TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Poeto R.Roždestvenskio dukra Kaziuko mugėje

2013 03 02 6:05
Vilniuje fotomenininkė J.Roždestvenskaja lankėsi antrą kartą. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Garsaus Rusijos poeto Roberto Roždestvenskio dukra fotomenininkė Jekaterina, vos atvykusi į Vilnių, su fotoaparatu rankose ėjo pasivaikščioti po senamiestį. Tikėtina, kad įamžinti Lietuvos sostinės vaizdai gali virsti originaliais meno kūriniais.

Žinoma rusų fotomenininkė, vertėja, žurnalistė ir žurnalo "7 dnej" ("7 dienos") vyriausioji redaktorė J.Roždestvenskaja Lietuvoje lankosi tarptautinio žiniasklaidos klubo "Formatas A3" kvietimu. Vilniuje ji antrąkart. J.Roždestvenskaja atvykti pasirinko laiką, kai Lietuvos sostinėje rengiama Kaziuko mugė. Kadaise, būdama paauglė, viešėjo su tėvu - garsiu Rusijos poetu R.Roždestvenskiu. Ir tąkart vyko jai įsiminusi Kaziuko mugė. "Šiomis dienomis Vilniuje daug fotografuosiu, - per interviu LŽ sakė J.Roždestvenskaja. - Lietuva - nuostabi šalis, jaučiu jai nostalgiją."

- Vilniaus nuotraukos bus tiesiog atminimui, ar naudosite jas kaip fotomenininkė?

- Iš anksto niekada nežinau. Tai paaiškėja per kūrybos procesą. Labai daug ir įvairiai fotografuoju. Fiksuoju vaizdus net važiuodama traukiniu. Visada esu pasirengusi paspausti fotoaparato mygtuką. (Per nedidelę pauzę duodama interviu J.Roždestvenskaja mobiliuoju telefonu nufotografavo viešbučio akvariumo žuvytes - aut.)

Kūryba pratęsia gyvenimą

- Atsimenu jūsų tėvą - poetą R.Roždestvenskį ir jo kūrybą, bet anksčiau nesusimąstydavau, kad pavardė kilusi nuo žodžio "Kalėdos". Štai jūsų pavardė reiškia "kalėdinė". Ar tuo domėjotės?

- Be abejo. Žinau, kad pavardė turi religinę prasmę nuo Kristaus gimimo, taigi esame iš cerkvės žmonių.

- R.Roždestvenskio poezija skambėdavo dažnai, pagal poeto posmus sukurta dainų, tapusių populiarių. Tačiau jis rašė ir labai asmeniškų eilių. Esu girdėjusi, kad esama ir jums skirtų. Ar mokate jas atmintinai?

- Tokių - keletas. Daugiausia yra mamai skirtų eilėraščių, tai - septintojo dešimtmečio lyrika. Aišku, man rašytus eilėraščius moku atmintinai. Tėvas juos sukūrė, kai buvau visai maža. Nesuvokdavau tų eilėraščių, nes anuomet buvo man nežinomų, nesuprantamų žodžių. Todėl tėtės prašydavau paaiškinti. Vėliau supratau, kad posmai skirti man dabartinei, tai yra tokie, kuriuos turiu dabar skaityti.

Aktorė L.Gurčenko - Pablo Picasso "Absento gėrėjos" herojė. / Jekaterinos Roždestvenskajos nuotraukos

- Vadinasi, eilėraščius R.Roždestvenskis rašė dukrai į ateitį. Šiais laikais atsiverčiate tėvo eilėraščių knygas?

- Mūsų šeima - ir mama, ir sesuo - visą laiką leidžia naujas tėvo poezijos knygas. Suprantama, ir aš jas peržiūriu. Nors eilėraščiai nenauji, knygos sudarytos taip, kad atrodo, jog poetas ką tik juos sukūrė. Galbūt R.Roždestvenskis kasdien neprisimenamas, bet jis nuolat cituojamas, skamba dainos, sukurtos pagal jo posmus. Beje, dabar jas dainuoja jaunimas, kurdamas savo versijas. Taip tarsi tęsiamas tėvo gyvenimas. Todėl yra jo gimimo data, bet mirties dienos iki šiol nėra. Ir aš jaučiu jį esantį čia.

- Kūryba apskritai yra meno žmogaus gyvenimo tęsinys. Tai gali būti ir poezija, ir fotografija...

- Taip, kūryba yra meno žmonių palikimas.

Televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Nagijevas - fotoreprodukcijoje kaip Fiodoras Šaliapinas, vaidinantis Ivaną Rūstųjį.

"Chalatas - ne man"

- Jūsų fotografijos darbai savotiški, nes yra istoriniai klodai - amžių, stiliaus. Tai yra anksčiau sukurtų meno darbų tęsinys. Įdomu, kad vaizdų kūryba susidomėjote ne jaunystėje, anksčiau jūsų veikla buvo kitokia.

- Iki to laiko išbandžiau ne vieną profesiją. Ir supratau, kad savos nerandu.

- Manau, vertėjo darbas yra labai įdomus. Jūs vertėte iš anglų ir prancūzų kalbų.

- Darbas labai įdomus, bet nuobodus, o tai - ne man, nors versdavau gana gerai ir autoriai buvo įdomūs. Tai darbas namie, kai gali vilkėti chalatą, valgyti, storėti... Vienu žodžiu, baisu. Supratau, kad nebegalėsiu taip gyventi. Kaip tik tuo metu vyras man padovanojo fotoaparatą. Taigi nusprendžiau, kad reikia tuo pasinaudoti. Sumaniau tokį žaidimą. Bičiulė buvo panaši į viename paveiksle nutapytą moterį. Ir aš ją tokią nufotografavau, supirkusi viską, ko reikia vaizdui. Kai vyras pamatė nuotrauką, pasakė, kad ją reikia publikuoti žurnale. Po truputį pradėjau fotografuoti, vėliau įgudau ir jau duodavau nuotraukų kiekvienam žurnalo "Istorijų karavanas" numeriui.

- Jūsų vyras Dmitrijus Biriukovas yra leidėjas ir gerai žino, kokia turi būti spaudos leidinio fotografija, iliustracija. Ar jis - svarbiausias jūsų darbų vertintojas?

- Anksčiau - taip. Dabar pati suprantu, ko reikia fotografijai. Aišku, vyro dėka pradėjau publikuoti savo darbus.

- Taigi persikūnijimas prasidėjo nuo vienos nuotraukos, ir radosi didelis ciklas.

- Dabar jau yra daugiau kaip trijų tūkstančių žmonių nuotraukų.

- Kur randate istorinių ir vintažo drabužių bei aksesuarų?

- Būna įvairiai - ir nuomojame iš kino studijos "Mosfilm", ir perkame. Šiandien kaip tik domėjausi, ar Vilniuje yra antikvarinių parduotuvių, į kurias būtų atnešami močiučių daiktai. Visada tokių ieškau ir mielai juos naršau. Perku labai daug, tam išleidžiu didelę honorarų dalį. Turiu erdvią studiją, ten viskas telpa.

Dainininkė Kristina Orbakaitė - Leonardo da Vinci "Dama su šermuonėliu".

Asmenybės ir personažai

- Kaip pradedate darbą: radusi įdomų paveikslą ieškote, kuris žmogus tiktų pozuoti, ar priešingai - jam randate tinkamą meno kūrinį? Tai yra pirma dailininko Vincento van Gogho autoportretas ar artistas Michailas Bojarskis?

- Pirma M.Bojarskis. V.van Gogho nuomonės negaliu sužinoti, o M.Bojarskis gali nesutikti su mano pasiūlymu. (Šypsosi.) Todėl, kai jis sako "taip", galvoju, ką jis galėtų vaizduoti.

- Kaip nusprendžiate, ką fotografuoti - kviečiate įdomias asmenybes, o gal žmonės siūlosi patys?

- Ir kviečiu, ir patys išreiškia norą. Kartais praeina metų metai, kol pavyksta sukurti portretą. Nesutampa darbo grafikai, sutrukdo gastrolės, atsiranda kitokių kliūčių. Tarkime, prireikė gal dešimtmečio, kol pasisekė sukurti darbą su aktore Alisa Freindlich. Ji gyvena Peterburge, aš - Maskvoje. Galiausiai pavyko susitarti, nuvažiuoti pas ją ir surengti fotosesiją. Buvo nepaprastai malonu bendrauti su A.Freindlich, ji - nuostabus žmogus. Aktorės personažas buvo dailininkas Henri de Toulouse-Lautrecas.

- Su kuo buvo įdomiausia dirbti? Esu girdėjusi, kad jums patiko su aktore Liudmila Gurčenko.

- Darbas su ja buvo pats įdomiausias. L.Gurčenko į viską įsijausdavo, mane vadindavo minirežisiere. Bendrauti pradėjome gal prieš 12 metų. Tuo metu kaip aktorė ji neturėjo darbo. Imdavosi visko, ką įdomesnio pasiūlydavo. L.Gurčenko nusprendė, kad fotografuotis bus įdomu. Sukūrėme 10 darbų, kuriuos galima vadinti minispektakliais. Tai buvo kūrybos viršūnė. Esu laiminga, kad pažinojau šią aktorę. Niekas niekada jos nepranoks.

Dizaineris Valentinas Judaškinas iš ciklo "Grimasos".

- Mano nuomone, įdomūs darbai, kuriuose jūsų modeliai vaiposi. Kaip pavykdavo įkalbėti tai daryti, juk dažniausiai žmonės nuotraukose nori atrodyti gražūs?

- Tai nebuvo sunku. Daugelį fotografuojamų žmonių pažįstu. Siūlydavau pažaisti, pasivaipyti, pamatyti save kitokį, prisiminti vaikystę. Ir jie atsipalaiduodavo, žaismingai maivydavosi. Tiesiog siela atsiverdavo.

- Kaip apskritai nuteikiate žmones fotosesijai - ilgai kalbatės, kad atsipalaiduotų?

- Ne, stengiuosi niekam nekvaršinti galvos. Pavaišinu kava, arbata, savo gamintais varškėčiais, kurių kasdien atsinešu iš namų. Studijoje apskritai tokia aplinka - jauku kaip namie. Visa tai žmogui sukuria nuotaiką, kokios tikiuosi.

- Kur demonstruojamos jūsų fotografijos?

- Ekspozicijos perkeliamos iš vienos į kitą vietą, parodas nuolat rengiu, kai kuriuose miestuose buvo po penkias skirtingas. Žmonės jas lanko, manau, matė jau keletas milijonų žiūrovų. Pirmoji paroda buvo surengta 2001 metais Maskvoje ir sulaukė tūkstančių lankytojų. Ar norėčiau darbus parodyti Lietuvoje? Mielai, jeigu pasiūlytų.

- Kaip reaguojate į kritiką? O gal jus tik giria?

- Norėčiau, kad labiau kritikuotų, nes tai nuteikia produktyviam darbui.

Aktorius M.Bojarskis - V.van Gogho "Autoportreto" personažas.

Mėgaujasi branda

- Pati nemėgstate, kai jus fotografuoja. O ar esate sukūrusi autoportretų?

- Ne. Man tai nepatinka. Mėgstu būti kitapus fotoaparato.

- Ar fotografuojate savo sūnus, ir kuo jie domisi?

- Sūnus įamžinami nuo vaikystės. Fotografija jie nesidomi. Šiais laikais viskas paprasta, net mobiliuoju telefonu galima fotografuoti. Nebeliko magijos. Vyriausiasis Aleksejus domisi kompiuteriais ir muzika, vidurinis sūnus Dmitrijus - kartingu, jaunėlis Danila dar nežino, kas jam labiausiai patinka. Šiuo metu jis norėtų būti neurochirurgu.

- Esate brandaus amžiaus. Vienos moterys tuo mėgaujasi, kitos išgyvena ir skaičiuoja raukšleles. O kaip jūs?

- Mėgaujuosi. Vaikai užaugę. Norisi dirbti, kurti. Ne šiaip sau prieš pusę metų tapau žurnalo "7 dnej" vyriausiąja redaktore. Jėgų turiu daug, troškimų - dar daugiau. Jeigu dar ką nors man pasiūlytų veikti, taip pat sutikčiau. Daug rašau, pati darau interviu. Kalbinu pažįstamus žinomus žmones. Ko jų klausinėju? Apie gyvenimą: ko tikėjosi jaunystėje, ko pasiekė, ar išsipildė troškimai...

- Gal galėtumėte pati trumpai atsakyti į šiuos klausimus.

- Visada norėjau daryti tai, kuo galėčiau dalytis su žmonėmis, jiems parodyti. Tai yra sveikas dėmesio siekis. Kai pradėjau fotografuoti, supratau, kad gaunu tai, ko noriu.

- Jūsų troškimai išsipildė?

- Manau, taip. Taip pat tikiuosi, kad dar daug įdomaus manęs laukia ateityje. Norisi kurti. Amžius tam neturi reikšmės. Priešingai - galimybės dabar geresnės, sukaupta didelė patirtis. Gyvenimas taip verda, kad neįmanoma ramiai sėdėti vienoje vietoje.

Mugė

- Internete perskaičiau, kad pastaruoju metu dirbate ir kaip dizainerė. Ar tiesa?

- Taip. Dalyvauju įvairiose madų savaitėse. Netrukus važiuosiu į Majamį, paskui - į Honkongą. Tai yra fotografo darbo tęsinys. Darau įvairias nuotraukas - natiurmortus, peizažus ir jas perkeliu ant šilko, iš kurio siuvu drabužius. Tai tokios "vaikščiojančios" fotografijos - laisvos tunikos, tinkamos vasarą, ryškūs ir nepakartojami drabužiai.

- Kaip sumanėte tokį įdomų dalyką?

- Maskvoje rengiau parodą ir svarsčiau, kuo nustebinti svečius. Sumaniau fotografijas perkelti ant šilko ir iš jo pasiūti sukneles. Galima sakyti, tai buvo spontaniška idėja.

- Ar galima tikėtis, kad šiandien fotografuoto Vilniaus senamiesčio, taip pat Kaziuko mugės, kurioje lankysitės, nuotraukos virstų vaizdingomis tunikomis?

- Taip, galbūt bus galima "apsirengti" Vilnių ir vaikščioti po Vilnių. (Šypsosi.)

- Lietuvos sostinėje lankotės nebe pirmą kartą.

- Antrą. Pirmąsyk viešėjau labai seniai, būdama paauglė, su tėvu. Tuo metu vyko Kaziuko mugė, visur - verbos, buvo nuostabu. Mes svečiavomės pas poetą Justiną Marcinkevičių ir kitus kultūros žmones.

- Jūsų tėvo draugas buvo ir garsus lietuvių grafikas Stasys Krasauskas. Kokį jį prisimenate?

- Jis buvo geriausias tėvo draugas. Prisimenu S.Krasauską kaip nuostabų, aukštą, gražų žmogų, talentingą ir visų labai mylimą. Mūsų šeimai jis buvo tarsi giminaitis. Kai gimė sesuo, S.Krasauskas atėjo į mano mokyklą. Pasakė: "Eime, ką tik gimė tavo sesutė." Tėtis tik tokiam žmogui kaip Stasys galėjo patikėti pranešti šią žinią. Pamenu, kaip su tulpėmis važiavome į gimdymo namus, ir S.Krasauskas iš džiaugsmo verkė. Toks artimas buvo žmogus.

***

Tą patį vakarą J.Roždestvenskaja dalyvavo susitikime su vilniečiais "Mūsų gyvenimo poezija ir proza". O penktadienį ir šeštadienį fotomenininkė galėjo mėgautis Kaziuko mugės vaizdais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"