TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Politikai - pro didinamąjį psichologo stiklą

2011 03 05 0:00
Seimo narys, psichologas G.Navaitis abejoja, ar žmonės tikrai žino, ką daro politikai.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Rinkėjams žadamas didelis atlyginimas - ne visada melas, nors jie negautų nė cento daugiau. Tokias ir kitokias įdomybes gerai išanalizavo politikus tyrinėjantis Gediminas Navaitis.

Seimo narys, psichologas Gediminas Navaitis parašė, išleido ir visuomenei pristatė knygą "Politikų psichologija". Rankraščio ištraukas spausdino "Lietuvos žinios". "Politiką visų pirma kuria politikai. Tie, kuriems pavyksta suvokti ir išreikšti žmonių viltis, kuria ją veiksmingiau", - rašoma knygos įvadinėje dalyje. Su autoriumi kalbamės apie tai, kaip ir kodėl šis kūrinys atsirado. Taip pat smalsu kartu su G.Navaičiu į politikus pažvelgti pro psichologo didinamąjį stiklą.

Nebloga paspirtis

- Kada ir kaip kilo mintis rašyti knygą "Politikų psichologija" - gal kai tapote Seimo nariu?

- Išrinktas į Seimą natūraliai pradėjau domėtis naujos veiklos psichologija. Lietuvoje tokios literatūros nėra, ne kažin kas ir užsienyje. O politikų psichologijos supratimas yra mano dabartinio darbo dalis. Norint suprasti Lietuvoje vykstančius procesus, reikia atsižvelgti į jų psichologinę sudedamąją dalį.

- Ar galima paprastai pasakyti, kad tyrinėjote Seimo kolegas?

- Be abejo. Domino jų mąstymas, elgesys, veikla. Ypač žymesnių politikų.

Apie politiką įprasta galvoti kaip apie išskirtinę veiklą. Tačiau į savivaldybių tarybas buvo apie 17 tūkst. kandidatų. Vadinasi, tiek Lietuvos žmonių mano, kad jie gali ką nors nuveikti kaip politikai.

- Apskritai savotiškas dalykas: žmonės į rinkimus eina vangiai, bet politikuoti mėgsta: gatvėje, turguje, parduotuvėje, viešajame transporte, kavinėje, namie...

- Įdomus klausimas, kur yra politinės psichologijos ribos. Tiek rinkėjo, tiek renkamojo psichologijos pažinimas Lietuvoje nėra pakankamas. Politikai dažnokai stengiasi sukurti atstumą tarp savęs ir žmonių, kuriems atstovauja, savo veiklai suteikti net šiek tiek mistikos. O nemenka dalis rinkėjų neturi noro pažinti politikų kaip asmenybių ir pačios politikos. Mat tada turėtų prisiimti nors dalį atsakomybės už tai, kas vyksta, ką jie pasirenka. Vietoj to žmonėms kartais geriau vis laukti naujo gelbėtojo, kuris esą išspręs visas problemas. Todėl būna, kad rinkėjai nori ne realaus pažinimo, o tik šūkio.

- Galbūt gelbėtojo laukiantys žmonės tiesiog tiki jiems peršama legenda, kuriama įvaizdžio specialistų bei pačių politikų, ir nė nemėgina įsigilinti, kaip yra iš tikrųjų?

- Šioje knygoje kalbu ir apie politiko įvaizdžio kūrimą. Tarkime, Lietuvoje tai galima daryti bet kokiu pagrindu: drabužių detalės ar tiesiog išorės, gyvenamosios vietos. Galima pristatyti kaip naują politinę jėgą. Tai reiškia - be patirties. Arba: "Mes esame patyrę." Vadinasi, seni. Man ypač įdomu, kad visuomenei skirtuose informaciniuose leidinukuose beveik trečdalis išrinktųjų į Seimą prisistatinėjo kaip nieko neveikiantieji. Mat tekstuose buvo tokių nuorodų: "nedariau, neįsivėliau, nesusijęs..." Tai būdas kreiptis į visuomenę, ir, matyt, jis buvo sėkmingas, nes dabar tie kandidatai yra Seimo nariai.

Mano knygoje psichloginiu požiūriu parodyta keistų paradoksų. Vienas, kurį minėjau, kai galima kurti patrauklų įvaizdį, akcentuojant nieko nedarymą.

- Kuriems visuomenės sluoksniams jūsų knyga "Politikų psichologija" bus ne tik įdomi, net ir naudinga? Gal tiems, kurie norėtų tapti politikais, būsimiems psichologams, apskritai rinkėjams?

- Manau, kad visiems. Į šį klausimą pati galėtumėte atsakyti: ar jums knyga įdomi? Jei norite geriau pažinti politikoje veikiančius žmones, galite ja susidomėti, bet jei manote, kad skaitydama tik tuščiai gaišite laiką, nes jums labiau rūpi, tarkime, pažinti menininkus ar mokslininkus, tada derėtų rinktis kitokį leidinį.

Šnekėjome, kad politikuojančiųjų prie kavos puodelio ar alaus bokalo yra daug. Manau, kad tokiam naminiam politikavimui ši knyga būtų nebloga paspirtis. Dalyvaujantiesiems politikoje ji naudinga, nes padėtų geriau suprasti save ir kolegas bei oponentus. Dar vienai grupei - politikos profesionalams ir politologams - ta knyga labai reikalinga. Taip pat psichologams, kurių yra nemažai, gali būti įdomūs vienos veiklos srities aptarimo ir analizės principai. Taigi skaitytojų būrys gali būti didelis.

Prašymas apgyvendinti ateivius

- Skaitydama jūsų knygos ištraukas, mąsčiau: dažnai žinome, ką politikai veikia, apie tai stengiasi pranešti žiniasklaida, o jūs analizuojate, kaip ir kodėl jie tai daro.

- Būčiau linkęs abejoti, ar mes tikrai žinome, ką politikai daro. Tikriausiai matėte prie Seimo protestuojančius smulkiuosius verslininkus? Man tai kelia kiek ironišką šypseną. Kodėl? Suprantu jų siekius ir kodėl protestuoja. Tačiau susirinko ne toje vietoje. Mat sprendimą dėl kasos aparatų įvedimo turgavietėse priėmė Vyriausybė. Seimas nepasisakė nei "už", nei "prieš". Tai apskritai - ne Seimo prerogatyva. Nėra įstatymo, kuris įpareigotų ar draustų. Todėl smulkieji verslininkai lygiai taip pat galėtų protestuoti, tarkime, prie Arkikatedros ar Operos ir baleto teatro.

- Gal tai nėra blogai? Man kilo tokia mintis: jei žmonės atėjo protestuoti prie Seimo, galbūt būtent iš parlamentarų viliasi sulaukti paramos ir supratimo, o Vyriausybe nebepasitiki?

- Galima ir taip žiūrėti. Tačiau jie atėjo keistomis dienomis, kai Seime nevyksta plenariniai posėdžiai. Daugelis Seimo narių išvažiavę į savo apygardas. Ir dėl vietos, kur protestuoti, norėčiau diskutuoti, nes spaudimas vis dėlto turėtų būti skirtas Vyriausybei, priėmusiai tuos sprendimus.

Apskritai pastebėčiau, kad Lietuvos žmonės nelabai supranta, kas už ką atsakingas, kad yra vykdomoji, įstatymų leidžiamoji ir teisinė valdžia. Šių valdžių atskyrimo principas yra demokratijos pagrindas.

Man būnant Seime, vienas linksmesnių atsitikimų - pasiekęs prašymas skirti plotą ambasadai ateiviams iš vienos žvaigždės. Neva jie turėtų atskristi į Žemę 2020 metais.

- Taip pat ne ten kreipėsi - tokiais svečiais tikriausiai turėtų pasirūpinti šalies vadovas.

Daugiau žinai, mažiau nusivili?

- Mes galime juokauti, kad nenutuokiame, kur kokiais klausimais derėtų kreiptis, bet už to slypi ir rimtesnių problemų. Užtenka atkreipti dėmesį, kad artėjant savivaldybių tarybų rinkimams buvo partijų ir atskirų žmonių, kurie reklamavo save taip, tarsi jie dalyvautų Seimo ar net prezidento rinkimuose. O toks prisistatymas gali būti net sėkmingas.

Vis dėlto apie valstybės sandarą nors šiek tiek nutuokiančiam žmogui kelia tik juoką, kai koks nors kandidatas į N miestelio savivaldybės tarybos narius žada pakeisti Pensijų įstatymą ar panašiai. Suprantama, kad kaip bet kuris pilietis, jis turi įstatytų iniciatyvos teisę. Tačiau tai negali būti savivaldybės tarybos sprendimas. Kreiptis į žmones su tokiais lozungais galima tada, kai žinai, kad jie neinformuoti, jiems trūksta žinių. Tuo naudodamiesi politikai dalija pažadus, kurių negali tesėti net teoriškai.

Nemanau, kad viena knyga gali išspręsti tokias suvokimo problemas. Tačiau ji gal šiek tiek prisidės išsklaidant kai kuriuos mitus, padės formuoti protingesnį požiūrį į politiką.

- Sakoma, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau nusivilia. Galbūt geriau susipažinus su politikų psichologija, būtų mažiau nusivylimo politikoje veikiančiais asmenimis?

- Manyčiau, kad taip. Politikas neveikia tuščioje erdvėje, jis bendrauja su rinkėjais, bendresne prasme - su visais Lietuvos gyventojais.

- Ir stengiasi pateisinti jų lūkesčius?

- Galima mėginti pateisinti rinkėjų lūkesčius arba tai daryti tik emociškai. Tarkime, pažadėčiau, kad kitais metais jūsų redakcijos darbuotojų vidutinis mėnesio atlyginimas bus 10 tūkst. litų.

- Nepatikėčiau.

- Žinokite, tai padaryti labai lengva. Tiesiog reikia vadovui paskirti labai didelę algą, tada gerokai pakils bendras atlyginimo vidurkis. Tai vienas pavyzdžių, kaip galima mulkinti žmones. Jie įsivaizduoja, kad gaus didesnę algą, nors kalbama apie vidurkį. Kartais taip atsitinka, kad rinkėjas nori būti apgautas, o politikas į tai atsižvelgia ir žada, ko niekada negalės įgyvendinti. Vėliau ramiai pasiteisina, kad jo partija neturėjo daugumos ir panašiai.

Lyg gera šachmatų partija

- Kita vertus, būti politiku nėra lengva - atsidūrus viešumoje gali kilti įtampa, su kuria ne kiekvienas susitvarko.

- Politikai nuolat stebimi ir vertinami dažnokai ne geranoriškai, kritikuojami. Knygoje yra skyrelis, kaip politikai reaguoja į stresą ir su juo tvarkosi. Didele dalimi panašiai, kaip kiti žmonės, bet turi ir savų būdų streso sukeltoms problemoms spręsti.

- Kaip jaučiasi politiku tapęs psichologas G.Navaitis?

- Kartais geriau negu kiti. Pirmiausia todėl, kad turiu įgūdžių analizuoti kitus ir save. Ši knyga man pačiam yra kaip psichoterapija. Dėl jos buvo galima padidinti distanciją tarp savęs ir to, kas vyksta, į viską žvelgti objektyviau. Tarkime, negatyvią kritiką galima vertinti per atstumą: geresnė, prastesnė, ne tokia išradinga. Tarsi žaidžiant šachmatais - po jūsų gero ėjimo galėčiau susinervinti, kad pralošiu, arba pasidžiaugti gražia partija. Taip pat yra ir politikoje.

- Galima pasakyti, kad G.Navaičiui, kaip psichologui, darbas Seime naudingas?

- Rašyti šią knygą buvo naudinga - tai galimybė analizuoti situaciją.

- O kuo tautai naudingas Seimo narys G.Navaitis - be to, kad parašė knygą?

- Regis, esu maždaug tarp 10 aktyviausių Seimo narių, pateikusių įvairių teisinių siūlymų. Manau, dalis jų - esminiai ir galėtų smarkiai pakeisti gyvenimą Lietuvoje. Pavyzdžiui, kad įmokos už studijas būtų padengiamos iš studijavusių gyventojų pajamų mokesčių. Taip ribotume emigraciją. Universiteto studentas galėtų susimokėti ir važiuoti į Airiją braškių skinti arba dirbti Lietuvoje ir čia mokėti mokesčius. Taip pat tai panaikintų problemas ne tokiems pasiturintiems žmonėms studijuoti aukštojoje mokykloje.

- Ar padėjęs paskutinį tašką knygos rankraštyje, dedate tašką ir šiai temai - politikų psichologijos?

- Visada laikiausi nuostatos, kad kalbėti apie būsimus darbus nelabai verta. Mat nežinai, ar tikrai juos padarysi. Todėl geriau pasakoti, kas nuveikta, o ne apie didingus planus. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"