, mėgsta skaityti knygas", - pasidžiaugė moteris. Mantas savo prosenelę vadina "mamuku", kaip ją, savo žmoną, jaunystėje praminė poetas.

Antrą kartą B.Širvienė neištekėjo, nors turi artimą draugą. Ji užsiminė, kad Mantuko vaikystė daug laimingesnė nei prosenelio.

Tai tiesa. Poeto tėvas mirė, kai jam buvo dešimt metų, o po metų

jis neteko ir motinos, kuri buvo 20 metų jaunesnė už vyrą. Su vyresniuoju broliu Leonu likę našlaičiai, laikinai glaudėsi pas gimines Degučių kaime (poetas gimė Zarasų rajone, Padustėlio kaime), vėliau augo vaikų namuose.

"Išskyrus dainą, mums tėvai daugiau nieko nepaliko, - rašė P.Širvys. autobiografijoje. - Kai apšaldavo ganyklos ir pargindavom žiemai

galvijus, lankėm Dusetų ir Aleksandravėlės pradžios mokyklas."

Iš pirmo žvilgsnio

Gyvenimą su poetu Birutė pavadino pačiais gražiausiais, bet dramatiškiausiais metais: "Jeigu būtų galima sugrąžinti tą laiką, būčiau labai laiminga. Kai išsiskyrėme, Paulius buvo vienišas ir nelaimingas. Buvau jam reikalinga, bet tai supratau daug vėliau, kai pakeisti jau nieko nebuvo galima."

- Kaip susipažinote su P.Širviu?

- Mano jaunystė, kaip ir Pauliaus, nebuvo lengva. Tėvas daugiau kaip 10 metų buvo ištremtas į Vorkutą ir kalėjo lageryje. Mama su dviem mažomis dukromis buvo priversta palikti namus Kupiškyje. Saugodama mus, ji slapstėsi pas žmones. Apsigyvenome Gudelių kaime už 9 kilometrų nuo Pandėlio, varganoje troboje su asla. Mama miestelyje surado man kuklų kambarėlį, kad galėčiau lankyti mokyklą. Mokiausi ketvirtoje gimnazijos klasėje, kai susipažinau su Pauliumi (Birutei buvo 16, o Pauliui - 30 metų). Jis dirbo Pandėlio laikraščio "Spalio pergalė" redaktoriumi.

1950 metais šventėme gegužinę. Paulius pakvietė mane šokti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Draugavome dvejus metus. Tekėjau ne už Pauliaus - poeto, bet už Pauliaus - mylimo ir nuostabaus žmogaus. Buvo 1952 metai. Beveik vestuvių dieną, rugpjūčio 7-ąją, jis redagavo paskutinį laikraščio numerį. Paulius negalėjo toliau dirbti redaktoriumi dėl cenzūros. Pandėlio konfliktas darbe baigėsi laimingai - vedybomis.

- Koks P.Širvys buvo šeimyniniame gyvenime?

- Pauliui apibūdinti sunku surasti tinkamiausią žodį. Jis buvo

nepaprastai švelnus, neapkentė melo. Pirmieji bendro gyvenimo metai Rokiškyje buvo nuostabūs. Paulius labai džiaugėsi, kai gimė dukrelė

Dangė. Vardą jai išrinko. Pats savo rankomis lovelę sumeistravo.

Buvo darbštus ir nagingas. Kai 1958 metais atsikėlėme gyventi į Vilnių, buvo gan rimtai susidomėjęs fotografija ir šiuo savo pomėgiu užkrėtė dukrą. Ji tapo profesionalia fotografe, dirbo kine su garsiais režisieriais. Dabar Dangė padeda savo vyrui, žinomam juvelyrui, rengti parodas. Tačiau gyvenimas sostinėje mūsų santuokai turėjo neigiamos įtakos. Gatvė pražudė Paulių. Mes pradėjome tolti vienas nuo kito.

- Kokia buvo jūsų skyrybų priežastis?

- Ar įmanoma atsakyti?! Pauliaus gyvenimo būdas man ne

visuomet buvo priimtinas, ypač buvo skaudu, kai kiti naudojosi jo geru charakteriu. Jis galėjo atiduoti paskutinį centą, kad kitam padėtų, nors nuo to kentėjo šeima.

Tačiau ne tai lėmė mūsų skyrybas. Paulius buvo vos ne liguistai

pavydus. Prisimenu, kartą jo geras draugas poetas Antanas Jonynas girdint Pauliui pasakė, kokie gražūs mano plaukai, ir žavėdamasis juos paglostė. Jam tai labai nepatiko. Pavyduliauti vyrui nebuvo

pagrindo. Labai jį mylėjau ir buvau ištikima žmona.

Palūžo jautri siela

- Kada poetą aplankydavo įkvėpimo mūza?

- Paulių vargino nemiga, prasidėjusi po karo išgyvenimų.

Vizijose jis regėjo žuvusius draugus, kareivius, kovų momentus, kai pats kariavo. Jis buvo sunkiai sužeistas. Eilėraščius kūrė naktimis, tuo metu itin daug rūkydavo. Manęs prašydavo garsiai perskaityti ką tik sukurtus eilėraščius. Tad buvau pirmoji jo kūrybos skaitytoja ir vertintoja.

Paulius labai mėgo groti lūpine armonikėle. Žinoma, kai būdavo geros nuotaikos.

- Manoma, kad poetas stengėsi užmiršti karo baisumas panirdamas į alkoholį.

- Prisimenu tuos gyvenimo metus, kai Paulius visiškai nevartojo alkoholio. Kodėl jis pradėjo gerti? Tam buvo daug priežasčių. Jo jautri siela palūžo. Ne kartą kreipiausi į tuometinį Rašytojų sąjungos pirmininką Eduardą Mieželaitį, kitus įtakingus žmones, kad padėtų Pauliui pakilti iš liūno. Bet mano pastangos nepadėjo. Dar bandžiau su juo kalbėti - ir geruoju, ir bloguoju...

- Ar P.Širvys nujautė savo mirtį?

- Likus kiek daugiau nei dešimt dienų iki mirties, Paulius labai norėjo pamatyti anūkėlę Eveliną, kuriai tada buvo ketveri metukai. Bet kažkas sutrukdė, taip ir neatėjo aplankyti. Kai Paulius mirė, jo bute pamačiau, kad pačioje garbingiausioje vietoje, knygų sekcijoje, laikė dukters Dangės nuotrauką. Šalia vazoje buvo pamerktos gėlės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"